„Karo metais klebonas kartu su rašytoju Vienuoliu važiavo į Uteną pas vokiečių karo komendantą, tikėdamiesi išgelbėti žydus, prašydami palikti gyvus bent jau vaikus… <...> Bet nieko nelaimėjo, netgi gelbėtojai buvo pagąsdinti, kad ir jie atsidurs su žydais vienoje duobėje…“, – pasakojama Vytauto Bagdono straipsnyje „Ir jie buvo tos pačios Žemės vaikai…“ („Anykšta“ 2012-11-10).
Ar šiuolaikinis žmogus, įsisukęs į darbų ir materialinių vertybių karuselę, rizikuodamas savo gyvybe, stengtųsi gelbėti kitą – bendruomenės narį, kaimyną, galbūt tik kažkada gatvėje matytą žmogų? Ar XXI amžiaus pasaulyje kinta vertybės? Ar pakankamai žinome apie tuos, kurie gyvena šalia mūsų? Ar jų istorija tampa mūsų istorija?
Tautvydas KONTRIMAVIČIUS, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio–Žukausko memorialinio muziejaus kuratorius: „Antano Vienuolio–Žukausko poelgis nestebina. Gyvendamas Anykščiuose jis buvo aktyvus bendruomenės narys, paskui save „tempiantis“ ir kitus. Tai ne tas žmogus, apie kurį galima teigti, jog tik namai, šeima, darbas buvo jo gyvenimas, ne – jis rūpinosi ir stengėsi padėti tiems, kurie gyveno šalia jo, aplink jį… Kunigo Juozapo Nikodemo Čepėno ir A. Vienuolio–Žukausko kelionė į Uteną, pasiryžus gelbėti žydus, o kartu rizikuojant ir savo galva, manęs nestebina – esant ekstremaliai situacijai, kada visuomenėje kyla vienokios ar kitokios įtampos, visada atsiras žmonių, kurie bus pasiruošę vykdyti žygdarbius, gelbėti žmones. Galvoju, kad ir dabar yra žmonių, kurie kasdien atlieka tokius žygdarbius, tik mes apie tai kol kas nežinome… Kai viskas gerai, kai aplink ramu, atrodo, jog šiandieniniai žmonės praradę pamatines vertybes, pasikeitę, tačiau netiesa. Pasaulis nesikeičia taip greit, tik mes manome priešingai. Tikrosios vertybės lieka, jos yra atpažįstamos ir tam tikrose situacijose jos išryškėja“.
Artūras ŠAJEVIČIUS, rajono Tarybos narys: „Žydų laidojimo apeigos, kapus lankančiųjų elgesys ir tvarka kapinėse buvo saistomi įvairių religinių taisyklių, reikalavimo rodyti pagarbą besiilsintiems. Daugelis Europoje esančių žydų kapinių buvo aptvertos. Yra dvi kapinių aptvėrimo priežastys: apsauga nuo niokojimo, žvėrių ir pašalinių žmonių; ritualiai nešvarios teritorijos pažymėjimas ir atskyrimas. Ypač smerkiamas naudos siekimas iš ant kapo augančių augalų – tai prilygsta mirusiojo išniekinimui. Pavyzdžiui, nupjauti ant kapo augantį medį leidžiama tik tada, jei jis kelia grėsmę antkapiui, tačiau panaudoti medieną savo reikmėms yra draudžiama. Draudžiama kapinėse nupjauta žole šerti gyvulius, naudoti kapuose užaugusius vaistinius augalus. Dėl to kartais žydų kapinės įgaudavo netvarkingumo, nesirūpinimo jomis vaizdą. Yra draudžiamas bet koks veiksmas kapinėse, kuriuo gali būti parodyta nepagarba mirusiajam. Kapinėse negalima atlikti kasdienybę primenančių veiksmų: valgyti, gerti, miegoti, garsiai kalbėti, ganyti gyvulių, eiti per kapines, norint susitrumpinti kelią. Kapinių teritorijoje draudžiama naudotis Toros ritiniu, nes tai įžeistų mirusįjį, nebegalintį atlikti ritualinių apeigų“.
Rimantas VANAGAS, rašytojas: „Na, gelbėjo ne tik A. Vienuolis, kaip pavyzdį galiu paminėti Kuklių viršaitį, su vietos klebonu vykusį į Ukmergę. Jiems vokiečių karo komendantas atsakė tais pačiais žodžiais, nes žydų klausimas buvo sprendžiamas aukščiausiu lygiu ir nediskutuotinas – instrukcijos ėjo iš Berlyno.
Žydai, kaip žinia, gėlių į kapus neneša, tik akmenėlius. Esu nemažai žydų delegacijų lydėjęs, man įsiminė du atvejai – iš Londono atvykęs žydas neklausinėjo, kas kaltas, kad taip atsitiko, tiesiog vaikščiojo po žydų kapus Anykščiuose, o paskui pasakė: „Vaikštau Lietuvoj, dilgėlės iki pažastų, o po kojomis – protėvių kaulai. Ar tai ne gyvenimo siurrealizmas?“. Kitas, man įstrigęs atvejis, kai stebėjau, kaip nuo senųjų žydų antkapių užrašų atspaudus ėmė.
O prie holokausto aukų paminklo, kuriam, beje, aš pats pinigus atvežiau iš Izraelio, buvo kurioziškas atsitikimas. Kai jį pastatė, atvažiavo delegaciją iš Pietų Afrikos ir vienas žydas klausia, kodėl čia parašyta „Kavarsk“. Pasirodo, raides kalė lietuviai meistrai pagal tipinį tekstą, kurio, aišku, nesuprato… Dabar šiame paminkle yra vieta, kur žodis iškaltas kitame gylyje, tai šis žodis hebrajų kalba ir reiškia „Anykst“.
