Rasa Miškinytė – viena ryškiausių prodiuserių Lietuvoje – tik pabaigusi mokyklą norėjo studijuoti vandenvalą, o vaikystėje svajojo dresuoti meškas.
Rasa Miškinytė – Anykščių rajone, Kalnuočių kaime sielos ramybę radusi garsi Lietuvoje ir užsienyje prodiuserė, kompanijos „ERA Film“ savininkė ir pirmoji, šalyje pradėjusi tarptautinę koprodukciją. Jos prodiusuoti filmai yra nominuoti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, įvertinti išrankiausių pasaulio žiūrovų.
R. Miškinytė AF skaitytojams papasakojo apie kelią, kurį teko nueiti, kol surado save, apie tai, koks yra tas prodiuserio darbas, apie svarbiausią filmą, sutiktus žmones bei vaikystės svajones.
Nuo vandenvalos iki kino
Žiūrovai, pamatę filmą, dažniausiai žavisi jame vaidinusiais aktoriais, o kas yra jo operatoriai, režisieriai ar prodiuseriai, mažai kas žino. Tačiau be šios komandos, o ypač – be prodiuserio, vargu ar pamatytume bent vieną filmą.
„Viskas kaip šeimoje: žmona yra kūrybinis pradas, veikimas, planavimas, o vyras – „įžemintojas“, turintis padaryti planą, kad viskas tinkamai įvyktų. Prodiuseris yra tas tėvas, kuris „įžemina“, viskam suteikia pagrindą – tiek finansinį, tiek žmogiškųjų resursų. Prodiuseris sudaro visą komandą ir galutinis rezultatas yra būtent prodiuserio atsakomybė, – apie šios profesijos svarbą kuriant filmus pasakojo R. Miškinytė ir tęsė: – Arba kitas palyginimas: yra didelė kompanija, kurioje yra padaliniai, kiekvieno to padalinio direktorius. Bet yra ir generalinis direktorius. Prodiuseris ir yra tas generalinis direktorius. Galima sakyti, kad tai – svarbiausias darbas, tačiau mažiausiai matomas. Prodiuseris negali būti narcizas, jis lieka šešėlyje.“
Tačiau iki to „šešėlio“ R. Miškinytė atkeliavo ne iš karto. 1980 metais pabaigusi Vilniaus S. Nėries mokyklą, apie tokią profesiją nė nesvajojo, juo labiau, ji buvo prestižinė, išrinktųjų.
„Buvau vidutiniokė, kažkokių išskirtinių gebėjimų neturėjau. Mane domino menai, bet supratau, kad aš nesu tas, kuris tai padaro. Man buvo įdomu organizavimas, padėjimas, visokie idėjiniai dalykai. Kauno politechnikos institute atsirado tokia specialybė – vandenvala. Galvojau, kad galėčiau prisidėti prie gamtos, vandenynų išsaugojimo. Stojau ten, nors tai buvo daugiau pamėginimas, kokie tie stojamieji egzaminai. Kauną rinkausi dėl to, kad nenorėjau mokytis ten, kur tėvai gyvena – norėjau būti savarankiška. Neįstojau. Bet ir nenorėjau įstoti“, – apie savo pasirinkimus baigus mokyklą, pasakojo R. Miškinytė. Neįstojusi nuėjo dirbti į gamyklą ir sako – dirbti su suaugusiais žmonėmis buvo labai gera patirtis.
„Kitais metais jau stojau į vandevalą. Tačiau būtent į šią specialybę man pritrūko pusės balo. Mane mandatinė įkalbinėjo stoti į kitą specialybę, ten ir likau. Baigusi nuėjau dirbti į Projektavimo institutą Vilniuje, nes paskutiniame kurse ištekėjau, o vyras buvo vilnietis. Ten dirbau septynerius metus, tačiau visą laiką sėdėti ir braižyti… Projektavimo institute įkūriau folklorinį ansamblį, net instrumentus „išmušėme“, – ramiai veikli moteris sėdėti negalėjo jau tada, o kelias prodiusavimo link prasidėjo tuomet, kai ji sutiko padėti savo vyrui, nuosavą firmą įkūrusiam programuotojui.
„Iš ten mane pakvietė Etninės veiklos centras. Įlipau į vėžes. Po kiek laiko ėmiau dairytis toliau. „Užkliuvo“ Europos skulptūrų parkas. Jie pasakė, jog reikia sukurti rezidencinę programą. Paklausė, ar ką nors apie tai žinau. Atsakiau, jog ne, tačiau sužinosiu. Ten dirbau labai neilgai, tačiau programą jiems sukūriau, susibičiuliavau su įvairių šalių menininkais, skulptoriais. Susipažinau su viena mergina, menininke, kuri man parodė, kaip menininkai pateikiami, kaip surenkama duomenų bazė. Kilo mintis padaryti tokią Lietuvoje. Susitikau su Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininku, papasakojau apie rezidencinę programą ir pasiūliau dirbti kartu. Sukūriau dailininkų duomenų bazę, bet jos dėl didelių pasikeitimų nepabaigiau“, – pasakojo R. Miškinytė.
Sukūrė pirmąjį prodiuserinį filmą Lietuvoje
Būtent Dailininkų sąjungoje įvyko R. Miškinytės pažintis su prodiusavimu. Nors menininkai būsimąją prodiuserę mylėjo, tačiau „vyresnybė“ į naujokę žiūrėjo kiek iš aukšto.
„Gavau parašyti projektą ir ėmiau galvoti, kas tikrai reikalinga. Buvo daug dėstančių ir mokytojaujančių dailininkų, su kuriais susitikome. Sužinojau, kad mokinių programoje yra daug medžiagos apie šiuolaikinę dailę, tačiau ką mokiniams parodyti, – nėra nieko. Tad projektas gimė toks – videofilmai apie šiuolaikinę dailę. Kiekvienai rūšiai atskira laida. Gavome pinigų, tačiau jų neužteko, todėl nuėjau tartis su LRT. Ten mane suvedė su kultūros prodiuseriu, kuris mums davė techniką. Nebuvo lengva, bet padarėm, o kai jau buvo išleista, paaiškėjo, kad gavome apdovanojimą – geriausias metų edukacinis projektas“, – pirmąją sėkmę prisiminė R. Miškinytė. Negana to, mokyklos ėmė plėšte plėšti šiuos filmus – toks sėkmingas buvo šis projektas.
„Tačiau sklaida nebuvo numatyta jokia. Prie Švietimo ministerijos buvo organizacija, kuri užsiimdavo tokia sklaida, jie pasakė, kad gali mums padėti, bet turėsime medžiagą mokykloms išvežioti patys. Tai mums labai gerai sekėsi. Tuomet kažkuriame leidinyje pasirodė mažas straipsnelis apie mūsų darbą – kad Lietuvoje įvyko pirmas prodiuserinis audiovizualinis projektas. Pagalvojau, prodiuserinis? Na, ir tikrai! Man tai labai patiko, tačiau… pasikeitė valdžia, ir mane atleido“, – kaip, atsispyrusi nuo dugno, skaudžiai krito žemyn, pasakojo „Auksinės gervės“ ir kitų apdovanojimų savininkė.
Išgelbėjo archyvus
„Buvo rugsėjo pradžia ir aš sėdžiu be nieko. Susitikau su drauge, kuri man patarė nueiti į Muzikos akademiją. Stojimai jau buvo pasibaigę, tačiau jos paraginta pamėginau. Po savaitės sulaukiau skambučio, kad galiu būti laisvuoju klausytoju. Susidraugavome su dekane, ji peržiūrėjo, ką aš jau turiu, todėl gal jau po pirmos sesijos buvau perkelta į antrą kursą“, – pašnekovė pasakojo, kaip gilėjo jos pažintis su prodiusavimu, filmais.
Įvykdžiusi vieną videoprojektą (tuomet R. Miškinytė buvo Skandinavų rezidencinės programos atstovė Lietuvoje, – aut. past.), susibičiuliavo su danų grafiku: „Pakalbinau jį kartu važiuoti į Panevėžį, kur vykau pristatyti savo darbų. Pamatęs tuos darbus, jis pasiūlė man stoti į Europos filmų koledžą Danijoje. Studijos – 9 mėnesiai. Pasisiūlė parašyti man rekomendaciją. Užpildžiau dokumentus, gavau pranešimą, kad įstojau, reikia susirasti stipendiją. Lietuvoje nepavyko jos rasti – kam tų menų reikia? Tuo metu buvo maždaug 1998-ieji. Nuėjau į LRT pas prodiuserį, kuris man pasakė, kad važiuoti būtinai reikia. Atsakiau, jog nerandu stipendijos… O jis man ir siūlo: ieškai, nerandi, padaryk apie tai laidą ir parodyk. Padarėm. Nuvažiavau į Daniją, į koledžą, papasakojau, kad dariau viską, net laidas padariau, tačiau stipendijos negavau. Per porą dienų jie man surado stipendiją, ir aš baigiau tą koledžą.“
O studijos jame, pasak R. Miškinytės, – ypač naudingos, nes ten išbandoma viskas: režisūra, vaidyba, operatoriaus darbas. Tačiau pabaigusi studijas prodiuserė teigė nejautusi euforijos – į Lietuvą grįžti tuo metu bijojusi…
„Buvau labai skausmingai išsiskyrusi, tėtis miręs, mama su broliais savais reikalais užsiėmę. Aš likusi be nieko ir į niekur grįžtanti. Buvo minčių likti ten, tačiau skandinavai man – nelabai… Visada labai mylėjau Lietuvą. Grįžau. Vėl mano keliai susikirto su prodiuseriu iš televizijos – jis man pasakė, kad yra paskelbtas konkursas televizijos filmų studijos prodiuseriui. Konkursas – didžiulis, 20 žmonių. Nuėjau. Liekam mes dviese. Po pokalbio man skambina ir sako: „Pasirinkom jus“. Bet įvyko taip… Nešiojau popieriukus, jie supirkinėjo pigius serialus, o aš turėjau sutvarkyti, kad tie serialai nueitų į eterį. Man tai labai nepatiko, nesvarbu, kad mokėjo didelius pinigus. Vadovas, gal pajutęs, kad man ši veikla nepatinka, pasikvietė mane ir pasakė, kad televizija turi labai didelę skolą „Lietuvos energijai“ ir paklausė, gal jiems išeitų padaryti filmą. Žinoma, kad išeitų! Padarėme jiems reklaminį filmą – tokį, kokio jie norėjo, ir panaikinome skolas. Tuomet LRT generalinis direktorius Valentinas Milaknis man pradėjo jausti palankumą“, – pasakojo R. Miškinytė. Visai netrukus ji, vietoje tuometinės LRT direktorės Ritos Miliūtės, išvyko į tarptautinę konferenciją Turkijoje apie kino, televizijos archyvus, iš kur parsivežė labai daug informacijos, kuria pasidalijo su V. Milakniu. Kaip tik buvo įvykęs didelis nesusipratimas, kuomet visus LRT archyvus buvo nuspręsta išvežti į Lietuvos valstybinius archyvus. Ir tik R. Miškinytės dėka tai neįvyko:
„Savo archyvais mes, LRT, buvome išskirtiniai. Vėliau paaiškėjo, kad mūsų Seimo buvo ratifikuota archyvų išsaugojimo konvencija. O jei ratifikuota, tam turi atsirasti pinigų. Rašiau projektą dieną naktį, tačiau jis buvo parašytas, priduotas ir finansavimas gautas. Šie archyvai iki dabar yra LRT.
Po to V. Milaknis atsistatydino ir ėmė vadovauti vidurinioji grandis, kuriai nepatiko, kad man tiek daug buvo duota, pasitikėta…“
Firma – vienam filmui
Darbas televizijoje prodiuserei buvo laikina stotelė – vos grįžusi iš Danijos, ji įkūrė kompaniją „ERA Film“, kuri ne vienerius metus buvo neaktyvi. Ši kompanija buvo įkurta vienam vieninteliam filmui – „Vabzdžių dresuotojas“, kurį R. Miškinytė brandino net devynerius metus.
„Man buvo labai aišku, kad eisiu tuo keliu. Šio filmo mintį nešiojausi jau koledže. Vienam dėstytojui pasakiau, kad turiu tokią mintį, o jis man – kad tai yra tai, ką lietuvis turi padaryti. Apie lėlinės animacijos pradininką Vladislavą Starevičių radau labai daug įvairiausios informacijos, tačiau visur net faktologinės žinios apie jį skirtingos. Tuomet dėstytojas pasakė pažįstantis anglę kino kritikę, kuri yra parašiusi apie V. Starevičių brošiūrėlę. Susisiekiau su ja ir pasakiau, kad noriu padaryti filmą, o ji – kad apie rusiškąjį šios asmenybės periodą žinome daug, apie prancūziškąjį – dar daugiau, apie lietuviškąjį – nieko. Surask ir būsi padariusi didžiulį darbą. Ir grįžusi į Lietuvą padariau. Nuo idėjos iki filmo praėjo devyneri metai. Tikriausiai pati turėjau pribręsti. Buvo sunku sudaryti komandą, rasti režisierius, kurie turi padaryti taip, kaip aš įsivaizduoju – netradiciška, labai nekonvencionalu. Tada nebuvo scenaristų, režisieriai – prastoki. Medžiagos ieškojimas – viskas užėmė labai daug laiko. Beje, filmui pirmiausia užsienyje gavau labai didelius pinigus, o tik tada – Lietuvoje“, – apie didžiulės sėkmės ir įvairiausių apdovanojimų sulaukusį „Vabzdžių dresuotoją“ pasakojo filmą prodiusavusi R. Miškinytė ir pripažino, jog būtent šis filmas jai – svarbiausias.
„Vabzdžių dresuotojas“ tapo pirmas Lietuvoje prodiuserinis kino filmas. Ir tarptautinę koprodukciją Lietuvoje pradėjau aš. Su filmu buvo daug problemų, Lietuvoje vis atsimušdavau į sieną. Bandžiau Rusijoje ieškoti pagalbos, bet supratau, kad jie tiesiog nori atimti mano projektą. Griežtai atsisakiau, ir vėl likau „ant ledo“, tačiau yra tai, kas tave veda. Per gilų nusivylimą atėjo supratimas, kad negaliu sustoti“, – kaip užsispyrimas atnešė sėkmę, prisiminė prodiuserė.
Lietuviškas kinas vertinamas pasaulyje
R. Miškinytė labiausiai mėgsta daryti dokumentinius filmus, nors tarp jos darbų yra ir animacinių, ir vaidybinių.
„Mano visa kūryba yra nepaprasta. Kodėl dokumentika? Pagalvokite: kas gali būti keistesnio, negu paties gyvenimo posūkiai? To nesugalvosi. Kai paklausai, kas vyksta žmonių gyvenimuose, tai – neįtikėtina. Vaidybiniuose filmuose retai pamatai neišgalvotus, tikrus gyvenimiškus posūkius. Man tai labai patinka – nereikia nieko išgalvoti, tik paimti tai, kas yra.
Kiek dokumentikoje interpretacijos? Pakankamai daug. Dėstau komunikacijos fakultete kino vadybą, tad studentai dažnai galvoja, kad dokumentika – neįdomu, liūdna. Manoma, kad dokumentika yra tai, kas matoma televizijoje. Tačiau taip nėra, ten matome reportažus. Dokumentikoje yra toks spektras žanrų! Aš darau kūrybinę dokumentiką. Joje istorijos neišgalvoji, bet kaip tai parodai – tavo reikalas, tavo kūryba. Čia yra subjektyvus autoriaus požiūris“, – apie tai, kodėl renkasi dokumentiką, pasakojo R. Miškinytė, pridurdama, jog Lietuvos kinas, palyginti su latvių ar estų, visuomet turėjo mažiausią finansavimą, blogiausią sistemą:
„Kai 2015 metais atsirado mūsų Kino centras, pagaliau sugebėjome „pramušti“ mokestinę lengvatą, įrodyti Vyriausybei, kad tai yra ne lengvata, o paskata. Per tai atvedama į Lietuvą tiek užsienio gamintojų, čia nusėda tokie pinigai, įsilieja jaunimas, naujos jėgos. O prieš tai mūsų žmonės ėmė išvažiuoti arba keisti profesiją. Dabar išlošė Vyriausybė, išlošė biznis, išlošėme ir mes. Tokią sistemą pasiskolinome iš vengrų.“
Ir vis tik, ar lietuviškas kinas yra kokybiškas? Juk vis tebesakoma, kad jis nuobodus, pilkas…
„Taip buvo. Jau nebėra. Dabar atsirado labai įdomi jauna karta. Kavtaradzė kokius filmus daro, Blaževičius! Filmuose daug simbolinės kalbos, reikia pagalvoti, interpretuoti.
Mes jau turime savo poziciją pasaulyje. Anksčiau mes buvome įdomūs, nes nežinomi, o dabar Lietuvos kinas turi savo poziciją, mes esame vertinami. Mes tai padarėme.
Ir taip, Lietuvoje yra tikrai gerų prodiuserių, aktorių. Vaidybinių filmų esu padariusi labai mažai, bet kiek teko, galiu pasakyti, kad mūsų aktoriai labai profesionalūs. Filme „Vabzdžių dresuotojas“ vaidino Gediminas Girdvainis – buvo nuostabu matyti, kaip jis ruošiasi ir kaip, išėjęs į aikštelę, tampa absoliučiu personažu. Esu su prancūzais dariusi filmą apie Berlyno sieną – ją pastatėme Lietuvoje – jame vaidino vyresniosios kartos aktoriai. Žiūrėti, kaip jie dirba, buvo nuostabu. Praeitais metais darėme filmą apie Čechavičių, jį įkūnijo Bagdzevičius – taip pat fantastika“, – apie tai, kaip pasikeitė tiek Lietuvos kinas, tiek požiūris į jį, AF pasakojo pašnekovė. Taip pat R. Miškinytė pastebėjo, kad pasikeitė ir pats žiūrovas – tapo drąsus, nebijantis prieiti, klausti.
O kokie gi filmai, daryti kolegų, prodiuserei paliko didžiausią įspūdį?
„Jei žiūriu komediją, man ji turi būti kokybiška, tokia, kaip Prancūzijoje rodoma. Humoras turi būti švelnus, nebanalus – ne toks, kad kažkas nuo kėdės nukrito.
Labai patiko filmas „Melancholija“, jį žiūrėjau Kanuose. Jis buvo labai įspūdingas. Nepaprastai sužavėjo lietuviška komedija, į kurią, vos pažiūrėjusi, norėjau vėl grįžti, buvo „Striptizo ereliai“. Dar vienas filmas – „Anglas ligonis“. Knyga ir filmas – vienodo lygio kūriniai.“
Norėjo dresuoti meškas
Pokalbio metu R. Miškinytė minėjo daug žmonių, kurie, atrodytų, ją atvedė iki šios stotelės, kurioje ji yra šiandien. Teiravomės, ar taip yra iš tiesų? Ar sutikti žmonės nuveda tinkamu keliu?
„Aš dabar vaikams dėstau ir jiems pasakoju savo biografiją tam, kad jie suprastų, jog atsitiktinumų gyvenime nėra. Mes turime savo nubrėžtą kelią mums dar prieš gimstant. Mes turime klausytis, girdėti save ir eiti, kur mus veda.
Reikia mokėti girdėti ir patikėti – man kiekvienas sakydavo: tu gali. Mano šeimoje buvo atvirkščiai, buvo sakoma – tu negali. Broliai buvo dievai, o aš toks niekam tikęs vaikas. Aš visur ėjau per jausmą. Jei man draugė sako – „pažiūrėk, kiek padarei!“, įsiklausai: gi tikrai! Yra krūva nuoširdžių žmonių, kurie gali tave stumtelėti, suteikti pasitikėjimo“, – sakė prodiuserė ir pridūrė, kad ji, visą gyvenimą „augusi tarp bernų“, mokėjo už save pakovoti, nuo vaikystės buvusi drąsi ir į tarptautinius vandenis nerti nepabijojo.
„Aš visada buvau drąsi. Mane tėvai buvo atvedę į baseiną – aš labai mėgau vandenį. Man tuomet buvo septyneri ar aštuoneri metai. Atėjome į pirmą pamoką, persirengėme, sustojome prie baseino, mums treneris kažką papasakojo, ir viskas – eikit rengtis. Man buvo šokas. Nuėjau su visais, bet apsisukau ir – į „varlinyką“, paskui – ant tramplino. Labai ilgai ant jo stovėjau, bet nušokau. Treneris pamatė ir liepė daugiau niekada čia neateiti. Tik jau man beveik suaugusiai tėtis papasakojo, kad po to buvo atėjęs šuolio į vandenį treneris ir maldavo, kad mane leistų treniruotis. Mama yra plaukusi, tad leido, o tėvas bijojo, kad neužsimuščiau, todėl griežtai atsisakė“, – kad gyvenimas galėjo pasukti ir kita linkme, pasakojo R. Miškinytė ir juokėsi, jog dar viena vaikystės svajonių buvo tapti meškų dresuotoja.
Kiekviena publika yra brangi
R. Miškinytės prodiusuoti filmai rodomi įvairiausiuose garsiuose kino festivaliuose – neseniai pasirodęs dokumentinis filmas „Amor“ buvo pristatytas prestižiniame Venecijos kino festivalyje, taip pat – ir Anykščių dokumentinių filmų festivalyje „Adox“. Tad vis dėlto, koks įvertinimas yra svarbesnis: tarptautinis, ar „vietinis“?
„Tai yra tas pats. Kiekviena publika yra labai brangi, ir jei po filmo žiūrovai dar ateina pabendrauti – tai nuostabu, aš labai tai mėgstu. Venecija buvo mūsų svajonės išsipildymas, tačiau svarbu ir mažesnieji festivaliai. Anykštėnai drąsūs, jie klausia. „Adoxe“ parodėme filmą „Amor“, ir kitą dieną gavau žinutę – išspręskite mūsų ginčą, su žmona diskutavome apie filmą. Žmona suprato, kad vanduo ir meilė visus suvienija. O aš sakau, kad gyvenimas – tai kita planeta, gyvenimas po mirties ir mirtis mus visus suvienija. Kas teisus? Pasakiau, jog abu. Ir visi teisūs, nes filmas yra labai gilus, daugiasluoksnis. Tokių filmų, kuriuose yra viena žinutė, aš nedarau.“
Ne tik publikos įvertinimas yra svarbus, tačiau – ir apdovanojimai. Prodiuserei svarbiausi trys įvertinimai už vieną filmą:
„Filmas „Pavyzdingas elgesys“ yra gavęs tris didžiausius apdovanojimus tarptautiniame Leipcigo DOK festivalyje. Tai buvo absoliučiai neįtikėtina ir netikėta. Net nenorėjome eiti į tuos apdovanojimus, tačiau festivalio direktorė primygtinai liepė juose likti. Trys apdovanojimai buvo kažkas nuostabaus. „Vabzdžių dresuotojas“, parodytas Liubeko filmų festivalyje, sulaukė didžiulio dėmesio – žiūrovai niekaip mūsų nepaleido nuo scenos. Tokie dalykai, ta emocija nepasimiršta.“
Anykščiuose sutiko daug malonių žmonių
2018-aisiais sostinę iškeitusi į kaimą Anykščių rajone, prodiuserė šiuo sprendimu džiaugiasi ir teigia, jog šiame mieste jau mato potencialių kolegų.
„Mokytoja Renata Miškinienė mane pakvietė papasakoti dvyliktokams apie šį darbą ir toje klasėje pamačiau vieną prodiuserį absoliučiai. Kitas – intravertas, linkstantis į režisūrą, aš jam daug patarimų daviau.
Anykščiuose žmonės yra labai šviesūs. Esu daug važinėjusi, daug mačiusi, esu buvusi provincijose, kur žmonės papilkėję, eidami gatve keikiasi. Kai atvažiavau gyventi į Anykščius, dar nebuvo didžiųjų parduotuvių, daugiau mažos, ir man paliko labai gerą įspūdį, kai ten susitinki žmogų, būtinai pasikalbi, visi šypsosi, malonūs. Tai yra taip, kaip ir turi būti. Jiems smagu klausti.
Matau, kad vis daugiau žmonių čia keliasi gyventi, net ir iš mūsų industrijos. Manau, kad čia gali susidaryti labai nemaža bendruomenė. Anykščių kraštas labai įsileidžia, priima. Aš, gryna vilnietė, niekad jokio kaimo net vaikystėje neturėjusi, svajojau apie gamtos apsuptį, ramybę. Čia ją suradau.
Anykščiuose labai noriu pasidaryti retrospektyvą – čia yra publika, daug nuostabaus jaunimo“, – apie Anykščių kraštą šiltai atsiliepė R. Miškinytė bei pridūrė, jog kaime jai anaiptol neliūdna – čia ji auginanti katę ir šunį, atradusi ramybę ir šiuo metu esanti visiškai laiminga, nes gali gyventi pagal savo taisykles.
Planuojami du filmai
R. Miškinytė su mūsų skaitytojais sutiko pasidalyti ir artimiausiais planais – greitu metu turėtų pasirodyti „prancūziškai lietuviškas“ filmas.
„Su prancūzų režisieriumi, prodiuseriais baigiame filmą apie miško brolius. Ši mintis atėjo iš prancūzų – tai man buvo labai netikėta. Ne iš karto sutikau, bijojau, kad filmas nebūtų prancūziškai „komunistuojantis“. Tačiau pasifilmavome du senukus, mačiau, kokie klausimai užduodami, ir patikėjau. Filmas bus apie visų Baltijos šalių rezistenciją.
Dar vienas didžiulis projektas, kuriam jau paraišką pateikėme – norime padaryti dokumentinį filmą paaugliams, kuris gali išsivystyti į serialą. Jis – apie prarastą vaikystę. Tai yra pasakojimai per penkerių-dešimties metų vaikų prizmę, kurie buvo ištremti. Per vaikų atsiminimus – per kvapą, per spalvą, formą. Yra tikros nuotraukos, tikros istorijos. Tai būtų animadoc žanro filmas – tikra istorija, naudojant daug animacijos“, – kokie R. Miškinytės prodiusuoti filmai džiugins mūsų akį, pasakojo režisierė.
