Muziejus gyvas ne tik įdomiais žmonėmis, bet ir tradicine žirgų švente „Bėk, bėk, žirgeli“. Trenerė Laima su savo raitužėlėmis iš Trakų.
Didelis, istoriškai garbingas kaimas, tarp kvapnių šilų, Šventosios upės pakrantėse nuo seno priklausęs Anykščių parapijai, vėliau pritapęs prie Andrioniškio. Išauginęs Lietuvai ir pasauliui genialų kūrėją, rašytoją Joną Biliūną, tarpukariu išugdęs gausybę drąsių patriotų, tuomet, vos ne kaip Šveicarijoje čia kas antras jaunuolis šauliu buvęs.
Vėliau muziejų šlove ir žyme paženklintas. Tai toks šiemet Lietuvos šimtmečio dvasioje Arklio muziejaus keturių dešimčių metų jubiliejų švenčiantis Niūronių kaimas.
Profesorius protestavo prieš
vienkiemių naikinimą
Mūsų kraštietis, aukštaitis, poetas Algimantas Baltakis, gimęs uteniškių Leliūnuose, tačiau augęs anykštėniškuose Strazdiškiuose, savo prisiminimuose užsiminė apie 1971 m. į „Pergalės“ žurnalo redakciją užsukusį tvirtą, sodietiškos išvaizdos vyrą Petrą Vasinauską. Jo rašinys „Kaimas mūsų mielas“ tapo tikriausia tiksinčia bomba. Patyręs, tautiškai nusiteikęs agronomas atvirai, drąsiai, nuoširdžiai susirūpinęs ir pagauliai parašęs apie lietuviško kaimo ateitį. Apie tai, kad nereikėtų stambinti ūkių, naikinti vienkiemių. Tai buvo tikriausias protestas prieš įsisiautėjusį ir plačiai propaguojamą viensėdžių naikinimo vajų – neva sodiečiams gyvenvietėse bus ir patogiau ir smagiau.
Redakcijos darbuotojai taip pat norėjo pasirodyti drąsūs, nusprendė rašinį spausdinti. Su niekuo nesitarę, niekam nerodę, nederinę, tą rašinį surinko, ėmė rengti spaudai. Tuo metu A. Baltakį kartu su Vytautu Petkevičiumi pakvietė į Dotnuvą, į žemės ūkio strategų pasitarimą, neva kuo gyvena žemės ūkis sužinoti ir savo sukurtų raštų, eilėraščių paskaityti. Po rimtų pokalbių prasidėjo vaišės, kurių metu Žemdirbystės instituto direktorius Antanas Budvytis pasivedėjo A. Baltakį į šalį, užsiminė apie P. Vasinausko straipsnį, ėmė įtikinėti, kad jo nedera spausdinti, nes visiems bus daug nemalonumų. Patikinęs, kad spausdins diskusine tvarka, kad į tą straipsnį galės atsakyti, kitokią nuomonę pareikšti, kas tik panorės.
Po kurio laiko į redakciją skambino Komunistų partijos centro komiteto Žemės ūkio skyriaus vedėjas Juozas Bernotavičius, kuris taip pat buvo susirūpinęs, kad P. Vasinausko straipsnis nepasirodytų. Tą tarsi ir nuramino – neva suderinta su kuo reikia, nieko pakeisti nebegalima, nes straipsnis jau išspausdintas.
Kaip dabar daugeliui skaudu dėl masiškai naikinamų miškų, taip tuomet daugeliui skaudėjo dėl naikinamų vienkiemių.
Deja, ūkių stambinimo, vienkiemių naikinimo banga nusirito per Lietuvą…
Muziejus ir jo vizijos
Kartu su Elmininkų bandymų stoties direktoriumi Antanu Puodžiuku, agronomu Zenonu Beniuliu ir kitais bendraminčiais P. Vasinauskas planavo kurti muziejų su didžiule, savarankiškumą laiduojančia žemės valda, kultūrinę oazę su net 6000 ha žemės plotu, kuriame būtų apie 300 ha miško, 500 ha dirbamos žemės, o kitur driektųsi poilsio, laukinės gamtos ir pievų plotai.
Jis numatė ir visus ekspozicijų skyrius bei tyrinėjimų kryptis – arklio anatomija, fiziologija, zootechnikos bei veterinarijos mokslas, veislininkystė, archeologija ir istorija, tautosaka…
Turėjo būti surinkta didžiulė biblioteka su bibliografijos rodykle, fototeka, filmoteka ir muzikos salonu. Siūlė ir politinį patriotinį koloritą. Ir būtinai turėjo būti gyvų arklių, vietinių, unikaliųjų žemaitukų ir net angliškų grynakraujų.
„Mes tikime, kad karo, tokio karo, kuris sunaikintų visą planetą nebus, nežiūrint to stipraus tikėjimo, gynybai tenka ruoštis, neužmirštant nei vieno rezervo, o tas užmirštas rezervas ir yra arklys“. Profesorius tikino, kad kuomet viskas bus sunaikinta, o skysto kuro neliks nei lašo, gelbės tik arkliai, kaip jau gelbėjo XX amžiaus didžiųjų karų metais.
Arklio muziejus, jo kelių tūkstančių hektarų ploto teritorija turėjo tapti pasaulio gyvosios energetikos ekspozicija, turizmo ir sveikatingumo rezervatu, į kurį neįvažiuotų nei viena autotransporto priemonė“ – rašė muziejaus kūrėjas.
Muziejaus dešimtmetį minint P. Vasinauskas apgailestavo, kad nepavyko atverti bibliotekos, nepavyko įkurti ir muzikos salono, kuriame apsilankę galėtų klausytis dainų apie juodbėrius. Apleistas ir pasakojimų apie arklius rinkimo darbas, nors buvę arklių šeimininkai jau kreta ant lazdų ir tuoj tuoj išmirs – tautos turtas dings.
Užmojai didžiuliai, juk turėjo būti pastatyti centriniai rūmai, turėjo būti įkurtos amatų, etnografinės ekspozicijos, vykti ekspedicijos į įvairius respublikos regionus, kurių metu būtų surinkta tūkstančiai eksponatų.
Rodos, jis buvo pasirengęs aplenkti viską naikinantį laiką: 1987 m. pasitenkinęs tūkstančių surinktų eksponatų, jau 1990 – iais planavo jų surinkti net dešimt tūkstančių.
Sekioti paskui uodegą…
Daugelis iš kaimo sprukusių ir šio to vėliau miestuose ar tolimuose kraštuose pasiekusių savo apsisprendimo apsakydavo vaizdingais žodžiais: „Nenorėjau visą gyvenimą sekioti paskui arklio uodegą“.
Ne visiems pavyko išsprukti į miestus, daugybė puikių žmonių pasiliko tegul ir susovietintame, sukolchozintame kaime. Arklys jame suteikdavo šiokios tokios nepriklausomybės ir svorio visuomenėje. Veik visais metų laikais, koks jis bebūtų, fermų vežikas – šerikas turintis įvairioms reikmėms ir ne tik tiesioginiame darbe naudojantis arklį, buvo vertas pagarbos. Jo jau nuo pavasario atšilimo daugybė žmonių prašydavo atvažiuoti į daržą, padaryti vageles ar dar kokį svarbų ūkio darbą. Žmogus ne tik pajusdavo savo vertę bet ir užsidirbdavo, jį pavaišindavo kokiu smarkiu gėrimu su gera užkanda ar tiesiog duodavo pinigų.
Muziejaus koncernas
Kaip jis, tas mūsų muziejus – ar dar tebesekioja paskui arklio uodegą, ar veriasi pasauliui moderniomis formomis. Koncernas, mažoji artelė, kai visi svarbūs ir ne tokie susirenka krūvon susidaro nemenkas, jau patriukšmauti galintis būrelis.
Sudominti, uždirbti ar įsisavinti kuo daugiau pinigų? Jau prieš keliolika metų muziejaus etnografinės sodybos išsimušė į Lietuvos pirmūnus su edukacinėmis duonos kepimo, margučių marginimo, žvakių liejimo ir kitomis programomis. Šių pažintinių programų vedėjos Nijolė Kačkuvienė ir Rita Vasiliauskienė išgarsėjo visoje šalyje, buvo pastebėtos, pagerbtos ir įvertintos.
Atsirado ir amatai. Titanišką darbą nuveikė didžiulę audinių kolekciją, gausybę pasakojimų apie audėjas, audimą surinkusi ir audimo klases jaunosioms šių menų puoselėtojoms įkūrusi Dalia Bernotaitė, nuolatos darbavosi kalvis, kartais amato įdomybes demonstruodavo račiai, staliai, buvo bandymų iš beržo tošių išdegti kvapnaus deguto.
Kasmet vyksta arklių kaustymo varžybos, daugybė dalykų, apie kuriuos svajojo P. Vasinauskas. Tačiau jau ne visuomenės jėgomis, o dažniausiai pasitelkus projektines ES lėšas.
Nepamatysi čia moters melžiančios karvę ar mušančios sviestą, nepamatysi ariančio, akėjančio ar mėšlą mėžiančio senio. Tačiau, stalius uoliai drožia riestu obliumi medžio burbuolę, kalvis nesidairydamas kala. Vien jo plaktuko smūgiai į ant priekalo ištiestą iki melsvo raudonumo įkaitintą geležį turi žavesio. Požemyje moteris, tarsi užkeiktoje pasakoje, žiedžia puodus, vis galvodama, kaip greičiai padaryti šimtąjį.
Išskirtinės muziejaus organizuotos kelionės arklių traukiamais vežimaičiais. Juk ne kartą keliautą į Vilnių, vyskupo Antano Baranausko keliais dardėta iki pat Vainuto. Šiemet arklių ekipažai žygiu sujungs Niūronis su lietuviškuoju Punsku Lenkijoje.
Jau daugiau nei dvi dešimtis metų muziejuje besidarbuojantis, puikų tandemą su dabartiniu vadovu Mindaugu Kačemarsku sudarantis istorikas Egidijus Musteikis jubiliejaus proga pažymėjo, kad džiugu, jog Arklio muziejus tebėra labai populiarus ir šioje kompiuterių ir virtualiojo pasaulio eroje.
