Ilgą laiką buvę pogrindininkais, muzikos grupė „Shower“ nusprendė išlįsti į dienos šviesą ir, sudalyvaudami Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankoje, platesnei auditorijai parodyti savo kūrybą.
Vasario 17-ąją, šeštadienį, Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finale pasirodys ir alternatyviosios muzikos grupė „Shower“, kurioje bosine gitara groja anykštėnas, rajono savivaldybės tarybos nario, menininko Kęstučio Indriūno sūnus Vainius Indriūnas.
„Anykštai“ V. Indriūnas pasakojo, jog dainos „Impossible“ idėją į grupę atnešė jis, o „Eurovizijos“ atrankose sudalyvauti patarė režisierius Šarūnas Rudys.
Į finalą patekti nesitikėjo
Grupė „Shower“ ir jos daina „Impossible“ jau yra vadinama Nacionalinės „Eurovizijos“ atradimu, o jos nariai: bosistas V. Indriūnas, vokalistas Simonas Krukonis, būgnininkas Jonas Filmanavičius, klavišininkas Dominykas Kazimieras Krulikovskis – džiaugiasi tokia jiems netikėta sėkme.
V. Indriūnas prisipažino, jog prieš artėjantį finalą jaudulio yra:
„Jaučiuosi gerai, smagu, kad patekome. Mums tai buvo labai netikėta. Galvojome, kad jei ir pateksime į finalą, tai – komisijos dėka. Bet įvyko atvirkščiai – kad žmonės išrinko, buvo didelė staigmena.“
Kai kurie atlikėjai sako, kad dalyvauti „Eurovizijoje“ yra „ne lygis“, kai kurie atvirkščiai – eina pasireklamuoti. Teiravomės: kaip kilo mintis dalyvauti šio lietuvių pamėgto muzikos konkurso atrankoje?
„Mūsų režisierius Š. Rudys, kuris mums kūrė vaizdo klipą, pasiūlė sudalyvauti. Sutikome.
Kodėl kai kurie sako, kad šiame konkurse dalyvauti yra „ne lygis“? Galiu pasakyti, kad buvau vienas iš jų, bet nežinau, kodėl ir iš kur toks įsitikinimas atsiradęs. Kaip tai gali būti „ne lygis“, jei eini su savo kūriniu, padaręs didelį darbą, o pasirodęs gauni „žiauriai“ didelę reklamą tiek sau, tiek savo grupei, tavo muzika skamba dar platesnei auditorijai.
„Ne lygis“ gali būti tik prastas „Eurovizijos“ pusfinalis, tarkim, dalyvauja prasti atlikėjai. Tokiu atveju, kažkuria prasme gali būti „ne lygis“.
Nusimetus tokį įsitikinimą, ateini su savo kūriniu, ir viskas – ką pasidarai, tą ir turi, – kalbėjo anykštėnas, patekęs į Nacionalinės „Eurovizijos“ finalą ir, paklausus, ar tikisi laimėti kelialapį į Malmėje, Švedijoje vyksiantį tarptautinį dainų konkursą, sakė: – Aš linkęs apie tai negalvoti, nes tenka labai stipriai nusivilti, jei daug tikiesi. Mūsų tikslas yra padaryti kiek įmanoma geriau tai, ką galime. Kad pasirodymas būtų geras. Ir viskas. Ar norime patekti? Taip, žinoma, būtų labai smagu. Tačiau žodžio „tikėtis“ vengiame.“
Laimi išskirtiniai pasirodymai
Grupės kūrinys „Impossible“, atnešęs jiems sėkmę, pasak Vainiaus, nebuvo sukurtas būtent „Eurovizijai“ – jis buvo kurtas kaip kiekvienas kitas šios grupės kūrinys.
„Kažkam kurti kūrinį? Tuomet kiek tame kūrinyje yra sielos, jei jį darai kažkam?
Šią dainą sukūrėme mes visi, visa mūsų keturių narių grupė. Pirminę kūrinio idėją atnešiau aš, daviau ją grupės nariams, mūsų vokalistas Kazimieras sukūrė žodžius ir kiekvienas nešė savo idėją, vienas kitą vis papildėme, pakomentavome. Taip vyksta su kiekvienu mūsų kūriniu“, – kalbėjo grupės bosistas, daugybės konkursų laureatas.
Pastebėjus, kad „Impossible“ kūrinys nėra tipiškas „Eurovizinis“ kūrinys, V. Indriūnas teigė manantis, jog dažniausiai tokie kūriniai konkursą ir laimi.
„Jei pažiūrėsime į „Eurovizijos“ nugalėtojus, tai man labiausiai įsiminęs yra „Lordi“ pasirodymas. Jei pastebėtumėte, dažniausiai laimi kažkokie išskirtiniai pasirodymai. Per vieną interviu mūsų režisierius buvo pasakęs labai gerą sakinį: jeigu mes žinotume, ko reikia „Eurovizijai“, manau, ji nevyktų. Manau, kad nėra tokio „eurovizinio“ arba „ne „eurovizinio“ kūrinio. Tai yra tiesiog kūriniai. Jei kažkas bando „nulaužti“ „Eurovizijos“ kodą ir kurti pagal kažkokį neva „Eurovizijos“ standartą, tuomet nežinau, ar tokia muzika laimi, – sakė bosine gitara grupėje „Shower“ grojantis anykštėnas, apie savo grupę pasakęs, jog jie susikūrė neturėdami identiteto: – Kaskart esame vis kitokie. Ir finale grosime jau būdami kitokie. O kaip grupė grojame apie šešerius metus kartu, nuo pat pradžių, nuo 2018 metų. Tik mes daugiau buvome „underground’inė“ grupė, labiau alternatyvios muzikos atstovai. Ir į „Euroviziją“ einame su labiau alternatyviu kūriniu“, – kalbėjo Vainius, 2021-ųjų žiemą išleidęs savo grupės ,,John‘s Shower Band“ debiutinį albumą, kuris skambėjo ir LRT ,,Opus Radijuje“.
Nori, kad pasirodymas būtų patrauklesnis
Pasiteiravus, ar vasario 17-ąją „Shower“ yra sugalvojusi klausytojams staigmenų, ne vienoje muzikos grupėje grojantis Vainius sakė, kad dabar svarbiausia kiek įmanoma labiau pasistengti, jog pasirodymas būtų vizualiai patrauklesnis.
„Sulaukėme daug komentarų, ir jau iš pradžių žinojome, kad tai – mūsų silpnoji vieta. Galiu pasakyti, kad šiuo metu stengiamės, kad pasirodymas būtų vizualiai estetiškiau pateiktas, kad būtų „faina“ ne tik klausyti, bet ir žiūrėti. O kaip visa tai atrodys, įvertins žiūrovai ir komisija. Tikiuosi ir manau, kad bus geriau“, – palaikyti grupę ir šeštadienį įsijungti TV ekranus kvietė V. Indriūnas.
Kas, jei šiais metais kelialapio į Švediją iškovoti nepavyks? Ar grupė galvoja savo laimę išbandyti kitąmet?
„Ne, apie tai negalvojame. Ir dabar tai buvo labai organiškas sprendimas, taip pasitaikė, kad sukūrėme kūrinį ir pagalvojome, kad jis galbūt galėtų skambėti „Eurovizijoje“. Jei sukursime dar vieną tokią dainą, gal dalyvausime ir kitą kartą, tačiau to neplanuojame, – sakė V. Indriūnas bei nusikvatojo išgirdęs klausimą, kada „Eurovizijoje“ pasirodys su seserimi Guoda. – Reikės pamąstyti, ačiū už idėją!“
Kai buvo mažas, Vainius „Euroviziją“ stebėdavo kartu su visa šeima, tačiau – ne lietuvių pasirodymus, o jau tarptautinį konkursą.
Anykščių mokykloje – darbas be blogų emocijų
V. Indriūnas augo menininkų šeimoje, jo tėtis K. Indriūnas – architektas dizaineris, dailininkas, vyresnioji sesuo Guoda – žinoma pianistė, įvairių konkursų prizininkė.
„Groju gal nuo septynerių metų. Grojau klarnetu dešimt metų – iki tol, kol paėmiau bosinę gitarą į rankas. Nesakyčiau, kad muzikuoti man labai patiko, bet mokytojai mane vis spaudė, kad gročiau – tikriausiai, matė kažkokią perspektyvą, kad man tiktų būti muzikantu. Tas spaudimas man nepatiko, todėl muzikos vengiau, – pažintį su muzikos pasauliu prisiminė pašnekovas. – Tačiau kuomet pas kitą mokytoją pradėjau groti bosu ir ten nebuvo jokio spaudimo, man tai pradėjo labai patikti. Galų gale išvažiavau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją mokytis toliau. Nusprendžiau, kad noriu bandyti sieti gyvenimą su muzika. Po to dar baigiau Vilniaus kolegijos studijas populiariosios džiazo muzikos katedroje, dabar Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje esu džiazo magistrantas.
Ar atradau save kaip muzikantą? Galima diskutuoti. Manau, kad gyvenime bus dar daug atradimų, tačiau noriu būti muzikantas.“
V. Indriūnas yra baigęs Anykščių Meno mokyklą, čia jis šiuo metu ir dirba, nors mokosi Vilniuje. Paklausus, kodėl pasirinko tokį kelią – galbūt jam svarbu išugdyti daugiau žinomų muzikantų anykštėnų, o gal nenori pamesti anykštėniškų šaknų, Vainius sakė: – Dirbu meno mokykloje, bet gal ne dėl to, kad nepamesčiau šaknų. Tiesiog buvo labai „fainas“ kontaktas su direktore, pavaduotoja. Visą laiką čia jaučiausi gerai. Ir man pasiūlė dirbti, kaip tik trūko pastovaus darbo. Žinant, kad galiu grįžti į Anykščius ir pernakvoti pas tėvus, viskas labai gerai susidėliojo. Čia dirbti labai jauku, nėra jokių blogų emocijų.
Ar siekiu išugdyti daugiau talentingų muzikantų? Tam reikia būti talentingu pedagogu. Aš nesu stipriai „įsišaknijęs“ pedagogikos srityje, tai pažiūrėsime, kaip čia bus. Tikslas yra dalintis žiniomis.“
Prakalbus apie muzikanto pomėgius, V. Indriūnas nusijuokė: „Viskas gana nuobodžiai. Esu įnikęs į muziką, ji man – ir darbas, ir pomėgis, ir poilsis. Vasarą žaidžiu futbolą – sakykime, toks mano pomėgis.“
