Nuo melioracijos išsigelbėjo pakišdamas revoliucionierių

Retas toks nedidelis kaimas kaip Klevėnai galėtų pasigirti tokia gausa iš čia į plačius gyvenimo vandenis išplaukusių žmonių: pedagogas, rašytojas Rapolas Šaltenis, miškininkas Juozas Karvelis, mokslininkas gydytojas Bronislavas Kisielius, dailininkas Arvydas Šaltenis, garsus praeito amžiaus kraštotyrininkas Antanas Pakalnis ir net revoliucionierius, kaime 1905 metais mitingą surengęs Rapolas Rasikas ir šį bei tą apie juos ir kaimą galintis papasakoti kaimo senbuvis kraštotyrininkas ir literatas Bronius Karvelis, kuriam už šešių dienų sukaks 84 – eri metai.
Vos pora kilometrų nuo senojo Peterburgo – Varšuvos trakto įsikūręs kaimas turi pustrečio šimto metų istoriją, tačiau dabar jame gyvenamąją vietą deklaruoja vos 14 žmonių, kurie ne visi kaime gyvena nuolat.

Žvilgsniu neaprėpiamuose Burbiškio agroserviso kooperatyvo laukuose burzgė traktoriai, barstė trąšas. Keliuku per kaimą pralėkė viena kita mašina ir arklio traukiamas vežimas, kurio važnyčiotojas su baime žvelgė į pravažiuojančius ir iššokęs iš ratų už apynasrio prilaikydavo arklį. „Baikštus, labai mašinų bijo“ – pratarė važnyčiotojas, atsidėkodamas, kad aš, kaip ir keli kiti, stabtelėjome ties jo vežimu. Tačiau jie iš gretimo, prie Juškonių prisišliejusio kaimo.
Privažiavęs senąją kaimo dalį, suku nuo kelio į seno pažįstamo, šio kaimo patriarcho B. Karvelio kiemą, drąsiai beldžiu į iš vidaus užkabintas duris. Veltui, durų niekas neatidaro. Tad pėsčias leidžiuosi po kaimą, kurio senojoje dalyje yra dar kelios, tačiau negyvenamos sodybos.
Iš molio drėbtos, dar tvirtos daržinės sienos, krūvelė skaldytų malkų, bala, su jos krante nupjautais keliais dideliais medžiais, į trilitrinį iš beržo kapsinti sula… rodos, vaikščiotum ir vaikščiotum vis kažką atrasdamas šviesią pavasario dieną. Krūmais apžėlęs didelis paminklinis akmuo, be užrašų ir be raudonos terlionės, buvusios prieš keletą metų. Prisimenu, kaip pompastiškai daugiau kaip prieš tris dešimtmečius jis buvo atidengtas revoliucionieriui Rapolui Rasikui, kurį, kaip vėliau pastebės B. Karvelis, už komunizmą kovojusį, bet Stalinas nušovė.
Sodyba. Krūmuose skęstanti. Sodas seniai seniai negenėtas, vargu ar obelys beveda vaisius. Ūkinio pastato vietoje – tik pamatų akmenys ir tarp jų besimėtantys senosios buities rakandai kadaise lytėti šių namų šeimininkų. Ant kalnelio – klevų gausybė. Gal nuo jų kaimo pavadinimas? Vėliau šio kaimo senbuvis B. Karvelis ir kitą kaimo vardo kilmės istoriją paminės – tai nuo žodžio „Klyvas“, kaimas, atseit, Klivėnais buvo vadintas beveik iki XX amžiaus vidurio…
Grįžęs į B. Karvelio sodybą, šeimininką pastebėjau darže, buvo ką tik iškasęs 3 dideles šaknis. „Pastarnokai. Tik pašalas išeina ir galima išsikasti, – sakė B. Karvelis, šiek tiek šlubčiodamas koja, kuri per avariją „aplaužyta“ ir dažnai skauda, – Supjaustau plonom riekelėm, pakepu, skanu ir sveika“.
Šio mėnesio paskutinę dieną jam sukaks 84 – eri, tačiau atrodo kur kas jaunesnis. Gyvena vienas šiek tiek tolėliau nuo kelio, prieš karą statytame, ryškiai dažytame, senų medžių fone išsiskiriančiame name. Ir jokios pagalbos jam nereikia.
Augo ūkininkų šeimoje, nuo jaunumės ūkio darbų užgrūdintas, brandžiausius metus dirbo kolūkyje, daugiausia laukininkystėje. Buvęs „Anykščių šilelio“ kolūkio vyr. agronomas Alvydas Diečkus B. Karvelį prisimena ne tik kaip patikimą, gerą darbininką, bet ir be galo įdomų, apsišvietusį žmogų, kurio klausytis ir su juo bendrauti buvę nenuobodu valandų valandas. „Nors buvo baigęs tik septynmetę mokyklą, sovietmečiu prenumeravo daug laikraščių, žurnalų, buvo apsiskaitęs, sukaupęs asmeninę biblioteką, įsiminęs ir užrašęs tėvų, kaimo senbuvių prisiminimus. Su juo laisvą valandėlę šnekėdavome apie pasaulio įvykius, orus, o jau prisiminimų galėdavai klausyti valandų valandas. Gyveno ir gyvena juk prie Peterburgo – Varšuvos trakto, kuriuo net caras važiavęs. Bronius pasakojo, kad tai sužinojęs Leliūnų mokyklos direktorius mokinius prie kelio išrikiavęs ir, kai pamatę caro karietą, visi šaukė „Valio!“. Caras tuo metu miegojo, pažadintas supyko. Dėl to direktorius neteko pareigų“, – šypsojosi A. Diečkus, priminęs, kad B. Karvelis apie savo gimtąjį kaimą parašė ir 2005 metais išleido eilėraščių ir apybraižų rinkinį „Prie didelio kelio“. Ir ne tik – 2006 m. humoro ir satyros knygelę „Nuodėmingoji ožkelė“, kurią apipavidalino buvusi „Anykštos“ bendradarbė Rūta Mortorana, eilėraščių rinkinį „Su svajonių burėmis“ išleido 2008 m.
„Kiek pamenu, jo sodybos teritorija didelė, tačiau visuomet tvarkinga, su gausybe retų augalų, – dar vieną B. Karvelio aistrą priminė A. Diečkus. – Pasiteirauk ,kiek ten jis visokių serbentų, aviečių rūšių ir kitų retesnių augalų augina“.
B. Karvelis džiaugėsi geltonais žiedais apsipylusiom sedulom, vardijo man negirdėtas serbentų rūšis, rodė sprogstančius aviečių, lazdynų pumpurus. „Darbų pilna, turiu ką veikti nuo ryto iki vakaro, tik va, sveikata jau nebe ta “, – sakė B. Karvelis.
Kalbinu apie buvusius kaimynus, kuriuos jis dar gerai atsimena, tačiau jų, kaip Augulių, Dailidžių ir kitų gyvenimo pėdsakai veik išnykę ir tik kaimo senbuviui atpažįstami. Antai kitoje kelio pusėje į amžinybę iškeliavusios Marijos Gutauskienės troba užkaltais langais. Pasak B. Karvelio, gal bent 20 pirkėjų ja domėjosi, tačiau anūkai neparduoda, nors pačių atvažiuojančių netenka matyti.
Iš kaimo kilusio revoliucionieriaus Rapolo Rasiko sodybos B. Karvelis neprisimena, tačiau jo likimą gerai žinojo. „Už komunizmą kovojo, o Stalinas nušovė, – trumpai drūtai jo likimą nusakė B.Karvelis. – Kai atėjo melioracija, nuo žemės norėjo nušluoti visą senąjį Klevėnų kaimą. Rodės, apsiginti neįmanoma. Štai tada Anykščių „rajkomui“ raštą parašiau, kad taip jie nuo žemės paviršiaus nušluos ir revoliucionieriaus sodybvietę. Padėjo, net iš Panevėžio atvažiavo, bet kaimą melioracija aplenkė, taip ir manoji sodyba išliko. R. Rasiko tėviškėje jam buvo atidengtas paminklas, tebestovi, tik be jokių užrašų“, – šelmiškai šypsojosi B. Karvelis.
Kitoje kelio Utena – Ukmergė pusėje esanti kaimo dalis anksčiau priklausė Skiemonių seniūnijai, tačiau dabar visas kaimas Anykščių seniūnijos valdos. Pasak B. Karvelio, ten gyvena Juozas Apacenka, Leonas Gražys, Rimantas Jočys. „Jie jaunesni, kai kurie turi darbus, būstus miestuose, tad dieną vargu ar ką rasi namuose“, – sakė B. Karvelis.