Mane vadina Lili, tačiau tačiau toks vardas neatsipindi manojo charakterio....Dar pavadinkit mane Mimoza...Jono JUNEVIČIAUS nuotr.
„Esu namų puošmenų, vertingiausias ir neįkanuojamas kūrinys, aišku, reikia pridurti, kad ir patys namai priklauso man… Mano šeimininkė (ji tik mano, kad yra mano šeimininkė, būdama geros širdies leidžiu jai taip galvoti) sako, kad bent jau vonia ir lova priklauso jai – aišku, priklauso, bet tik tada, kai jai besiprausiant vonioje apsuku garbės ratą ir išeinu palikęs praviras duris…
Man jau devyneri metai, ir pastaruosius penkerius (iki tol užsiėmiau puodelių ir kitų dūžtančių daiktų laidojimų – ar jums, kolegos, nebūna taip, kad vos praeini pro kokį indą, jis ima ir staiga sumąsto nusižudyti? Aišku, lieki kaltas tu…) metus intesnyviai suku galvą ir bandau sudėlioti savo geneologinį medį. Mano mama buvo pati tikriausia kieminukė, atėjome į šį pasaulį keturiese – trys kačiukai ir aš, gražuolė mergina. Labai rimtai galvoju, kad mano tėtis buvo ne šiaip katinas, o lūšis – iš kur gi aš tokį… subtilų charakterį paveldėjau…Taip jau atsitiko, kad broliukai rado namus daug anksčiau nei aš, tad kurį laiką buvau mamos lepinama princesė… Ir vis dėlto atėjo diena, kai teko pamojuoti gimtiesiems namams ir… nepatikėsit: dėžutėje, ankštoje dėžutėje, keliauti per visą Uteną iki naujų namų. Kai tik mane išleido iš tos popierinės įkalinimo įstaigos, nusprendžiau, kad gyvensiu už viryklės. Ir gyvenau – lygiai vieną naktį…
Sukaupusi paskutines jėgas, ryte nusprendžiau, kad jeigu turiu namus, tai privalau būti ir pamaitinta… O kokių tik cirkų nedarė mano naujieji šeimininkai – ir vienokį maistą pirko, ir kitokį, ir brangų, ir pigų, – tik aš nusprendžiau, kad man užteks kelių krupelių sauso maisto ir vandens… Kur dėjo tas brangaus maisto atsargas, nežinau, gal patys įsisavino…
Taip ir gyvenau sau vargo nepatydama, tempė jie man į namus visokiausius žaislus, kurie po poros dienų mistiškai dingdavo – tikrai ne mano kaltė, aš žaidžiau, žaidžiau, bet po mūsų žaidynių tikrai nežinau, kur jie išsikraustė gyventi… Atskleisiu paslaptį, tik niekam apie tai neprasitarkit – kai mano šeimininkė atitraukė lovą, ten spietėsi spalvotų pelių koloniją, tačiau apie tai aš nieko nežinau….
Jeigu galvojate, kad mano šeimininkė yra nuostabiausia kačių mylėtoja, o jos rankos skirtos tik mūsų, murklių glostymui, teks jus nuvilti. Vieną gražią vasaros pradžios dieną mano (gerai, jau gerai – šeimininkė kambarys virto vienu dideliu chaoso – ant grindų, ant stalo, ir visur kur tik buvo laisvos vietos – nugulė popierių krūvos: kai nutaisiusi piktą žvilgsnį pasiteiravau, kas taip sudarkė mūsų namus, šeimininkė pasakė kažkią nesąmonę ir katinų pasaulyje visai nevartojamą žodį: BAKLAURINIS. Būta čia problemos, pagalvojau… Mandagus žmogus, bent jau nuo mano lovos susirinktų popierius… Žmogui šaukštu proto neįkrėsi, tad nusliūkinau į kitą kambarį žiūrėti Atėnų olimpinių žaidynių. Kai mūsų vyrai praleimėjo bronzos medelius JAV, taip susinervinau, kad nemačiau kelio iš įsiūčio… Ateinu į kambarį pas šeimininkę, galvoju ašarą solidžiai nubrauksim, užšokau ant stalo ir… vargeli, mano, kokie riksmai pasklido… Pasirodo, sumaišiau, supainiojau tą, kaip ten jį, BAKALAURINIO tvarkingai išdėliotą medžiagą… Tiesą sakant, truputėlį ir smurto buvo griebtasi…
Atleidau savo šeimininkei, negali pykti ant tų, kuriems kažkokie rašto darbai yra svarbiau nei širdgėlą išgyvenanti katė.
O dabar tai mes gyvenam puikiai: tikiuosi mano namuose jai jauku, šilta, malonūs murkimo garsai širdį glosto…
Į jokius apdovanojimus tikrai nepretenduoju, tik norėjau šiek tiek (o gal ir ne šiek tiek) pasirgirti savimi ir savo gyvenimu…
O Jūs, gerbiami „Anykštos“ skaitytojai aktyviai dalyvaukit „Mano augintinio“ konkurse ir sėkmės atveju laimėsite 2016 m. pusmečio „Anykštos“ laikraščio prenumerą, o dar du konkurso dalyviai „Anykštą“ nemokamai skaitys tris menesius.
Siųskite savo augintinių nuotraukas bei aprašymus apie juos adresu info@anyksta.lt iki lapkričio 13 d.
