„Nuriedėti nuo kalno gali greitai…“

Yra sakoma, kad gyvenimo kelią renkamės mes patys, tačiau kartais tame kelyje pasitaiko išgyvenimų, nuopuolių, gyvenimo audrų, kai pats žmogus jau nebepajėgia rasti pagalbos, nebeturi, į ką atsiremti.
Taip nutiko ir anykštėnui Kastyčiui Kymantui: kojos trauma ir protezavimas, skyrybos, rūkymas, alkoholizmas…
Kastyčio teigimu, jam atsitiesti padėjo darbas ir Dievas, o visa tai jis atrado Troškūnų savarankiško gyvenimo namuose „Senjorų prieglobstis.“

Jaunystėje tuščiai laiko neleisdavo

Kastytis gimė Anykščiuose, netoli nuo Siauruko. „Buvau nenustygstantis vietoje dar nuo vaikystės. Baigiau Anykščių Antano Vienuolio mokyklą. Mokykloje kiek būdavo nemokamų būrelių, tiek ir lankydavau: ir pramoginius šokius šokau, ir dūdų orkestre altu grojau, kartingistų būrelį lankiau… Futbolą, krepšinį žaidžiau, net tinklinį ir stalo tenisą. Man tuščio laiko nebūdavo. Kai tėvas eidavo į medžioklę, varovu eidavau. O ten, prie Siauruko, tada dar nebuvo pastatytų penkiaaukščių, tai mes, vaikai, visus tunelius išlandžiodavom. Prie bėgių irgi rasdavome, kuo užsiimti. Susukdavom grandinėlę, palikdavom ant bėgių. Vagonai su anglim pravažiuoja – ir mūsų grandinėlė kaip „fabrična“ padaryta, – šypsojosi pašnekovas ir tęsė: – Tie bėgiai mums buvo kaip žaidimų dalis. Stebėdavom, kaip traukinukas buksuoja, nes gi daug kvarcinio smėlio veždavo Panevėžin“.

K. Kymantas Vabalninke (Biržų rajone) mokėsi mechaniko profesijos.
„Po to kažkiek dirbau, bet ne mechaniku. Paėmė į armiją Baltarusijoje. Ir Černobylyje teko būti. Iki Nepriklausomybės teko dirbti su aptarnaujančiu personalu benzino kolonėlėje – ten ir remontuodavom, ir reguliuodavom, dažydavom. 16 metų taip dirbta, o tada daug visokių kursų baigiau: miško pjovėjas, stalius staklininkas. Skiemonyse dirbau gaisrininku“, – tuomet dar buvusio pakankamai ramaus, stabilaus gyvenimo etapą nupasakojo K. Kymantas, bet netrukus viskas pasikeitė…

Kojos trauma, protezavimas, skyrybos

Kastytis mano, kad jo gyvenimą pakeitė du faktai: patirtas kojos susižalojimas, turėjęs skaudžių pasekmių, ir skyrybos.
„Susivariau koją. Žiemą Pušyno mikrorajone koja tik slyst, ir žiūri kiton pusėn… Buvo pažeistas nervas. Šlubas. Darbas nuplaukė… Per dvejus metus ir tris mėnesius koja pasidarė kaip didelė žaizda. Daug gulėta ligoninėje. Pjaustė pjaustė… Ir tada Anykščių ligoninėje jau nupjovė koją iki kelio. Išvežė į Kauno klinikas. Po 50 dienų iš Kauno klinikų Ortopedijos skyriaus parvažiavau jau su kojos protezu“, – pasakojo K. Kymantas.
Tada mirė jo motina, jis išsiskyrė su žmona.

„Gyventi nesinorėjo. Pragyvenom 15 metų. Auginom sūnų ir dukrą, bet… palikau viską, išėjau kaip į nežinią. Po skyrybų pradėjau „pilti“ – gėriau normaliai… Čia kaip į kalną: lipi, kopi, bet nuriedėt nuo kalno gali greitai… Dar alimentus reikėjo mokėt. Sesuo surado šiuos namus. Su negalia buvau, neįgaliojo vežimėlyje sėdėjau. Užnešė mane į antrą aukštą… Matyt, yra aukščiau, kas mums gali padėti. Pasakė: „Gana gerti“. Sulipdė atgal mane į gyvenimą…“ – pasakojo Kastytis.

Nauji namai – kitokio gyvenimo pradžia

2014 metais K. Kymantas atsidūrė Troškūnų savarankiško gyvenimo namuose (2013 metų gruodį juos įkūrė Naujosios Akmenės Evangelikų bažnyčios pastorius, ilgametis labdaros ir paramos fondo „Prieglobstis“ direktorius Mindaugas Palionis – aut. past.). Pastatas – 1939 metų statybos, tad patalpos buvusios labai prastos, nebuvo nei sanmazgo, nei kambarių, viskas prašyte prašėsi remonto.

Į Savarankiško gyvenimo namus Troškūnuose priimdavo tuos, kurie buvo atsidūrę beviltiškoje padėtyje, viską praradę, patyrę nelaimių, negandų, turintys priklausomybių. Dauguma jų buvo priėję tokią gyvenimo ribą, kad jų niekas nebenorėjo, nes jie nieko nebegalėjo ir visiškai nieko nebeturėjo…
„Kai pas mus pateko Kastytis, buvo net kalbą praradęs. Daug rūkė. O pas mus viduje rūkyti negalima. Tai lauke visą teritoriją buvo tabaku apsėjęs (šypsosi – aut. past.)… Pasakėm griežtai: „Kad nebūtų!“ Alkoholio vartojimo problema negreit susitvarkė. Rūkydavo lauke, bet jau 8 metai, kaip Kastytis nei vienos cigaretės nesurūkęs“, – pasakojo Troškūnų savarankiško gyvenimo namų vadovė – socialinė darbuotoja Neringa Vaicekauskienė.

„Sąžiningai diena dienon 45 metus rūkiau, o mečiau 2016 metų spalio 10 dieną. Plautis „numiręs“ buvo, nebefunkcionavo… Per du kartus išpjovė plautį vieną – per vieną kartą neišėjo išpjauti. Klausiau gydytojo, sakiau jam: „Tiek metų rūkiau, tai kaip čia dabar?..“ O jis man sako: „Tu „biški“ užrūkyk, lengviau atsikosėsi“. Leido užrūkyt (šypsosi – aut. past.). Dar dvejus su puse metų rūkiau… Prie namų rūkydavau. Tik taukšt mintis – kiek išleidžiu, o kiek kilometrų galėčiau nuvažuoti, jei sutaupyčiau nerūkydamas. Sunku, aišku, iš pradžių buvo. Dar ilgai vežiojausi pusantro pakelio cigarečių mašinoje, bet laikiausi“, – apie tai, kaip atsikratė priklausomybės nuo rūkymo, pasakojo K. Kymantas.
„1000 kilometrų per mėnesį – už dyką!“, – rūkymo žalą ne tik sveikatai, bet ir piniginei sakė supratęs K. Kymantas.

Padėjo darbas ir Dievas

Paklaustas, kas jam labiausiai padėjo, kas išgydė, buvęs Troškūnų savarankiško gyvenimo namų gyventojas pasakojo: „Darbas ir Dievas. Kai papuoliau į „Senjorų prieglobstį“ 2014 metų gruodžio 12 dieną, dar nevaikščiojau. Buvau praradęs balsą, šneką – nei kalbėt, nei rašyt negalėjau. Sunku su koordinacija buvo, bet 2015 metais atsistojau.“

Pasak Kastyčio, po to, kai 2,5 metų prasėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, bet pabandė stotis, žemė jam atrodė labai toli: „Tiek laiko prasėdėjęs, turėjau iš naujo mokytis vaikščioti. O žinot, kaip baisu atsistoti po tokios ilgos pertraukos? Visą laiką žemė buvo kažkur čia, netoli, o dabar jau reikia stotis – toli toli žemė!.. Buvo aukščio baimė.“
K. Kymantas pasakojo, kad, iš naujo pradėjęs kabintis į gyvenimą, ėmėsi darbų, kurie gerino jam prieglobstį suteikusios bendruomenės aplinką.
Jis daug prisidėjo prie Troškūnų savarankiško gyvenimo namų pastato remonto darbų.

„Ėmiausi atnaujinti šulinį, nes šonai ištrupėję buvo, šulinys buvo neuždengtas. Šulinio tvarkymas buvo mano pirmas nuodėmės išpirkimas (šypsosi – aut. past.). Lauke visur dėjau bruką: keliukai, laiptai mano sutvarkyti. Tada viduje sienas tvarkiau. Atsivėrė gana gražūs sieniniai rąstai. Iš naujo padariau laiptus į antrą aukštą, prikaliau turėklus. Visokių išorės apkalimų būta, apdailos darbų. Su kolegų pagalba naujai pastatą apšiltinom. Pristatėm erdvią verandą, kurios čia niekada nebuvo – buvo tik keturi laiptukai. Kas matė nuotraukas, kaip pastatas atrodė 2011 metais, tai net ir landyne pavadindavo. O dabar girdim: vienas gražiausių pastatų Troškūnuose, o mūsų seniūnas kurhauzu net pavadina“, – džiaugėsi statybos darbus mokantis vyras.
Pasak Kastyčio, jam nereikėdavo jokio projekto: „Visi skaičiai, apskaičiavimai, matmenys – viskas mano galvoje. Kai statau, remontuoju, man jokio brėžinuko nereikia.“

„Kastytis liudija savo gyvenimu“

„Kai žmonėms pasiūlai savanorystę, kad galima kažką kartu padaryti, tai jie arba skeptiškai reaguoja, arba klausia: „Kiek mokėsi?“ – AF pasakojo Troškūnų seniūnijos seniūnas Rimantas Sereičikas. – O Kastytis savo gyvenimu liudija, kad galima daryti prasmingus darbus, besirūpint šalia esančiais. “
K. Kymantas prisipažįsta, kad laiku patekti į Troškūnų savarankiško gyvenimo namus jam buvo vienintelė belikusi išeitis, o reportažas, 2021 metais parodytas per LNK televiziją, per žinias – jo darbų, indėlio, jo savanorystės įvertinimas. Visai Lietuvai parodyta: Troškūnuose benamių prieglauda tampa pavyzdžiu aplinkiniams, kaip reikia dirbti – statybas organizuojantis kojos netekęs gyventojas K. Kymantas remontuoja prieglaudą ir iš vidaus, ir lauke, o jam padeda likimo broliai.
2022 metais K. Kymantas buvo pagerbtas ir Anykščių rajono savivaldybės organizuotame padėkos renginyje – jam padėkota „už asmeninį pavyzdį, įkvepiantį dirbti ir padėti tiems, kam to labiausiai reikia“.

Skaito Šventąjį Raštą

Patekęs į Troškūnų savarankiško gyvenimo namus, žmogus išgirsta, kad taip norėjo Dievas…
„Visi gyventojai kiekvieną vakarą sėda kartu ir garsiai skaito Šventąjį Raštą. Prašo paguodos, pagalbos. Net kai niekas nebepadeda, Dievas padės. Nutinka gražių dalykų – žmogus pamažu, bet vėl ima kabintis į gyvenimą. Mato, kad juo tikima, kad jis nėra paliktas vienas, kad jis suprantamas, matomas, girdimas“, – AF kalbėjo Troškūnų savarankiško gyvenimo namų vadovė – socialinė darbuotoja N. Vaicekauskienė.
Ji pabrėžė, kad tai padėjo K. Kymantui – vienam pirmųjų šių namų gyventojų – atsitiesti.
Šiuo metu Troškūnų savarankiško gyvenimo namuose gyvena 18 gyventojų. Kambariuose gyvena ir po vieną, ir po du. Po teritoriją vaikšto katinas Princas, kieme – du šunys Meškis ir Knopkė.

Socialinė darbuotoja sakė, kad „Senjorų prieglobstyje“ kiekvienas turi savo pareigas, atsakomybes: pamainomis gamina maistą, patys tvarkosi kambarius, padeda vieni kitiems, prižiūri šiltnamį, džiauna skalbinius, budi, keičia patalynę, eina į parduotuvę, prisideda prie remonto darbų.
„Raginam, kad kuo daugiau būtų savarankiški, skatinam bendruomeniškumą. Be to, šiuose namuose jiems yra patarnaujama dvasiškai. Ir būtent tai, kad kiekvienas prisideda nors kažkokiu savo asmeniniu indėliu, kad kiekvienas dar kažką gali su Dievo pagalba (ir nesvarbu, kas tai būtų: pagalba kitam barzdą nusiskusti, pagalba bulvių priskusti, pagalba katiną pašerti), juos veda į priekį. Na, o K. Kymantas – visiems mums pavyzdys. Pats turėdamas kojos protezą, daugybę metų rūkęs, vartojęs alkoholį, iš to išsivadavo ir daro stebuklus!“ – pasakojo N. Vaicekauskienė.

Pasirinko gyventi su Dievu

K. Kymantas nuo 2016 metų gyvena jau ne Troškūnuose – jis turi socialinį butą Anykščiuose. Tačiau Kastytis iki šiol kasdien važiuoja į Troškūnų savarankiško gyvenimo namus „Senjorų prieglobstis“ ir talkininkauja prie įvairių remonto darbų – tai jo savanorystė, už kurią vyras negauna atlygio, o gyvena jis iš neįgaliojo pašalpos už taip vadinamą „pirmą grupę“.
„Gyvenu 46 kvadratų plote, kambarėlyje daug gėlių turiu – apie 70. Labai myliu gėles… Viena gėlė devynis mėnesius žydėjo“, – pasakojo Kastytis.
Jis sakė neturintis gyvenimo draugės. „Turėjau, bet pasakė: „Aš tikėti į Dievą nenoriu“. Ir pasirinkau gyventi su Dievu, bet be draugės. Reikėtų draugės. Vienam sunku…“ – atviravo pašnekovas.

Tais pačiais 2016-aisiais, kai gavo socialinį butą, K. Kymantas gavo kompensaciją mašinai įsigyti.
„Perlaikiau kadais prarastas teises. Man skyrė kompensaciją kaip neįgaliajam su judėjimo negalia. Mano dešinė koja sveika, o mašina – su automatine greičių dėže. Pradėjau po užsienį važinėt: Lenkija, Ukraina, Rumunija, Moldavija, Slovakija, Čekija, Vokietija, Estija, Latvija ir taip toliau. Visur pats vairuoju. Turiu daug vairavimo patirties – armijoj vežiodavau karininką po Minską, ir net po 300 kilometrų kasdien“, – pasakojo Kastytis.
K. Kymantas priklauso tarptautinei „Veiklių žmonių bendrijai“. „Bendriją įkūrė jaunas amerikietis 1952 metais, o dabar išsiplėtė per visą pasaulį. Bendrija buvo sukurta vyrams – kviečia juos grįžti pas Dievą. Kasmet būna organizuojami narių susitikimai. Kitais metais iš viso pasaulio bendrijos nariai suvažiuos į Kauno sporto halę“, – pasakojo pašnekovas.

K. Kymantas jau nesuskaičiuoja, kiek metų jis savanoriauja per akciją „Maisto bankas“.
„Ir surinkinėju, ir vežu maistą. Automobilis būna pažymėtas specialiu lapu, kad parama vežama į organizacijos „Maisto bankas“ partnerio – „Senjorų prieglobsčio“ – maisto sandėliavimo patalpas. Šiemet labai prastai aukojo – per tris valandas tik dvi su puse dėžės paramos surinkta. Pernai visą dieną dirbau, daug aktyviau žmonės aukojo“, – pasakojo K. Kymantas.
K. Kymantas sakė, kad šlovės jam nereikia, bet būna malonu kitus motyvuoti: „Užlipu į apžvalgos bokštus. Kitas sako: „O, jei tu gali, kojos protezą turėdamas, ir aš bandysiu… Ir užlipa! Turiu tokį tikslą – kitus motyvuoti.“