Nustebinti galima tik kokybe ir profesionalumu

Šiemet Troškūnuose jau dvidešimtąjį kartą vyko festivalis-edukacinė stovykla „Troškimai“. Pasak šio renginio sumanytojos, organizatorės, Anykščių kultūros centro Troškūnų padalinio vadovės, režisierės Jolantos PUPKIENĖS, tokio masto renginio organizavimas užtrunka ne vieną mėnesį ir pareikalauja ne vienos bemiegės nakties.
Jau tapo įprasta, kad „Troškimuose“ žiūrovai gali išvysti garsiausius Lietuvos atlikėjus, o stovykloje meistriškumo pamokas vaikams veda profesionalūs aktoriai, dainininkai, kūrybininkai.
Ką reiškia dvidešimt metų organizuoti festivalį-edukacinę stovyklą, kuri jau seniai peržengusi Anykščių rajono ribas, „Anykštai“ pasakojo šio renginio siela J. Pupkienė.

– Prisiminkite patį pirmąjį „Troškimų“ festivalį… Kokiomis nuotaikomis tada gyvenote?
– Tuo metu, kai gimė idėja organizuoti pirmąjį festivalį, Lietuvoje buvo organizuojami vos keli vaikų ir jaunimo teatro festivaliai didžiuosiuose miestuose. Tada pagalvojau: „Kodėl ne mes, kodėl ne Troškūnuose?“
Susikviečiau iš įvairių Lietuvos vietų savo kolegas, kurie turi vaikų ir jaunimo teatrus, pristatyti Troškūnuose spektaklių. Suvažiavo apie 12 teatrų iš visos Lietuvos ir taip prieš 20 metų įvyko pirmasis festivalis. Buvo rodomi spektakliai Troškūnų mokykloje, aktoriai, režisieriai vaikams ir jaunimui vedė kūrybines dirbtuves. Vakare vyko vienas ar du koncertai. Norint suorganizuoti ką nors vaikams ir jaunimui, visada turi būti geros, kūrybiškos, jaunatviškos nuotaikos, kitaip jaunimas tavimi netikės. Pirmasis festivalis miestelėnams teikė didelį kūrybinį džiaugsmą, festivalio dalyviams iš visos Lietuvos bendruomeniškumo ir kūrybinio bendradarbiavimo galimybes. Man pirmasis festivalis davė naujų kūrybinių galimybių pradėti kurti, tobulėti ir galvoti apie galimybes Troškūnuose turėti savo kokybišką, rimtą, profesionalų, teikiantį naudą jaunimui ir vaikams kūrybinį vyksmą.
 
– Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad dabar šį festivalį jau žino visoje Lietuvoje? Koks buvo šio projekto augimas? Ar nebuvo metų, kai nesinorėjo jo organizuoti?  
– Džiaugiuosi, kad šis festivalis yra ne kartą skatintas ir apdovanotas Lietuvos Nacionalinio kultūros centro ir Kultūros ministerijos kaip geriausia kūrybinė teatro stovykla, kaip geriausias vaikų ir jaunimo projektas Lietuvoje. Nors dažnai sakau, kad apdovanojimai nieko nereiškia, bet tai leidžia manyti, kad kūrybinis darbas su jaunimu vyksta ne veltui, kad visa tai, ką darome, yra prasminga ir skatina eiti pirmyn.
Pirmieji penki festivaliai buvo visai kitokio formato nei  dabar. Kaip jau minėjau, Troškūnų mokyklos salėje buvo rodomi spektakliai, per pertraukas Lietuvos aktoriai, režisieriai vaikams ir jaunimui vesdavo kūrybines dirbtuves. Pirmieji festivaliai vykdavo vos dvi dienas. Festivalis augo kūrybiškai ir buvo pervadintas į Meno terapijos ir kūrybinių improvizacijų stovyklą – festivalį. Buvo atsisakyta vaikų ir jaunimo teatrų pristatymų, bet pradėta organizuoti kūrybinė-edukacinė stovykla. Kiek vėliau pagalvojau, kad reikia kviestis lektorius, edukatorius iš kitų šalių. Taip festivalis tapo tarptautinis.
Buvo visko. Buvo net keletas metų, kad nebesinorėjo organizuoti festivalio. Buvo įvairiausių sunkumų, kuriems užklupus norisi viską mesti. Bet jeigu taip galvosime ir atsisakysime savo idėjų pusiaukelėje, tai nieko niekada nepadarysime. Juk žiūrovai, dalyviai mato tik gražiąsias kūrybos puses. Tokio lygio festivalio organizavimas yra didžiulis techninis ir kūrybinis procesas, reikalaujantis fizinių jėgų, kūrybinių galių, pažinčių, profesionalių ryšių su Lietuvos menininkais. Savo idėjas visada įgyvendinu iki galo: tai mano principinis asmenybės tikslas, kurį lemia mano darbas su vaikais ir jaunimu. Neturėčiau dirbti su vaikais, jeigu nebaigčiau darbų ir mesčiau juos vidury kelio, nes taip nieko nebūtų įmanoma pasiekti. Aš manau, kad jeigu ko nors ėmeisi, tai eik iki galo, nesvarbu, kas tame kelyje vyktų…
            
– Dabar festivalio koncertai pritraukia ryškiausias Lietuvos muzikos žvaigždes… Išduokit, ar sunku buvo į Troškūnus prisikviesti Marijoną Mikutavičių?
– Mane stebina kai kurių žmonių mąstymas apie tokio populiarumo atlikėjus. Gana dažnai žmonės galvoja, kad techninis įgyvendinimas, meninė programa ir visas koncertas yra visai skirtingi dalykai, kai tokio lygio grupės groja Kaune, Vilniuje, bet visai kitaip yra, kai grojama Troškūnuose. Visi reikalavimai, meniniai  atlikimo aspektai, apmokėjimo sutartys yra visai tokios pat panašių grupių, nesvarbu, ar jos grotų Troškūnuose, ar Vilniuje. Tai yra tam tikro lygio ir kokybės kartelė, kuria vadovaujasi kompanijos, prodiusuojančios panašaus lygio grupes.
Taip, nebuvo lengva. Derybos vyko beveik metus. Kai vadybinė kompanija atsiuntė techninius reikalavimus, kurie sudarė apie keletą lapų, mane ištiko šokas.
Tačiau nusiraminau, viską keletą kartų pergalvojau ir sau pasakiau:  „Viskas yra įmanoma. Kada, jeigu ne dabar? Ir kodėl ne Troškūnuose?“ Rezultatas – įvyko puikus, profesionalus koncertas, žmonės džiaugiasi.
 
– Paminėkit tuos, kurių pagalba didžiausia organizuojant renginį.
– Didelį darbą padaro mano teatro jaunimas, be kurio neįsivaizduoju renginio organizavimo. Jie yra mano kūrybiniai pagalbininkai, valytojai, darbininkai. Anykščių kultūros centro kūrybinė komanda,  Troškūnų parapijos klebonas Saulius Filipavičius yra patarėjas, žmogus, leidžiantis kūrybiniams sumanymams skleistis puikiose erdvėse. Taip pat visi Anykščių krašto žmonės, kurie per visą kūrybinio organizavimo procesą reiškia padėką ir džiaugiasi tuo, kas dar  tik vyks.
 
– Koncertai vyksta Troškūnų vienuolyno kieme. Ar nesiskundžia troškūniečiai, kad tokioje sakralioje vietoje vyksta visai nesakralios muzikos koncertai? O gal jau užauginote kartą, kuriai tai įprasta?
– Na, visko būna. Kartais žmonės visko pasako, bet juk kiekvienas galvoja pagal savo būdą, charakterį, tuo metu apėmusią nuotaiką. Kiekvienas menas turi statyti, o ne griauti. Manau, jeigu viskas daroma turint tikslą teikti žmonėms džiaugsmą, gėrį, bendrystę,  rezultatas turi pasiekti teigiamą emocinį tikslą. Juk visų koncertų tikslas yra teigiamas įvairaus meno poveikis žmogui, išnaudojant esamas puikias vietas. Tikslas yra tik teigiamas, negalvojant apie negatyvius procesus, galimybę kam nors pakenkti. Taip, jaunoji karta yra kitokia. Kitaip, plačiau mąstanti jaunoji karta. Dėl to man ir patinka dirbti su jaunimu, kadangi jie yra laisvi, atviri sau ir pasauliui. Dažnas jaunuolis ir mergina mąsto daug giliau negu mes galvojame. Ir galvojimas, kad dabartinis jaunimas neturi pamatinių vertybių, meilės savo kraštui ir pagarbos, yra labai klaidingas. Negalima visko absoliutinti.
 
– „Troškimai“ – tai ne tik festivalis, bet ir edukacinė stovykla. Papasakokit apie ją: kas į ją atvažiuoja, ką veikiat?
– Edukacinė stovykla yra pagrindinė festivalio dalis. Stovykloje kasmet dalyvauja apie 50 jaunuolių ir merginų iš visos Lietuvos. Stovykloje savanoriškais pagrindais dirba apie 10 vadovų. Kūrybinių dirbtuvių ciklą sudaro teatro, muzikos, šokio, dailės kūrybinės laboratorijos. Dirbtuves veda profesionalūs Lietuvos ir užsienio šalių menininkai: aktoriai, muzikantai, edukatoriai, kuriuos gana dažnai galime matyti Lietuvos televizijos ekranuose. Per tokį didžiulį laiko tarpą net neįmanoma paminėti visų čia dalyvavusių menininkų pavardžių. Paminėsiu dažniausius ir populiariausius lektorius: Vidas Bareikis, Kirilas Glušajevas, LMTA docentė Adrija Čepaitė, muzikantas Robertas Semeniukas, aktoriai Vidmantas Fijalkauskas, Gediminas Storpirštis, Vytautas V. Landsbergis, bardai Domantas Razauskas, Andrius Kaniava, Andrius Zalieskas ir kiti.
Dirbtuvių  užsiėmimuose jaunimas gilina savo meninius įgūdžius žaidybinėmis, vaidybinėmis, dailės, judesio terapijos formomis. Edukacinės stovyklos dalyviai patys tvarkosi stovyklos aplinką, atlieka daugelį pasirengimo koncertams darbų, valo Bernardinų vienuolyno (vietos, kurioje jie penkias dienas gyvena) patalpas ir atlieka kitus stovykloje būtinus darbus. Tai yra kūrybinė, veiklos, savanorystės stovykla, kurioje jaunimas tobulina ir bendradarbiavimo, ir darbinius įgūdžius.
 
– Ar šiemet buvo minčių, kad dėl koronaviruso jubiliejinis festivalis gali ir neįvykti?
– Taip, buvo visokių minčių. Gegužės mėnesį manėme, kad festivalis tikrai nevyks, nes negalėsime įvykdyti edukacinės stovyklos reikalavimų. Tačiau labai daug prisidėjo su vaikais ir jaunimu dirbantys režisieriai iš visos Lietuvos, kurių ugdomiems vaikams ši stovykla yra didžiausias bendradarbiavimo ir bendravimo su draugais  džiaugsmas. Vadovai atliko didžiulį įvairių dokumentų tvarkymo procesą, kad atvežtų savo ugdytinius į Troškimų stovyklą –  taip susibūrėme 20 – tajam festivaliui.
 
– Kur semiatės idėjų stovyklos-festivalio veikloms? Juk dvidešimt metų organizuoti renginį tikriausiai kainuoja ne vieną bemiegę naktį, o renginio kartelė per šitiek metų gerokai kilsterėta į viršų?
– Festivalio organizavimo procesas prasideda prieš 8 mėnesius, kai yra rašomas ir teikiamas projektas. Jau tada turi būti apgalvotos dalinės festivalio veiklos. Tai kainuoja daug bemiegių naktų. Lietuvoje vyksta labai daug puikių renginių ir projektų. Kažką nustebinti tiesiog neįmanoma. Atrodo, kad viskas jau matyta, girdėta, jau rodyta, jau skambėjo. Galima nustebinti tik kokybe ir profesionalumu. Ta linkme ir bandoma eiti.