Aplankysim, pabūsim, uždegsim žvakelę ir tylioje maldoje prisiminsim juos – mylėtus, brangintus, per anksti išėjusius… Mirusiųjų miestai skęs gėlių ir žvakių jūroje… O mes skubėsim į kasdienybę…
Prieš kiekvienas Vėlines galvodavau, kokių gėlių nuvežti pačiam mylimiausiam žmogui, kaip sutvarkyti kapelį, kad būtų gražu… Tačiau šiemet, likus vos keletui dienų iki mirusiųjų pagerbimo šventės, apie tai dar net nepaglvojau.
Kai perskaitau balsu šią mintį, krūpteliu… Net paskendus kasdieniuose darbuose, ši mintis vis perveria širdį… Kas su manimi atsitiko? Ar pamirštu brangiausius žmones? Nejaugi ateis laikas, kai artimųjų amžinojo poilsio vietą lankysiu tik todėl, kad reikia?
„Aplankyk gyvuosius, o už mirusius uždek žvakelę…“ – sako man vienas pažįstamas, kai pasidaliju savo baimėmis. Ne tai tikėjausi išgirsi… Tik dar labiau suirztu.
Vakare, grįžusi namo, uždegu žvakes – rudenį ir žiemą mano namuose nuolat dega jaukumą ir ramybę skleidžiančios žvakės – ir žiūrėdama į besiblaškančias liepsneles grimztu į save…
Būti su savimi ne visada lengva, būti su savimi – abejojančiu, skaudančiu, neramiu – dar sunkiau. Bet tik tokios minutės, valandos, o kartais gerokai ilgesnis laikas, sudėlioja mintis į lentynėles, padeda iškapstyti atsakymus net į pačius skaudžiausius klausimus…
Kankinusi save klausimu, „kas su manimi negerai,“ vis dėlto randu atsakymą…
Viskas gerai… Ir šiemet, lankydama Mamos kapą, viską darysiu taip pat – vešiu baltas gėles, degsiu žvakeles ir mintyse pabūsiu su ja… Prisiminsiu ne į duobę leidžiamo karsto vaizdą, ne gėlių vainikais nuklotą ką tik supiltą žemės kauburėlį ir net ne tą akimirką, kai telefono ragelyje išgirdau, kad Jos nebėra… Prisiminsiu vasaros rytus, kai kartu išeidavom iš namų – Ji į darbą, o aš su spalvotomis kreidelėmis į lauką (likti septynmetei vienai namuose, man būdavo nejauku); prisiminsiu, kaip greitai gydavo žaizdos, atrodo, užtekdavo tik jai papūsti ir priglausti mane prie širdies…
Daug Salako kapinėse amžinojo poilsio atgulę mano giminaičių. Vienus jų prisimenu, kitų, deja, net nesutikau. Stovėdama prie tetos Janės kapo gal užuosiu jos kas rytą krosnyje keptus blynus, nuriedės ašara prisiminus dėdę Balį ir jo taip mylėtus arklius – nesu daugiau sutikusi žmogaus, kuris taip nuoširdžiai glostytų arklio snukį, kalbintų jį ir vis padūsautų, kad gyvulys jau senas, kažin, ar besulauks kitų metų…
Prie kitų artimųjų kapų sustosiu sukalbėti maldą, linkėsiu jiems ramaus amžinojo poilsio… Ir tyliai vilsiuosi, kad per kitų metų Vėlines smėlio kauburėlių Salako kapinėse liktų tiek pat…
Atsisveikinsiu su jais tikriausiai iki pat pavasario, kada vėl ant jų kapelių atvažiuosim sodinti gėlių…
Grįžusi prie kasdienių darbų, reikalų, noriu tikėti, kad atsiras laiko dažniau aplankyti gyvuosius… „Šiandien ilgai dirbsiu, rytoj – svarbus susitikimas, savaitgalis – taipat užimtas, paskambinsiu rytoj…“ – gaila, tačiau tikriausiai panirsiu į tokią kasdienybę. Ir greičiausiai „rytoj nepaskambinsiu“, nes atsiras svarbesnių dalykų…
Labai norėčiau, kad aplankę mirusiuosius, rastumėm laiko pabūti su gyvaisiais. Jų nepakeis niekas – keičiam darbus, keičiam gyvenamąsias vietas, keičiamės patys, tačiau esam turtingi tik tol, kol dar turim kam paskambinti, kol turim su kuo išgerti arbatos puodelį, kol turim su kuo patylėti…
Netekę artimojo, bent jau mintyse sau pasižadam būti arčiau vienas kito, dažniau susitikti, pasižadam… ir toliau skęstame kasdienybės jūroje.
Uždegę žvakutes ant artimųjų kapų, apglėbkim ir sušildykim šalia esančių širdis. Ir kai šviečiant mėnulio pilnačiai nepavyks užmigti, suveskim sąskaitas – esu laimingas, nes nesu vienas. Galvoju, kaip baisu, kai didžiuliuose namuose prie didžiulio stalo nebėra kam atsisėda, kad į didžiulius namus nebėra kam sugrįžti… Į juos grįžta tik benamis katinas.
