Ne tik įdomu, bet ir malonu skaityti naują žinomo biologo¸ gamtos populiarintojo Broniaus Šablevičiaus ką tik išleistą knygą „Anykščių krašto gamta“. Ji buvo pristatyta susitikime su autoriumi Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoje bibliotekoje neseniai vykusiame kraštotyrininkų sambūryje.
Turi ką pasakyti skaitytojams kone 40 metų dirbęs Lietuvos nacionaliniame parke, biomedicinos daktaras Bronius Šablevičius. Kreipdamasis į skaitytojus, knygos svečius, jis pažymi, kad garsėjanti rašytojų gimtinėmis Anykščių žemė savo gamtos įvairove ir paveldu galėtų tvirtai varžytis su daugeliu Lietuvos rajonų. Anykščių rajone yra 23 valstybės ir 43 savivaldybės saugomi objektai.
Anykštijos kraštovaizdyje du pagrindiniai akcentai: per visą Anykščių rajoną 80 km. vingiuojanti Šventoji ir Rubikių ežerai, salos, ką autorius pavadina gamtos grožio grynuoliu. Pritaria Juozo Tumo – Vaižganto nuomonei, kad „Šventoji ne tiek upė, kiek Lietuvos gamtos dvasia“.
Trapus pievų pasaulis, slėpiningi miškai, upės, ežerai, šaltiniai, atodangos, ledynų atnešti akmenys, retų augalų augimvietės, paukščiai, visokiausia gyvūnija… Didelė gamtos objektų įvairovė. Nelengvas uždavinys net ir gamtos žinovui parengti spaudai knygą apie gimtojo Anykščių krašto gamtą, „Renkant žinutes apie rajono gamtos įdomybes, jas lesiojant lyg po trupinį, neretai tenka pajusti nežinią ar neviltį. Susidaro įspūdis, kad informacijos teikėjai nesirūpina jos tikslumu,“ – prisipažįsta Bronius Šablevičius, jog ne visada pakiliai nusiteikęs rašė šią knygą. Liūdina nykstantys retieji augalai, pasigendame kai kurių paukščių. Tai lemia kaskart mažėjantys natūralių pievų plotai, brandžių medynų stygius, beatodairiškas miškų kirtimas. Vis mažiau ramybės ir miškuose, sparnuočiams vis sunkiau rasti tinkamų vietų lizdams.
Rūpi Broniui Šablevičiui ir dvasinis paveldas, apgailestauja dėl nykstančių vietovardžių, naujoje knygoje su kartėliu pastebi: „Atsiranda nauja žmonių karta, gyvenanti šios dienos rūpesčiais, o praeities vertybės jiems nebetenka prasmės… Taip krašto istorija dėl mūsų pačių aplaidumo, abejingumo ir tingėjimo nueina į nebūtį“.
Natūralu, žmogiška, kai pamatai kažką gražaus įdomaus, nudžiungi, tau vienam to džiaugsmo būna per daug, tu nori, kad tai pamatytų ir pasidžiaugtų ir kitas. Matyt, ir Broniui parūpo savo stebėjimus įvaizdinti pažintinių knygų puslapiuose, išsakyti atradimų jaudulį. Jo netenkino sausi statistiniai duomenys, mokslinė terminologija, nežinia, ar kam prireiks tų daug laiko ir pastangų pareikalavusių tyrinėjimų – rezultatų. Jis nebuvo linkęs apsiriboti siaura specializacija. Kiekviena gyvybės forma ir raiška stebina savo buvimu šiame pasaulyje, yra tarsi stebuklas.
Anksčiau pasiekusios skaitytojus Broniaus Šablevičiaus knygos apie mažai kam žinomus erelį žuvininką, pelėdą lututę, apie Lietuvos paukščius, puošnias slapukes orchidėjas, vabalus, nakties drugius, roplius parašytos su pagarba gyvasties slėpiniui, su rūpesčiu dėl jų išlikimo ir noru supažindinti su šiais gyvosios gamtos atstovais gamtos mylėtojus.
Toks pat autoriaus braižas ir knygoje „Anykščių krašto gamta“. Bronius Šablevičius įtaigiai ir nuosekliai pasakoja apie lankytinus gamtos objektus, aiškina kas saugoma draustiniuose, apžvelgia išskirtinės svarbos gamtines vietoves, nusako Anykščių regioninio parko paskirtį. Tekstus iliustruoja paties autoriaus ir kitų gamtos fotografų meninės nuotraukos. Įspūdingi kraštovaizdžiai, retų, išnykstančių paukščių, augalų, grybų, drugių atvaizdai. Ne tik įdomi, naudinga, bet ir puošni ši leidyklos „Lututė“ išleista knyga, monografija – albumas.
Šitą puikią dovaną norintiems pažinti gamtą autorius užbaigia tokiu paskutiniu sakiniu: „Pažinimų ir atradimų procesai niekada nesibaigia.“
Reikia manyti, kad dauguma skaitytojų pasijaus kaip autorius gyva Gamtos dalele, norės patirti pažinimo ir atradimo džiaugsmą.
Vygandas RAČKAITIS
