(Tęsinys. Pradžia Nr. 70;83;100;101)
Tęsiame anykštėno istoriko Gintaro VAIČIŪNO pasakojimą apie Lietuvos partizanų veiklą Anykščių rajone.
Partizanų karinės struktūros buvo kuriamos Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu bei teritoriniu principu. Partizaninio karo pradžioje 1944-1946 metais, kai partizanų skaičius buvo didelis, viename valsčiuje veikė 2-3 būriai, kurie jungėsi į 1 partizanų kuopą. 3-4 partizanų kuopos jungėsi į vieną rinktinę, o iš 2-3 partizanų rinktinių buvo sudaroma partizanų apygarda. 3-4 apygardos sudarė partizanų sritį. Lietuvoje buvo tik trys partizanų sritis; Pietų, Vakarų ir Šiaurės-Rytų sritis. Šiaurės-Rytų sritis apėmė visą Aukštaitiją. Jos centre buvo dabartinio Anykščių rajono teritorija. Mūsų rajone veikė visų keturių Aukštaitijos partizanų apygardų: Algimanto, Didžiosios Kovos, Vytauto ir Vyčio – organizaciniai vienetai. Kiekviena sritis, apygarda, rinktinė ir rajonas turėjo savo štabą.
Visos Aukštaitijos (srities) partizanų vadu nuo 1948 rugpjūčio iki savo žūties 1949 spalio 28 dienos buvo troškūnietis Antanas Slučka-Šarūnas. Vėlesniais metais 1 valsčiuje paprastai veikė tik vienas partizanų būrys, kuopas sudarydavo tik 2 nepilnos sudėties partizanų būriai po 10-12 kovotojų. Vėliau kuopos buvo pervadintos partizanų rajonais, jiems suteikiamas didesnis savarankiškumas už kuopą, nes rajonai turėjo savo štabą. Anykščių krašte vyko daug svarbių su partizanų organizacijos kūrimu ir judėjimo centralizacija susijusių įvykių. Nuo 1947 kovo iki 1948 rugsėjo Svėdasų, Skiemonių valsčiuose nuolat gyveno miškuose bei kaimuose pas patikimus žmones įrengtose slėptuvėse pirmasis Aukštaitijos partizanų vadas Jonas Kimštas–Žalgiris. Šimonių girioje mūsų rajone vyko visi svarbiausi Aukštaitijos partizanų vadovybės pasitarimai ir sąskrydžiai. Juose buvo nuspręsta jungtis prie visos Lietuvos partizanų kuriamos vadovybės, išrinkti du atstovai į šią vadovybę; Aukštaitijos partizanų vadas Jonas Kimštas-Žalgiris ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas Juozas Šibaila-Merainis. Jų likimai buvo skirtingi. Žalgiris, 1950 metais grįžęs vadovauti Aukštaitijos partizanams, 1952 m. buvo suimtas Šimonių girioje ir po tardymų užverbuotas tapo išdaviku – MGB agentu Jurginu. Merainis tapo vienu iš pagrindinių visos Lietuvos partizanų vadovybės narių. Vadovavo viso Lietuvos partizanų sąjūdžio visuomeniniam sektoriui, buvo atsakingas už partizanų spaudos leidimą ir darbą su visuomenę, žuvo 1952 m. prie Ramygalos.
Butkiškių kaime, prie Andrioniškio, 1949 spalio 28 d. žuvo antrasis Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas, paskirtas į šias pareigas po J. Kimšto-Žalgirio išvykimo dirbti į visos Lietuvos partizanų vadovybę. Pagrindinis darbas centralizuojant Aukštaitijos partizanų veiklą buvo padarytas 1948 m. pavasarį-vasarą mūsų rajono teritorijoje. Organizacinius pertvarkymus, srities reorganizaciją bei ketinimus jungtis prie kuriamos visos Lietuvos partizanų vadovybės patvirtino 1948 m. gegužės 1 d. Vytauto apygardoje (Svėdasų valsčiuje) įvykęs Šiaurės-Rytų Lietuvos partizanų kovos dalinių vadų, vadovybės narių ir atstovų sąskrydis ir 1948 m. rugpjūčio 4 d. Algimanto apygardoje įvykęs Šiaurės-Rytų Lietuvos partizanų kovinių junginių vadovybės sąskrydis, vykęs Šimonių girioje netoli Šilagalių kaimo. Iš sąskrydžio protokolo matyti, kad sąskrydyje dalyvavo 25 partizanai ir viena štabo ryšininkė, atvykusi iš Jungtinės Kęstučio apygardos. Jie atstovavo 7-ias Aukštaitijos partizanų rinktines: Šarūno, Žaliąją, K. Margio, Liūto, Lokio, Tigro, ir „B“. Šis sąskrydis buvo plačiausiai atstovaujamas partizanų susirinkimas per visą Šiaurės-Rytų (nuo 1948 10 25 d. K. Mindaugo) srities istoriją. Iš 25 partizanų vadų, dalyvavusių sąskrydyje, kadriniai kariškiai buvo tik 5. Lietuvos kariuomenės leitenanto laipsnį turėjo J. Kimštas-Žalgiris, A. Morkūnas-Plienas, V. Žaliaduonis-Rokas, A. Slučka-Šarūnas (LK leitenanto laipsnis jam buvo suteiktas P. Plechavičiaus kariūnų mokykloje Marijampolėje, prieš tai jis turėjo tik LK viršilos laipsnį). LK atsargos leitenanto laipsnius turėjo J. Kemeklis-Rimtutis, J. Skurkis-Laisvūnas ir A. Palavenis-Skirmantas.
Lietuvos policijos vachmistro laipsnį turėjo V. Kaulinis-Miškinis. Medicininį išsilavinimą turėjo A. Palavenis-Skirmantas (gydytojas chirurgas) ir J. Kemeklis (veterinarijos gydytojas). Po du Vilniaus universiteto medicinos fakulteto kursus buvo baigę J. Jūras-Žilvinys ir A. Slučka-Šarūnas. Mokytojo išsilavinimą turėjo J. Šibaila-Diedukas, B. Kalytis-Siaubas, V. Deksnis-Ramunis ir B. Kazickas-Saulius. LK puskarininkio ir vermachto puskarininkio laipsnius turėjo A. Starkus-Montė. A. Matelis-Audenis vokiečių okupacijos metais dirbo Svėdasų valsčiaus sekretoriumi. Šie kovotojai sudarė srities (Aukštaitijos) partizanų branduolį. Jie vadovavo Aukštaitijos partizanų judėjimui 1947-1949 metais.
Sąskrydžio posėdžiams pirmininkavo Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas, sekretoriavo Algimanto apygardos leidinio „Partizanų kova“ redaktorius V. Deksnys-Ramunis. Darbotvarkėje buvo keturi klausimai. Pirmas klausimas – Vytauto apygardos vado V. Kaulinio-Miškinio pranešimas, apžvelgiantis pasipriešinimo judėjimo esmę ir jo ateitį, „Kovojom, kovosim ir laimėsim“. V. Kaulinis į susirinkusius kovos brolius prabilo tokiais žodžiais: „Argi mes neturime teisės ginti tai, ką amžiais gynė mūsų protėviai, kas yra brangiausia kiekvienam žmogui: laisvę, tiesą, krikščioniškosios moralės principus, savo gimtąją žemę… Mes šventai tikime, kad mūsų pasirinktas kelias yra tikras. Kartu su mumis visa tauta; tik maža dalelė pasirinko Judo kelią. Mes šventai tikime, kad dėl Laisvės kritusiųjų brolių ir seserų pralietas kraujas, išvežtųjų ir kalėjimuose uždarytųjų kančios ir ašaros, mūsų žygiai ir pasiaukojimas – geriau mirti, negu vergauti – atneš mūsų kraštui Laisvę ir Nepriklausomybę“.
Sąskrydyje nutarta: siekti skubios judėjimo centralizacijos, nes šiuo metu dėl išdavimų ir suėmimų BDPS veikla nėra aiški, nes anksčiau buvusi vyr. karinė vadovybė nepateisino vilčių. Vadovybę turėtų sudaryti žinomi, visą laiką pogrindyje dirbantys asmenys… Skubiai artimiau susisiekti su Jungtine Kęstučio ir kitomis Žemaičių apygardomis ir rasti kelius susisiekti su visais kitais aktyviai veikiančiais daliniais Lietuvos teritorijoje. Pasikeisti nutarimais ir pageidavimais su Jungtine Kęstučio ir kitomis apygardomis centralizacijos, vadovybės sudarymo reikalais. Posėdžiui baigiantis sugiedotas Lietuvos himnas. Šiame sąskrydyje deklaruotas svarbiausias Aukštaitijos partizanų tikslas – siekti centralizacijos ir naują vadovybę sudaryti iš kovojančių partizanų. Didelis dėmesys skirtas ryšių stiprinimui tarp apygardų. Šiuos savo siekius Aukštaitijos partizanų vadai patvirtino savo laiške, rašytame po sąskrydžio Jungtinės Kęstučio apygardos vadui J. Žemaičiui-Tyliui.
Kitas svarbus Aukštaitijos partizanų susirinkimas vyko 1948 m. rugpjūčio 4 d. Algimanto apygardos teritorijoje. Vietovėje, kuri partizanų buvo įvardinama Birutkalniu (netoli Šilagalių kaimo). Šis susirinkimas buvo pavadintas Šiaurės-Rytų Lietuvos partizanų kovinių junginių vadovybės sąskrydžiu. Šis sąskrydis nebuvo toks gausus, bet jame dalyvavo pagrindinių Aukštaitijos partizanų apygardų vadai: A. Slučka-Šarūnas, Šiaurės-Rytų srities vadas J. Kimštas-Žalgiris ir Didžiosios Kovos „B“ rinktinės štabo viršininkas J. Šibaila-Diedukas. Sąskrydyje vėl nebuvo Vyčio apygardos atstovų. Sąskrydžio dalyviai nagrinėjo du klausimus: tolesnio srities likimo ir partizanų judėjimo centralizacijos. Susirinkimą pradėjo srities vadas Žalgiris, kuris susirinkusiems priminė, kad jis srities vadu paskirtas BDPS komiteto įsakymu, kai jam vadovavo išdavikas Markulis, todėl, jo nuomone, šis paskyrimas neteisingas ir jis atsisako srities vado pareigų bei pasiūlė Šiaurės-Rytų srities vadu rinkti A. Slučką-Šarūną. Po Žalgirio kalbėjęs A. Slučka-Šarūnas priminė, kad srities organizatorius ir pirmasis vadas vis vien yra J. Kimštas-Žalgiris, nes būtent jis iš atskirų partizanų grupių sudarė Vytauto apygardą ir vėliau vadovavo Šiaurės-Rytų srities kūrimo darbui. Todėl Erelio įsakymas skirti Žalgirį buvo jau esamų faktų konstatavimas, todėl Žalgirio atsisakymas vadovauti sričiai yra nepriimtinas. Dėl srities tolesnio likimo kalbėję partizanų vadai pabrėžė, kad norint toliau sėkmingai kovoti su okupantais, reikia glaudaus bendradarbiavimo tarp Algimanto, Vytauto, Vyčio apygardų ir Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės, todėl sritis turi ir toliau egzistuoti atsisakant visų buvusio BDPS komiteto nurodymų. Pirmu klausimu dėl Vyriausiosios vadovybės sukūrimo nutarta: 1. Pasiųsti į Vyriausiąją vadovybę atstovauti Šiaurės-Rytų sritį srities vadą J. Kimštą-Žalgirį ir Didžiosios Kovos apygardos rinktinės štabo viršininką J. Šibailą-Dieduką. Vyriausiąją vadovybę Šiaurės-Rytų srityje atstovauja karine-strategine prasme Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas. Vyriausiąją vadovybę Šiaurės-Rytų srityje atstovauja politine prasme Vytauto apygardos vadas V. Kaulinis-Miškinis. Antru klausimu dėl tolesnio srities likimo nutarta: srities vadas organizuoja štabą su karinės ir politinės dalies viršininkais, kuriuos parenka pats vadas, o patvirtina apygardų vadai. Sritį sudaro: Vytauto apygarda su Liūto, Lokio ir Tigro rinktinėmis. Algimanto apygarda su Šarūno, Žaliosios ir K. Margio rinktinėmis. Didžiosios Kovos apygarda su viena „B“ rinktine. Kadangi sprendžiamu balsu gali naudotis tik apygardų vadai, todėl būtina atnaujinti Didžiosios Kovos apygardos veikimą ir „B“ rinktinės veikimą ir suformuoti Didžiosios Kovos apygardą iš naujo. Atkurtos apygardos teritorija lieka ta pati, vadas – A. Morkūnas-Plienas.
Periodiniu srities leidiniu patvirtino „Aukštaičių kovą“. 1951 m. suimtas trečiasis Aukštaitijos partizanų vadas Bronius Kalytis-Siaubas Aukštaitijos partizanų organizacinę veiklą nusakė taip: „Rytų srities (Aukštaitijos) partizanų vadovybė dėl visų nutarimų laikėsi pasyviai. Atsiųstus iš centrinės vadovybės projektus palaikydavo, bet savo pasiūlymų neturėjo. Aiškino, kad mes centrinėje vadovybėje turime savo atstovus (Žalgirį ir Merainį) tegul jie ir dirba. Tvarkingai siuntė centrinei vadovybei žvalgybos duomenis apie padėtį ir savo įsakymų kopijas. Bet mažai kas žiūrėjo statuto (LLKS statutas – partizanų judėjimo veiklos taisyklės). Vadovavosi tik savo priimtais įsakymais. Veikė tik organizacinė struktūra, jeigu žūdavo kokio organizacinio vieneto vadas, visi jaudindavosi, kad greičiau išrinktų naują. Visada išsirinkdavo įtakingesnį ir autoritetingesnį asmenį, dėl to jo ir klausė. Drausmė nustatoma nerašytu įstatymu, už menkus nusižengimus vadas tik perspėja, o dažnai tvarką įveda patys. Jeigu patys nesusitvarko, bet taip būna retai, tik tada kreipiasi į vadovybę. Ūkinės ataskaitos niekas nepristato, nes to niekas, išskyrus vyriausiąją vadovybę, nereikalauja. Žvalgybos ir kitus duomenis visi stengiasi pristatyti laiku. Vyriausiąją vadovybę gerbia, bet į visus popierius žiuri indeferentiškai – per popierius daug kas pakliuvo. Stengėsi rašyti dėl to, kad liktų istorijai. Pakėlimas kariniu laipsniu reikšmę turi tik naujokams, kiti į tai žiūri ironiškai, bet į pasižymėjimo ženklo įteikimą visi žiūri rimtai. Pagal statutą srityje (Aukštaitijoje) vyko tik organizacinis darbas. Kita veikla buvo keičiama keičiantis gyvenimo sąlygoms. Kiekvienas žiūrėjo, kad viskas vyktų sąžiningai ir vadovavosi savo sąžine“. Daugelis partizanų jau nuo 1948-1949 pradėjo suprasti, kad naujo karo greitai nebus ir dauguma iš jų laisvės nesulauks. Jeigu partizaninio karo pradžioje 1944-1946 metais partizanai vengė dėl konspiracijos fotografuotis, tai nuo 1947, o ypač 1948 metų fotografavosi ir vadai, ir eiliniai. Fotografijas dovanojo vieni kitiems bei savo rėmėjams ir ryšininkams. Ne vienas partizanas pradėjo rašyti dienoraščius, kurti eiles. Jie norėjo, kad jų atminimas liktų istorijai. Buvęs visos Rokiškio apskrities Margirio (Margio) rinktinės vadas Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas Juozas Kemeklis –Rokas, ši rinktinė kovojo ir Svėdasų valsčiuje, o karo metais jis dirbo šio valsčiaus veterinarijos gydytoju, 1946 m. gegužės 20 d. laiške savo ryšininkei V. Petronytei parašė:
„Jau greit sueis du metai (man trys), mūsų vargams dar toli gražu galo nematyti. Bet ką darysi, sykį pasiryžau, reikia ir tesėti, – kelias atgal ne visada mielas. Kaip mano, taip ir daugelio gyvenimas neaiškus, šiandien gyventi, o ryt – gal jau skrebai spardys ant miesto lavoną. Tai nors šioje organizacijoje surašyti žodžiai tegu primins tiems, kas juos skaitys, kad buvo kada tokie žmonės, kurie vargo, kentėjo, kovojo!“…
(Bus daugiau)
