Artėjant didžiosioms metų šventėms spaudoje, socialiniuose tinkluose, pagaliau iš lūpų į lūpas plinta prašymai paaukoti: sergančiam vaikui, kuriam reikalingi brangūs vaistai, skurstančiai, galo su galu nesuduriančiai senolei, pagaliau lojantiems ir miauksintiems beglobiams gyvūnams…
Kaip nepasiklysti prašymų jūroje? Praeiti pro ištiestą ranką ar vis dėlto į ją įdėti kelis eurus? Yra manančių ir taip, kad paaukotas euras vis tiek nieko nepakeis, tad geriau išgerti puodelį kavos.
„Anykšta“ pašnekovų klausė, ar jie dalyvauja labdaringose akcijose? Ar sunkiai atveria pinigines ieškodami euro? O gal labdaringa veikla ne mūsų, piliečių, reikalas, gal socialines problemas turi spręsti valdžios institucijos?
Virgilijus VAIČIULIS, UAB „Anykščių šiluma“ direktorius:
– Nesu aš didelis aukotojas, šiuo klausimu jautresnė yra mano žmona. Tačiau, kai matom, kad pagalba „lieka“ mūsų bendruomenėje, kai stengiamasi dėl vaikų, kodėl nepaaukojus? Aš kiek skeptiškai žiūriu į masines labdaros akcijas, kuriuos nuolat reklamuojamos spaudoje, televizijoje, per kurias daug ir prašo aukoti žymūs žmonės. Ne visai skaidriai jos man atrodo.
Praėjusį penktadienį su žmona dalyvavome labdaros koncerte „Jaukūs namai“, skirtame našlaičių dvynių Aurelijos ir Kristinos Budryčių namelio Čekonyse remontui. Man patiko ir pati akcija, ir gražus koncertas. Tačiau „užkliuvo“ keli dalykai… Gal aš ir neteisus, čia tik mano nuomonė… Mergaitės yra Debeikių seniūnijos gyventojos, man atrodo, būtų buvę gražu, jeigu renginyje būtų dalyvavęs ir šios seniūnijos seniūnas…
Pagaliau labdara – tai ne tik pinigai. Esu tikras, kad Debeikiuose atsirastų žmonių, kurie galėtų nemokamai išardyti tą seną krosnį, o už suaukotus pinigus būtų nupirkta nauja, būtų gražu, jeigu tie patys debeikiečiai savo jėgomis nuplėštų stogą ir beliktų tik jį vėl iš naujo uždėti… Juk darbas – irgi didžiulė parama.
Pats esu žmogus, nelinkęs prašyti, aš neimu nei kreditų, nei skolinuosi pinigų. Man atrodo, ką kas mėnesį mokėti bankui, geriau tą sumą kas mėnesį padėti į stalčių ir bus tas pats.
Prisimenu, prieš daugelį metų žmonos sesuo gavo kelialapį į Palangą, pakvietė ir mus, aišku, pinigų neturėjom, o skolintis man neleido principai. Tad pasakiau: „Jeigu gausiu tryliktą atlyginimą, važiuosim, bet atostogoms pinigų nesiskolinsiu…“
Ir viskas taip susiklostė, kad tą atlyginimą gavau (šypsosi)…
