Pajuostinys ir Kazys Inčiūra

Kadaise tame krašte, nuošaliame vienkiemyje, viešėjęs, mistiškai šviesius paveikslus tapęs bei projektą „Kompleksai“ vykdęs dailininkas Vaidotas Kvašys, auksuotą  rugpjūtį menininko akimi nužvelgęs vakaro ramybėje telkšantį Pajuostinį,  pavadino jį Raudonuoju ežeru. Tai buvo prieš du dešimtmečius, rugpjūtį, kuomet baigėsi tuomet tokia svaigi, tiesiog indėniška vasara. Naujai skambėjo didžiausio Troškūnų krašto poeto Kazio Inčiūros į poemą sudėta Pajuostinio legenda. Gal prieš porą metų buvo pasimirusi mano poetiškoji močiutė Uršulė. Tebebuvo gyvas jos brolis, didysis ežero žvejas Jonas Binkys, o Pajuostinys, taip jį visuose paežerės kaimuose, taip pat ir mano Gurskuose vadindavo, tebebuvo laukinis, be šiuolaikinės paežerių statybos, be trokštančių įsikurti prie vandens sodybėlių šeimininkų. Keistų žmonių…

Poeto apdainuotas

Kazys Inčiūra (1906 – 1974) grynas troškūnietis, iš pačio parapijos pakraštėlio, Vidugirių kaimo, kilęs, įvairių mūzų per pasaulį vestas vyras, ne tik gražiausias dramas kūrė, ne tik savo sodriu balsu Lietuvos radiofone kalbėjo – rodosi, visur, kur panorėjo, suspėjo. Poezijos posmais, tarsi vilnijančiomis bangelėmis, gražuolį lygumų ežerą įamžino, tačiau, kaip nevietinis, jau Juostino vardu jį vadino. Poemos motyvas paremtas senomis legendomis, tik pridėjus sugalvotus herojų vardus, supoetinus. Tad skaitome: „Klony rambūs jaučiai ganės/ Siaudė vasaros kaitra./ Ganė jaučius dvi piemenės – / Ūkanėlė ir Aušra./ Ganė ganė, juostas audė, / Net už Vaivos gražesnes,/ Apdalijo visą liaudį,/ Nebetilpo į skrynias/” Tuomet sausros iškamuotus laukus apgaubia vaivorykščių juosiami debesys, o pačiu tamsiausiu atplaukia dvare prie Vašuokos augęs, piktos raganos debesiu – padangėse plaukiojančiu ežeru – paverstas jaunikaitis. Atplaukia virš slėnio ir žmogaus balsu prašo audėjėlių išvaduoti, atspėti jo vardą: „…Vai nėra kas jį paguostų,/ Kas išgelbėtų – nėra./ – Leiskis. Štai metu tau juostą…/ Juostin, – šūkteli Aušra./ Vos tik ištarė – padūko/ Plūst upokšniai kriokdami. /Visas klonis pilnas rūko,/ Skęsta jaučiai baubdami… / Dingo jaučiai, dingo klonis,/ Šonuos liko vien giria./ Kai žiūrėt subėgo žmonės – / Plyti ežeras, aure./ Tai ir plakas prie Troškūnų/ Juostino vilnis gyva./ Kur vaidenos monas – tūno,/ Tūno vieniša kalva./ …Kas kur buvo, kas kur dėjos/ Be žinios, ar su žinia – / Auskit, amžinos audėjos, Auskit Juostino dugne.“
Ežeras buvęs labai gražus, tačiau sausinant pievas gerokai nuleistas, gražiųjų smiltingųjų atabradų nebelikę, nors vis dar banguoja beveik dviejų kilometrų kaspinu išsitiesęs mėlis. Gilus – didžiosios sietuvos kai kur beveik trijų dešimčių metrų gelme tamsuoja.

Tautos legendose gyvas

Velniaguola – didžiulis pelkynas paežeryje, tuoj už Juostos upelio ištakų. Velniai ir laumės ten gyvenę, važinėdavę, kiaules į lovius pasikinkiusios. Ir ežeras telkšo tikriausiame guolyje, gilioje, vos ne trijų dešimčių metrų dauboje. Tokią senų senovės sakmę mano močiutė Uršulė Binkytė – Andriuškevičienė pasakodavo. Prisimindavo ir apie keistomis ugnelėmis sutemose virš ežero klajojančias paklydėlių sielas, apie prigėrusį ar prisigirdžiusį keistuolį muzikantą iš Smėlynės kaimo. Plūduriavęs visai negiliai, keistai ištiesęs „čeverikomis“ apautas kojas…
Kai kaimo žemes skirstė į vienkiemius, jos brolis Jonas stengėsi žūtbūt gauti vienintelį sodžiaus sklypą, besiribojantį su ežeru: kad ir mažiau žemės, bet kad tik prie ežero. Svarbu buvo. Žvejoti mėgo, tinklus pynė, apsodindavo, sėkmingai užtiesdavo. Mokėdavo ir į gelmę įleist didžiausią, puikiausiai dugną pažino, tiesiog jautė, kur akmenys didieji, kur šiekštai, kelmai gelmėse tūno. Turėjo ,,ukvatos“ užmesti tinklus, pagaudyti vėžių eksportui. Tuo rūpinosi Alfa Baranauskas – tai jo biznis buvo mūsų ežero plačiažnyplius supirkti, kad po to išgabentų į užsienio kraštus, o raudonu vandeniu telkšančio ežero gardėsiai būtų patiekti Paryžiaus ir Berlyno restoranuose. Jonas supratingai ir atkakliai merkė į pakrančių ramybe alsuojančius vandenis iš pušinių balanų, tų pačių pušų liaunų ir ilgų šaknų „virvėmis“ rišant supintus bučiukus, kas rytą juos tikrindavo, vėžius surinkdavo į didelį pintinį, panertą vandenin, o ganėtinai prisirinkęs važiuodavo į raistą samanų. Parsivežęs šio gėrio, vis perdengdamas tuo minkštu paklotu, eilėmis dėdavo vėžius į dėžes, kurias sukrovęs vežiman gabendavo į Troškūnų geležinkelio stotį. Ten, perone, brangų krovinį kraudavo į vagonus. Po kurio laiko žvejys sulaukdavo atlygio – mokėjo gal tik po penkis centus už vieną vėžį, tačiau sugaudavo juk net ne šimtais, o tūkstančiais.
Mėgėjai, kartais vėžiavimo nuotykiui būrin susispietę paaugliai – ir dideli, ir mažesni – gaudė vėžius smėlėtose, plačiose, sekliose atabradose, ruginių šiaudų kūlio pluoštais pasišviesdami. Pamatydavo tuos smiltynų snaudalius, keistai iškėstomis žnyplėmis nakties tyloje kėpsančius. Griebdavo bandantiį sprukti ar ramiai snūduriuojantį žnyplėtą padarą už sprando ir kišdavo į drobinę terbą. Kiek sugavę, skubindavosi namo to gardėsio virti. Mažiausieji stebėdavosi, kodėl tuos padarėlius gyvus į verdantį vandenį meta, ar jiems neskauda, ar taip nesą žiauru. Tačiau kuomet išvirdavo ir imdavo karališkai paraudusius gardėsius laupyti, tokios mintys išgaruodavo.

Ežeran būdava aini…

Dėdė Jonas nuolatos pasakodavo apie tai, kas dėdavosi prie paslaptingojo ežero. Nuolat girdėdavai: „Prie ežera… Gera gyvynt būdava prie ežera… Visi prie ežera noria. Svarbu nekalbėt daug, svarbu tylėt. Ir urėdai, nuovadas, klebonas, kiti ponai vis unt ežera…“
Pro mano senelių vienkiemį dažniausiai ramiais vasaros vakarais spėriu žingsniu, energingai mosuodamas rankomis ( jose būdavo kartais viena, o kartais ir dvi meškerės) ežero link skubindavosi Tarabildos Jonas. Mes kartais matydavome, kaip jis ten žvejoja.
Pirmiausia prie Juostos ištakų sugaudavo kelis kilbukus, šitų labiausiai upių sraunumas mėgstančių mažylių būdavo ir tenai. Tuomet kilbuką, kaip jauką, užverdavo už gūbrio ant didelio kitos meškerės su rite kabliuko ir švystelėdavo į ežero gelmę. Tuomet meškerės kotą padėdavo ant į ežero dugną įbestų dviejų dvišakių karklo stiebų. Jei viskas gerai, tai, trumpai valandėlei prabėgus, neramiai dugnu plaukiojantį žuvelaitį griebdavo plėšri didžuvė ir smagiai panardindavo plūdę. Tarabildžiokas mikliai pakeldavo meškerę ir staigiu judesiu „užkirsdavo“. Tada tereikėdavo ramiai vandens paviršiumi prisitraukti artyn įkliuvusį ešerį ar lydeką. Tos žuvys buvo nei labai didelės, nei labai mažos, tačiau, žvelgiant vaiko akimis, rodėsi kaip koks stebuklas. Apie labai dideles žuvis pasakodavo senoliai.

Lydys maitinosi ančiukais

Močiutė Uršulė paslaptingai atsidusdama prisimindavo jos vaikystėje, o gal ir seniau, tik iš girdėtų istorijų lobyno išplaukiančią didžiulę lydeką. Pasakodavo, kaip paslaptingai imdavo dingti dirvonuos beganant prie ežero nuklysdavę jau gerokai paaugę ančiukai ir žąsiukai. Tikriausias netikėtumas buvo, kuomet paslaptis išaiškėjo – pasitaškyti ežero vandenyje panorusius paukščiukus griebdavo baslio didumo lydys. Jis pasirodydavo be jokio garselio, labai netikėtai, griebdavo milžino nasrais auką ir, margu samanotu liemeniu sužaibavęs, dingdavo gelmėje. Vandens paviršiuje suraibuliuodavo ir greitai dingdavo ratilai. To milžino bijojo ir žmonės, ypač moterys ir jaunos mergaitės, kad nepagriebtų, kad į gelmių karalystę neįsitemptų. Kas žino, koks likimas tą bauginančią žuvį ištiko: ar koks narsus vyras ją žeberklu užmušė, ar tinklais sugavo, ar ji nuo senumo pasimirė, bet ežere jos nebeliko.
Dėdė Jonas prisimerkęs porindavo apie auksinius laikus, kuomet žuvų tinklais gaudyti net ir neršto metu įstatymai nedraudė. Tad užtiesęs kartą savo didžiules, ilgas ir aukštas ežerines „sietkas“ per patį „lėščių“( taip ten vadindavo karšius) nerštą ir vos vos tą valkšną ištraukęs. Sakydavo, kad įkliuvo tądien tokia gausybė žuvų, kad vos valkšną į krantą ištraukęs. Parsivežti laimikio atvažiavo arkliu, vos ne pilną vežimą prikrovęs, nors nepasvėręs, bet iš akies jautęs, kad ežero dovanų galėjo būti apie keturis šimtus kilogramų ar visa pusė tonos.
Vieną didžiausių žuvų sugavęs rankomis. Tais metais apylinkės laukus rausė melioratoriai. Į vieną patogią seklumėlę nuolat atidardėdavo didžiaratis traktorius ir, į didelę cisterną prisiurbęs vandens, kažkur veždavęs. Išmaigęs gilias, ilgas vėžes, kuriose telkšojo vanduo ir kur atplaukdavo nuotykių ieškančios žuvys. Kartą pakrante kažkur ėjęs žvejas daug mačiusia, supratinga akimi pastebėjo, kad visai nemenkų žuvų tose vėžių voniose esama. Sumojo, kad reikia tiesiog atsigulus joms kelią į ežero plotį užstoti, tad ir krito į to kanalo prievartę. Žuvų būta dviejų – viena prasprūdo, o antroji pakliuvo į kibias senolio rankas. Tas karpis svėrė keturis kilogramus.

Ant ežero melsvų bangų…

Kai išplaukdavom šviesią dieną po didžiojo kermošiaus, po Porciunkulės, dėdė Jonas be skubos irdavosi, palengva nuvažiuodavom iki „aklųjų kombinato“ poilsiavietės namelių Balčiūnuose. Senelis užsikūręs cigaretę pasvajodavo, kad gal jau greitai baigsiąs įrengti tą didįjį mūriuką, kad čia atplaukus būsią galima ir užeiti, ir išgerti alaus. Tuomet leisdavomės atgal ir Dėdė Jonas uždainuodavo: ,,Ant ežero melsvų bangų,/ Laivelis supos be irklų,/ O tu sėdėjai prie manęs/ Ir skynei baltas lelijas…‘‘
Kaip smagu būdavo jau pavasariop slidėmis sekmadienio popietę šliuožti. Mano lygumų trasa driekėsi per kilometrinį lauką iki pat ežero. Po to – dar lygiu lygutėliu, švelniai sniegu padengtu ežero ledu. Kaip šviesu būdavo nuo saulės spindulių, nors ir spausdavo kelių laipsnių šaltukas.

Kaip tikriausia faktorija atrodydavo ant kranto pilkuojančios sodybos – Vinco Sunklodo, pats jis tūnodavo viduje, labai mėgdavo lesinti paukščius; tolėliau – gerosios tetulės Balčiūnienės gyvenimas. Čia prabėgo visas jos su vyru Stasiuku buvimo drauge laikas, čia kartu augino ir ugdė įdukrą, o Stasiukui mirus, dar vėliau – įdukrai ištekėjus ir apsigyvenus tolėliau, liko šioje sodyboje vienui viena. Vienatvę pergalėjo, iškeliavusi pagyventi pas dukterėčią, kad pagelbėtų jai ir jos vyrui daugybę vaikų auginti, auklėti, gražių dalykų juos pamokytų.

Nelaisvės psalmių gelmė

Kalėdamas sovietų lageriuose, K. Inčiūra permąstė gyvenimo, kančios, laisvės ilgesio, vilties prasmę ir sukūrė įstabias, Viešpatį garbinančias eiles, kurias pavadino ,,Nelaisvės psalmėmis“:
,, …Nuimk man pančius, Viešpatie, nuo kojų,/ žvejoti perlų leiski atvirai,/ gilybėn nertis, kaip ir tie narai./ Štai tris perlus ant plaštakos keliu,/ apsižiūrėt ir atsidžiaugti negaliu:/ koks grožis, koksai nuostabus ažūras,/ trijuos štai perluos susibūręs,/ kiek spindulių žaisme, lyg degtų jūros…/ Tikėjimo o perle, laiminki mane./ Vilties, o perle, budinki sapne, nuo negalių ir nuo pavojų gink mane…
Štai vėlei tris perlus aš delnuose keliu,/ atsižiūrėt ir atsidžiaugti negaliu./ Šviesos o perle, nuostabiai dailus,/ apšviesk žmoniją, tėviškę ir mus./ Tiesos o perle, išsklaidyk melus,/ vaidus, karus, grėsmės pradus visus./ O Laisvės perle, gink ir saugok mus/ ir leisk sugrįžti į tėvų namus…“

Baisus naujųjų laikų
sapnas…

Buvo laikai, kai prie ežero eidavo kaip į kokį nuotykį, kaip į paslaptį. Pasimaudydavo, pabūdavo, laivele pavažinėdavo, kartais užkandžiaudavo, o moterys iš plačios apylinkės, skalbiamus drabužius vežimais susivežusios, velėdavo. Pabūdavo, pasidžiaugdavo ir vėl palikdavo rausvavandenį stebuklą savo tyloje, savoje paslaptyje…
Dabar viskas pasikeitė, gal tik dviejų dešimtmečių pakako. Keliomis eilėmis nameliais apspaudė, nebėra nė kur nosį įkišti, pasimaudyti. Vis kokių properšų ieškoti norisi. Kaipgi taip? Baisu man, nejauku taip paliko. Kvailas elgesys – susigrūsti į paežerę, susigriebti po žemės šmotelį, namelį prie namelio sustatyti kaip kolchoze ar kolektyviniame sode ir taip pasitenkinimą, pilnatvę išgyventi. Ką iš tiesų reiškia turėti? Tai tarsi ir neturėti – juk viskas netikra, viskas laikina, viskas tik migla, tuštybė. Ar ne geriau būtų kada ne kada prie ežero atvažiuoti ir jos laukine, neurbanizuota aplinka pasimėgauti? Kažkur skaičiau, kad naujoji statyba prie vandens telkinių leistina tik penkiasdešimt metrų nuo kranto, tačiau, rodos, daugelyje vietų to reikalavimo nepaisyta…
Rodosi, kad tyliais vakarais, o dar labiau tais savaitgaliais, kuomet jo krantus tiesiog aplimpa namukų savininkai su bičiuliais, kepsnius kepa, gėralus gėrioja, smagiai šūkalioja, bumbsinčią muziką leidžia, jaučiu, kaip negera iš tylos pasaulio gimusiam ežerui, jaučiu, kad jis mąslia bangele šnara K. Inčiūros nelaisvės psalmių žodžiais: „Nuimk man pančius, Viešpatie, nuo kojų…“