Pakštų giminės lizdas senojoje ulyčioje

Tas namas yra pirmasis iš senųjų užsilikusių, tik įvažiavus į istorinę Butėnų ulyčią. Dviejų galų, tamsių rąstų, anoje pusėje – tolimesnėje nuo keliuko, seklyčia ar kamarėle vadinamoje – spindi maži, į šešias mažas akeles suskaidyti langučiai su langinėmis. Lizdas Pakštų giminės, vienos didžiausios kadaise daugiau nei 400 gyventojų turtingame Butėnų kaime. Keturiasdešimt kiemų gal ir išliko, bet žmonių tai vos per šešias dešimtis…

Giminės lizdas

Jau septyniolikto amžiaus pabaigos Butėnų dvaro inventoriuose tarp ponų Komarų valdinių minimos ir dvi Pakštų šeimos. Sena, pirmapradė kaimo giminė, kurios palikuonių ir dabar dar kaime užsiliko. Apie 1900 m. buvę Pakštų keturi kiemai ir beveik keturios dešimtys šios pavardės nešiotojų. Ir smarkuolių, ir keistuolių, ir tiesiog rimtų, paprastų žmonių tarp jų netrūko…
Išsidalijus į vienkiemius net trys Pakštų šeimynos pasiliko gyventi senajame kaime – į vienkiemius nesikėlė. Sėslūs ir judėti nepratę butėniečiai, bet būtent Pakštų giminės atstovas buvo pirmasis lietuvis, aplankęs garsiuosius Viktorijos krioklius Afrikoje ir prie tų didingų versmių išskleidęs lietuvišką trispalvę. Jo tėvelis Adomas ir buvo išėjęs iš aprašomos sodybos gyventi į Užpalių apylinkes, taip sakant į uošvių namus „užkuriom“. Jo sūnus Kazimieras nuo mažens į neramius ieškojimus, mokslinį ir apčiuopiamą pažinimą buvo linkęs. Pasimokęs tėviškėje, tuoj į gimnaziją išvažiavo, po to pateko į Jungtines Valstijas, ten lavinosi, aukštuosius mokslus baigė. O Šveicarijos universitete apsigynęs mokslinį darbą „Lietuvos klimatas“ tapo geografijos mokslų daktaru. Kuomet Lietuva tapo nepriklausoma, darbavosi savo tėvynei – universitete įkūrė geografijos katedrą, tyrinėjo Baltijos šalių gamtą, ypač vandenis, buvo bene žymiausias ir įžvalgiausias to meto geopolitikas, numatęs, kad konfliktas tarp sovietų ir nacių kils ir kad kaip daugiau išteklių turinti jame nugalės Rusija. Numatė, kad daugybei lietuvių teks apleisti tėvynę, kad juos gelbėjant reikalinga atsarginė Lietuva. Jai vietos ieškojo Angolos plynaukštėse, Kanadoje, o jau po 1950 – ųjų, pats JAV gyvendamas, ir Britų Hondūre – Belize…
Butėnuose, giminės lizde, tuo metu gyveno Mykolas Pakštas, tikriausias neramuolio Kazimiero pusbrolis. Vedęs buvo Žvirblytę iš netolimos kaimynystės, Dievulio, kurį visi tikėjo, apdovanotas smagių vaikų pulkeliu. Jauniausia Onutė, po to Julija, Zofija, Juozapas ir Marytė. Sodžiaus pasaulio mylėtojai, dažnai nusiperkamų knygų, prenumeruojamų laikraščių ir žurnalų skaitytojai, žinių skleidėjai, geri pasakotojai. Juk sekmadienio pavakarėmis susirinkdavo pas Pakštus kaimynų būrelis, vis pasiklausyti, ką perskaitė „Moteryje“, „Lurde“, „Misijose“ ar „Ūkininko patarėjuje“, ką sužinojo Pakštienė, ką pasakys apie pasaulio įvykius išmintingasis Pakštas. Šiuose namuose rinkdavosi į savo valandėles kaimo angelaičių kuopelės vaikučiai, jų vadovės „pavasarininkės“, atvažiuodavo ir Svėdasų parapijos vikaras Juozapas Rožanskas.

Pasaulio žmogus ir Onutė

Nepaprastos dienos būdavo tuomet, kai atostogų, nors kelioms vasaros dienoms, pas pusbrolį automobiliu atvažiuodavo Kazimieras Pakštas. Su savo žmona, amerikietiškos kilmės lietuve, su dovanomis vaikams ir didžiomis žiniomis, pasakojimais, vizijomis suaugusiems. Kelis kartus neramuolis Kazimieras buvo užsukęs ir keliaudamas baidare Šventosios upe, vienąsyk – su didesniu būreliu keliauninkų, tarp kurių buvo ir ūgiu išsiskyręs tikriausias upeivis, profesorius Steponas Kolupaila.
Kazimieras savųjų vaikų neturėjo, tai prikalbino Mykolą leisti dukrelę Onutę gyventi ir lavintis pas juos į Kauną. Taip ir atsitiko – mergaitė apsigyveno laikinojoje sostinėje, lankė „Aušros“ mergaičių gimnaziją, žavėjosi pasaulio modernybėmis, globėjų pasakojimais apie platųjį pasaulį, dėdės įspūdžiais sugrįžus iš Afrikos ar kokios kitos egzotiškos šalies. Žinoma, susibičiuliavo ir su namuose gyvenusia papūga Koko, kuri ne tik papūgiškai čiauškėjo, bet vieną kitą žodį išrėkdavo ir lietuviškai. Dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią K. Pakštas išvyko dėstyti Baltijos šalių geografijos į Kalifornijos universitetą ir tėvynėn nebegrįžo.
Onutė sugrįžo pas tėvelius, gimnaziją lankė ir užbaigė Utenoje, po to studijavo Vilniaus universitete istoriją, ten ir darbavosi kruopščiai rengdama bibliografijas, rašydama straipsnius.
Jos dukra, menotyrininkė Nijolė Adomonytė šiuo metu taip pat panirusi į straipsnių apie mados istoriją rašymą – populiarių žurnalų „Žmonės“ bei „Legendos“ bendradarbė. Jai Butėnai labai mieli ir brangūs, nuo pat vaikystės lankosi senelių namuose.

Atkaklioji Marytė

Knygos, svajonės, prieraišumas prie namų, pamėgta vienatvė. Kartu su tėveliais prie sunkiausių darbų kolchoze ir būtiniausių savame ūkelyje, savuose aruose. O atokvėpio valandėlėmis – knygos, knygos. Kaip ji mėgusi skaityti – savo knygų nemenką lentyną, dar visas erdves bufetuke, spintose užkrovusi, iš Svėdasų gaudavusi, o netolimo kaimyno Prūso mergiotė net iš Utenos bibliotekos atveždavusi. Vis gražių, aprašymų „iš gyvenimo“, nuotykių, kelionių, nors ir su visomis pasaulio rūstybėmis, bet gražiai be jokių gašlumų ar ištvirkavimo, žiaurumo. 
Mirtis užklupo nelauktai – viena po kitos išėjo pas protėvius Ona, Marytė, Zofija. Dvi atgulė giminės kape Butėnų kalnelyje, o Onutė amžinam poilsiui pasiliko Vilniaus kalneliuose. Ištuštėjo troba, tik retsykiais kai kas iš jaunosios kartos artimųjų užsuka, pabūna. Šių metų rugsėjyje, pirmą kartą švenčiant Šventosios dieną, ant istorinės trobos atidengta paminklinė lentutė, primenanti, kad šiuose namuose tarpukariu lankydavosi prof. K. Pakštas.