Palaidoti vokiečiai nedrumstė sodybos ramybės („Aukštaitiškas formatas”)

Net maldoje už mirusiuosius linkima jiems ilsėtis ramybėje… Stovėdami prie pilamo kapo kauburėlio, berdami saujelę žemių į duobę, tarsi amžiams atsisveikiname su brangiais žmonėmis, kuriuos, nebent tikėdami Šv. Rašto žodžiais, sutiksime patys iškeliavę amžinybėn.
Tačiau pasitaiko atvejų, kai amžinąjį mirusiųjų poilsį sudrumsčia žmogaus ranka. Gyvieji istorijos liudininkai – archeologai – jie ne tik ieško prieš šimtus ar tūkstančius metų gyvenusių žmonių pėdsakų, bet ir dalyvauja iškasant prieš kelis dešimtmečius palaidotus žmones – dažniausiai I ar II pasaulinių karų dalyvių palaikus.
Du kartus man teko matyti, ką laikas padaro su žmogaus kūnu…

Pirmoji pamoka pirmakursiams: „Po žeme ne daiktai, o žmonės…“
Kai 2005-ųjų pavasarį, mums, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto pirmakursiams, pranešė apie privalomą archeologinę praktiką, žinia buvo visai smagi – po egzaminų sesijos važiuosim savaitei į gamtą kokio piliakalnio kasinėti… Vėliau sužinojom, kad vyksim į Panevėžį, kur Juozo Balčikonio gimnazijos stadione teks atkasinėti I pasaulinio karo vokiečių karių kapines. Išvažiuojant dėstytojai pasakė tik tiek: „Kolegos, prisiminkit, kad ten žmonės guli…“ Buvo ir baisu, ir smalsu – ką pamatysim ir kaip savaitę praleidus masinėje kapavietėje – iš viso tada buvo atkasta virš 800 žmonių palaikų – susitvarkysim su emocijom. Ir prie kaulų bus nejauku liestis, o paskui dar tie griaučiai ir sapnuosis…
Nuvažiavę radom paruošiamuosius darbus jau padarytus – reikiamas žemės sluoksnis buvo nuimtas, matėsi kapų kontūrai, tad mus reikėjo tik su specialiais įrankiais visiškai atkasti griaučius, su šepetėliais juos nuvalyti, o paskui kiekvieną kūną „išardyti“ – kiekvieno žmogaus palaikus sudėti į atskirus maišus, kad jie toliau galėtų būti siunčiami ekspertams ištirti, o tada vėl atgal sudėti į nedidelius juodus karstus ir jau tikrai atgulti amžinam poilsiui.
Panevėžyje iškasti karininkai buvo perlaidoti Klaipėdos vokiečių kapinėse.
Pirmą dieną, dirbant prie palaikų, buvo nejauku – tai vienam dalies kaukolės trūko, tai kitas nupjauta koja buvo palaidotas, o žinant faktą, kad 1915 m. Panevėžį užėmus vokiečių armijai tuometinė realinė gimnazija (dabar J. Balčikonio gimnazija – aut.past.) buvo paversta karo ligonine, o jos sode tiesiog įrengtos kapinės, pradėjom bijoti, o gal atkasim kokia užkrečiama liga sirgusį kareivį. O tokių, sirgusiųjų užkrečiamomis ligomis, tikrai buvo. Tik praktikos vadovai patikino, kad bet koks užkratas žemėje žūva per 25 metus, tad mes tikrai sveiki ir gyvi grįšim į antrą universiteto kursą.
Taigi pora pirmų dienų buvo įtemptos, tačiau vėliau jau buvo įdomu ne kokią patologiją kareivio kune atrasim, o ką rasim šalia jo – identifikacijos žetonus, kryželius, medalionus, buvo rasta ir maldaknygė. Šie daiktai tarsi dar kartą patvirtino faktą, kad dirbam su žmonėmis. Ir jeigu pradžioje galvojom, kaip reikės susitvarkyti su emocijomis, tai įpusėjus praktiką jokių emocijų nebeliko – tiesiog tu žinai savo užduotį ir ją atlieki – šimtai kūnų turi būti surinkti iš kapinių, paverstų mokyklos stadionu, kur tiek metų jų ramybę drumstė sportuojantys moksleiviai, ir renki.
Tiesa, grįžus po praktikos nei košmarai naktimis kankino, nei skeletų vaizdai prieš akis iškildavo.

Mirties temą žvarbią lapkričio dieną tarsi dar aštresnė
Praėjus vienuolikai metų po archeologinės praktikos, šių metų žvarbų lapkričio rytą sulaukiau redaktorės skambučio, kad reikia važiuoti į kaimą. Pasirodo, gretimame kaime, nei mano teta gyvena, bus iškasami daugiau nei septynias dešimtis metų po vienos sodybos langais palaidoti II pasaulinio karo vokiečių kareivių palaikai. Pirma mintis buvo „nenoriu“… Vos per kelis metus išgyvenusi ne vieno brangaus žmogaus netektį, mirties temos nenoriu liesti. Tarsi vaikas slepiuosi po beprasmiais atsikalbinėjimais lyg tai galėtų apsaugoti nuo dar daugiau netekčių. Nebijau žiūrėti į laiko paliestus žmonių palaikus, bet šaltą lietingą rudens dieną, kai ir taip atrodo, kad visa gamta panirusi tarp būties ir nebūties, ši tema tarsi tampa dar aštresne.
Mano vaikystės vasaros prabėgo mamos tėviškėje Tiltiškių kaime (Zarasų r.). Tetos vis užsimindavo, kad kaimyniniame Pagrundos kaime po gražioje pirkioje gyvenusios Zosės Ramanauskienės langais yra palaidoti keturi vokiečių kareiviai. Pasvarstydavo, kad gal nelabai ramu gyventi greta nors ir mažų kapinaičių, bet man atrodo, niekas šio fakto per daug nesureikšmino – na, buvo karas, reikėjo žuvusius kažkur palaidoti, tai ir palaidojo, negi dabar dėl to savų namų atsisakysi.
Prieš gerus penkiolika, o gal daugiau metų ir pati esu buvusi svetingosios Zosės sodyboje, ir kapelių vietą mačiau, tik argi vaikui svarbu tai buvo… Kur kas geriau prisimenu saują saldainių, kuriais vaišino sodybos šeimininkė.

Vaikystės prisiminimai išblėsta
Prieš porą metų 88-erių senolė, iki pat mirties išsaugojusi visiškai šviesų protą ir puikią atmintį, iškeliavo Amžinybėn, taip ir nesulaukusi, kada po sodybos, į kurią atitekėjo jaunystėje, langais galės pasodinti gėlių darželį. Metai iš metų buvo žadama, kad tuoj tuoj atvažiuos žmonės ir išsiveš palaikus, tad ir daugiau žolynų lyg ir nebuvo prasmės sodinti – vis tiek bus suniokoti…
Lapkričio 22-osios rytą telefonu kalbantis su dabar Vilniuje gyvenančia Z. Ramanauskienės anūke Daiva Šinkūnaite, supratau, kad važiuosiu į Pagrundos kaimą – mano kaprizai nei vietoj, nei laiku… „Tik šiltai apsirenkit, batais prastais apsiaukit, nes šlapia, šalta… Ir būkit apie 12 valandą, nes tokiu metu archeologai jau turėtų būti atkasę palaikus. – perspėjo Daiva ir dar tarp kitko klustelėjo, – Tu gi prisimeni, kaip iki sodybos atvažiuoti?“ Kaip neprisiminsiu…
Išvažiavom su kolege reportažo daryti… Tik nei šiltai apsirengėm, nei prastais batais apsiavėm, nei, pasirodo, aš tą kelią žinojau. Matyt, naivu buvo tikėtis, kad per tiek metų miškas liks savo vietoje, kad kažkada toks aiškus atrodęs kelias (gal, kad buvau vaikas ir pas Zosę eidavom kartu su teta) bus kaip visiškai nauja vieta: suksi į dešinę – Drobiškėse atsidursi, į kairę važiuosi – Šiurpiškes pasieksi… Vietos tarsi pirmą kartą matytos, telefono ryšys atsiranda tik kur ne kur…
Išbraidę pažliugusias pievas, apėję kelis žiemai paliktus tuščius namus, tikslą pasiekėm.
Atvykę prie Ramanauskų sodybos Gražutės girios miškuose jau radom atkastą kapavietę ir keturių žmonių palaikus… Apsiniaukusi diena, žvarbus vėjas – tarsi pati gamta sukilo prieš žmogaus bandymus prisiliesti prie sakralių dalykų…

Jeigu yra vieni kapai, dažniausiai aplink bus ir daugiau palaidojimų
Mus pasitiko keturi čia dirbę UAB „Kultūros vertybių paieška“ archeologai iš Vilniaus: Diana Antropikaitė, Simonas Sprindys, Žygimantas Tarvydas ir Andrius Šležas bei sodybos šeimininkė D. Šinkūnaitė.
I ir II pasaulinio karo vokiečių karių kapinėmis, palaidojimo vietomis ir jų tvarkymu Europoje rūpinasi Vokietijos visuomeninė organizacija „Volksbund deutsche Kriegsgraberfursorge“ bei, žinoma, Vokietijos ambasados. Minėtos organizacijos samdo ir archeologus, kurie pasirūpintų palaikų atkasimu, ekspertizėmis ir t.t.
„II pasaulinio karo vokiečių karių kapų ekshumavimo darbai pradėti po 1996 m. pasirašius Lietuvos ir Vokietijos Federacijos Respublikų sutartį dėl „vokiečių karių kapų priežiūros“ Lietuvoje.
Manoma, kad Lietuvoje yra žuvę iki 30 000 vermachto karių. Iki 2013 metų jų perlaidota apie 3500. Šiuo metu kapinėse palaidota apie 13 500 karių, tad iki šiol nežinomos gali būti apie 16 000 žuvusių karių kapavietės. Tikslus kapaviečių skaičius Lietuvoje nėra žinomas, spėjama jų esant virš 2 000. Vykdant ekshumavimo darbus vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje, vis atsiranda duomenų apie naujas galimas palaidojimo vietas.
Lietuvoje žuvusiųjų ar mirusiųjų vokiečių karių palaikai perlaidojami trijose karių kapinėse: Vilniuje, Vingio parke; Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse bei Klaipėdos karių kapinėse. Oficialios vokiečių I ir II pasaulinio karo kapinės dar yra Šiauliuose, Tauragėje bei Kudirkos Naumiestyje, tačiau jose perlaidojimai nevyksta“, – pasakojo D. Antropikaitė.
Paklausti, kaip jie suranda po visą Lietuvą išmėtytus kapus, archeologai dėstė, kad remiasi archyvų duomenimis, bendrauja su vokiečių organizacijomis, taip pat ir vietinių gyventojų pateikiama informacija. „Geriausiais pavyzdys yra Kuršėnai. Tose apylinkėse iki lapkričio pradžios turėjom keturis objektus, bet apie mūsų atliekamus darbus parašė spauda, parodė regioninė televizija ir po trijų savaičių mes jau ten turėjome vienuolika objektų. Kai žmonės sužino, kad kažkas užsiima tokiais darbais, jie ir patys kreipiasi į mus, nes kažką kažkada yra girdėję, kažkas pasakoję, o mes jau tada tikrinam tą informaciją“, – sakė archeologas S. Sprindys.
„Jeigu randam vieną palaidojimą, tai labai didelė tikimybė, kad gretimose apylinkėse jų bus ir daugiau. Tad manome, kad ir į Zarasus kitais metais dar sugrįšime. Kai kalba eina apie fronto linijas, kažkokius karinius veiksmus, retai būna, kad palaidojimas būtų vienas. Juk jeigu vyko kautynės, tai nebuvo taip, kad jose žuvo, pavyzdžiui, keturi kariai. Aišku, kad jų buvo gerokai daugiau. Tik gali būti taip, kad palaidojimai nėra pažymėti, kad niekas apie juos taip nieko ir nežino“, – kalbėjo archeologė D. Antropikaitė.

Salako apylinkėse ilsisi ir daugiau vokiečių
karininkų kūnų
Anksčiau minėjau kelis kaimų pavadinimus: Tiltiškės, Šiurpiškės, Drobiškės… Dar gyvi šių kaimų žmonės pasakoja, kad ir šiuose kaimuose yra palaidotų karo dalyvių. Pavyzdžiui, Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parengtame Krašto žinyne teigiama, kad Gražutės miško pakraštyje, pietinėje Zarasai – Salakas kelio pusėje, aukštumėlėje, kuri apaugusi medžiais, manoma, yra penkių II pasaulinio karo dalyvių vokiečių kapas.
Gražutės miške yra palaidota ir daugiau vokiečių karių – tiek I pasaulinio karo, tiek II-ojo. Tame pačiame žinyne rašoma, kad I-ojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės yra I Gražutės miške. Kapinės yra valstybiniame Zarasų miškų urėdijos miške, Gražutės girininkijos 89 kvartalo vakarinėje dalyje, į pietus šalia kelio Zarasai – Salakas (per Gražutę) apie 200 m į vakarus nuo Gražutės ežero vakarinio kranto.
Kapinės užima 18 x 14 metrų plotą, apkastos pylimėliu, yra 19 betono (dviem eilėm) standartinių kryželių ir 3 mediniai kryžiai.
I-ojo pasaulinio karo vokiečių kariai ilsisi ir II Gražutės miške: kapinės yra valstybiniame miške Zarasų miškų urėdijos, Gražutės girininkijos 67 kvartalo pietinėje dalyje, į šiaurę šalia miško keliuko apie 100 m į vakarus nuo griovio, ir 170 m į pietus nuo Skaistinio ežero pietinio kranto.
Kapinės užima 10,5 x 9 m plotą, kalvelėje, apkastos pylimėliu, yra vienas betono kryželis.
Žmonės kalba, kad ir Drobiškėse buvo palaidoti vokiečių karininkai – tik ar I-ojo, ar II-ojo pasaulinio karo – niekas jau nebepamena. Kaip ir fakto, ar kapavietė vis dar yra, ar kariai iškasti ir perlaidoti…
Galbūt kitą vasarą archeologai galės pasakyti kažką daugiau apie šiame krašte palaidotus kareivius. O mus D. Šinkūnaitė vedasi į močiutės pirkią nors kiek sušilti: „Kad galėtum name bent jau patogiai jaustis, tris dienas reiktų kūrenti…“ Ta pati vaikystėje lankyta troba, didžiulė krosnis, svarstau, ar tas pats stalas virtuvėje stovi, prie kurio su savo teta ir Zosia sėdėdavom…
D. Šinkūnaitė vedasi į kambarį – močiutės jau dveji metai kaip nebėra, o ant sienos kabo judviejų besišypsančių nuotrauka…

Ramanauskų sodyboje buvo vokiečių kariuomenės štabas
Z. Ramanauskienės namas kitoks, nei kaime buvo tuo metu statyti įprasta – aukštomis lubomis, dideliais langais, erdvus… Tiesa, Z. Ramanauskienė į Pagrundas atitekėjo, šį namą statė jos vyro Antano tėvas su broliais. „Ramanauskai buvo pakankamai turtingi, jie buvo nusipirkę visą Pagrundą. Čia viskas atrodė kitaip – buvo didžiulis ūkinis pastatas, dirbtuvės, tvartai, o šis namas jau pastatytas vėliausiai – apie 1940 m. Tuo metu kaip tik traukėsi fronto linija – už upės buvo rusai, o šioje pusėje – vokiečiai. Traukiantis frontui, visam kaimui liepė slėptis ir jie slėpėsi prie Ilžikio ežero, miške. Jame ir dabar likę bunkerių… O šis namas kelis mėnesius buvo virtęs vokiečių štabu. Tad gal ir nekeista, kad keturi karininkai buvo palaidoti po langais – gal jie buvo aukštesnio rango, gal tikėtasi juos vėliau iškasti ir išsigabenti. Jų tapatybes turėtų padėti atskleisti rasti žetonai.
Močiutė yra pasakojusi, kad žmonės, prisimindami šias laidotuves, kalbėjo, jog kariai laidoti su kunigu. Vėlgi, jeigu čia buvo štabas, galėjo būti ir karo kapelionas“, – pasakojo D. Šinkūnaitė.
Archeologai atkasė keturių žmonių palaikus, nors buvo kalbų, kad čia palaidoti penki asmenys. „Vis dėlto mano dėdė pasakoja, kad dar iš vaikystės prisimena, jog šitoj vietoj stovėjo medinis kryželis su keturiomis pavardėmis“, – kalbėjo pašnekovė.
D. Šinkūnaitė pasakojo, kad kai ji buvo dar maža, sodyboje lankėsi visa delegacija – Vokietijos ambasados, Zarasų savivaldybės, paminklosaugos atstovai ir jau tada žadėjo palaikus išvežti. Dar po kelerių metų atvežė lentą, žyminčią, jog čia palaidoti vokiečių kariai, ir vėl žadėjo iškasti, bet prireikė daugiau kaip dviejų dešimtmečių, kad tai būtų padaryta.

Linksmi sodyboje žmonės gyveno, gal todėl ir mirusieji jiems nesivaideno
Paklausta, ar ramiai jausdavosi, būdama name, po kurio langais – mažos kapinaitės, D. Šinkūnaitė net nusistebi: „O ko čia bijoti? Aš ir viena tik su katinu atvažiavusi čia pabūdavau. Gal kai bijai ir nuolat apie tai galvoji, gal ir gali pradėti vaidentis, bet nei aš, nei močiutė nieko nematėm, ir nieko girdėjom. Močiutė visada per Vėlines žvakelę po langu uždegdavo… Šiuose namuose visada daug žmonių būdavo, močiutė visų laukdavo, ne tik savi vaikai suvažiuodavo, bet ir tolimesni giminės… Čia būdavo linksma, tai ir juokauju, matyt, tiems žmogeliams visai gerai čia buvo ilsėtis, todėl ir nesivaidendavo… Nors mano mamos pusbroliai yra sakę, kad vaikystėje toje namo pusėje niekada nemiegodavę, jiems baisu buvę“.
Abi dienas, kol dirbo archeologai, į Ramanauskų sodybą buvo atvažiavęs ir Salako klebonas Egidijus Vijeikis. Archeologai jo net prašė pašventinti automobilį, kuriuo buvo išvežti palaikai. „Čia dirbantys archeologai pasakojo, kad kartą vežant palaikus jie sunkiai galėjo suvaldyti automobilį, tai kunigas tiesiog svarstė, kad gal kažką ne taip sujudino, kas gali žinoti… Kad ir vakar, kol ruošėmės nukasti žemių sluoksnį, tol oras buvo gražus, ramus, tik priartėjom prie palaikų, kad pakilo vėjas… Aš klebono prašiau, kad gal bent per šv. Mišias už juos pasimelstų, bet jis man pačiai liepė pasirūpinti „buvusiais kaimynais“. Liepė atsivežti šventintų žvakių ir darbų pabaigoje jas uždegti. Ir tikrai atsivežiau – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pašventintų žvakių pundelį įsidėjau, uždegsiu…“ – kalbėjo D. Šinkūnaitė.

Močiutė žavėjo vokiečių švara
Pašnekovė apgailestavo, kad močiutės nebėra gyvos: „Atrodo, artimas žmogus visada bus šalia, reiks kažko – ir paklausi, o dabar dar tiek klausimų norėtųsi užduoti… Močiutė buvo gimusi 1926 m., tad II pasaulinį karą jau prisiminė. Pasakodavo apie vokiečių kareivius – sakė, kad tokių švarių, tvarkingų žmonių kaimas nebuvo matęs. Jie kaimiečių kelis kartus per savaitę prašydavo iškūrenti pirtį, naudojo normalų muilą, o ne tą, kaip kaimuose iš šarmo virdavo. To muilo palikdavo ir kaimiečiams. Tad, matyt, nieko keisto, kad prie šių palaikų buvo rastas ne tik kryželis, bet ir veidrodėlis, šukos… O jau visai kitaip kalbėdavo apie rusus – tai buvo purvini, netgi utėlėti žmonės…“
Archeologai prie šių keturių palaikų rado tris identifikacijos žetonus, kuriuos ištirs ekspertai, ir tokiu būdu bus galima nustatyti jų tapatybes, taip pat stiklinį butelį – viduje, matyt, buvę kokie dokumentai, gal kareivių identifikacijos aprašymai, bet butelio kamštis buvęs iš kažkokios nepatvarios medžiagos, todėl kažin, ar tie popieriai bus įskaitomi.
Paklausti, koks tolimesnis šių keturių kareivių likimas, archeologė D. Antropikaitė sakė, kad jie bus atiduoti ekspertizei, pagal identifikavimo žetonus Vokietijos archyvuose bus ieškoma informacijos apie jų tapatybę, jeigu pasirodys, kad kažkas jų ieško, apie tai bus pranešta artimiesiems. Jeigu jų nebus, palaikai bus palaidoti Vilniaus Vingio parke esančiose kapinėse. Archeologė teigė, kad jeigu artimieji pageidauja, palaikai gali būti išgabenti į Vokietiją, bet tokių atvejų būna apie 10 proc.
Po gero pusmečio archeologai „AF“ žadėjo pranešti, kokias išvadas padarė ekspertai.

O tęsinys bus
Jau po to, kai palikom archeologus ir sodybos šeimininkę baigti darbų, vakare sulaukiau D. Šinkūnaitės skambučio: „Prisimeni, sakiau, kad šie vokiečiai buvo palaidoti su kunigu. Įdėmiau apžiūrėję palaikus archeologai padarė išvadą, kad vieni palaikai vis dėlto galėjo būti kunigo, nes nerasta identifikacijos žetono, o ir jo kūno sandara nelabai tiko kareiviams. Tad pasakymas, jog jie buvo palaidoti su kunigu, gali reikšti ir tai, kad ne kunigas dalyvavo laidotuvėse, o pats kartu su kariais buvo palaidotas…“
Kokių dar mįslių atkleis Pagrundos kaimo žemėje gulėję vokiečių kareivių palaikai, belieka tik spėlioti. Su čia dirbusiais archeologais dar susisieksiu…
Tik giliai širdyje tikiu, kad nors vienas kareivis iškeliaus atgal į Vokietiją… Sava žemė, man atrodo, net ir po mirties lengvesnė…