Pamalaišį išgarsino rašytojas Stepas Zobarskas

Už 13 km nuo Svėdasų, į rytus nuo krašto kelio Anykščiai-Rokiškis, įsikūręs Pamalaišio kaimas. Šių kraštų žmonės vietovę vadina tarmiškai ir taria: „Pamalaišys“. Tuo tarpu kalbininkai rekomenduoja taisyklingą pavadinimą „Pamaleišys“, kaip siūlo vadinti pro šias vietas tekančią upelę – Maleiša, o netoliese esančią lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto tėviškę – Maleišiais.

Taigi, šis pasakojimas apie beveik išnykusį Pamalaišio kaimą, kuris priklauso Svėdasų seniūnijai ir parapijai, o nuo 2009-ųjų metų dar priskiriamas ir Daujočių seniūnaitijai. Ribojasi šis sodžius su tos pačios Svėdasų seniūnijos Kalniečių ir Netikiškių kaimais.

Telikusi vienintelė gyventoja

Prieškario Lietuvos laikais, 1923 m.  surašant gyventojus, Pamalaišyje buvo priskaičiuojama 24 sodybos su 88 gyventojais. Kolūkmečiu čia vis dar stūksojo keliolika sodybų, o būrelis jų gyventojų darbavosi tuometiniame kolūkyje, kuris nuolat buvo stambinamas ir kaitaliojo pavadinimus. Melioracijos metu vienkiemiai buvo masiškai sunaikinti, gyventojai išsikėlė iš Pamalaišio kas į Svėdasus, kas į Daujočius ar Netikiškius. Kadaise buvusias  viensėdžiuose sodybas dabar primena tiktai plačiuose laukuose užsilikę vieniši medžiai, krūmokšnių gojeliai.

Nūnai Pamalaišyje telikusi tiktai vienintelė gyventoja – garbaus amžiaus sulaukusi Vanda Raugalienė. Ji čionai atitekėjo iš netolimo Degsnių kaimo ir apsigyveno savo vyro Boleslovo Raugalės namuose. Melioruojant laukus buvo užsimota nugriauti ir jų sodybą, tačiau Boleslovui šiaip ne taip pavyko išsaugoti jo senelių ir tėvų rankomis statytus, išpuoselėtus trobesius, atsilaikyti prieš kolūkinės valdžios užmačias. Jau senokai atgulė amžinojo poilsio Svėdasų kapinėse Boleslovas, o jo žmonelė dar guviai sukiojasi po namus. Tuometiniame kolūkyje net tris dešimtmečius jai teko sunkiai darbuotis gyvulininkystėje – buvo karvių melžėja, teko ir veršius, ir kiaules šerti. Na, o dabar, sulaukus solidaus amžiaus, jau galima ir ramiau pagyventi, daugiau pailsėti, prie įdomios knygos, mėgiamo laikraščio ar televizoriaus ilgiau pasėdėti. Ne vieną dešimtmetį ši energinga moteriškė pati vairavo nuosavą automobilį, kurį nusipirko už sunkiu prakaitu uždirbtus ir sutaupytus pinigėlius. Savąjį „žiguliuką“ jį labai rūpestingai prižiūrėjo, puoselėjo ir tiktai visai neseniai, pasak moters kaimynų iš Netikiškių kaimo, nustojo vairuoti.

Jos vyro Boleslovo brolis Jonas Raugalė buvo Stepo Zobarsko vaikystės draugas, juos abu likimas suvedė ir Amerikoje. Kai Stepas su šeima ten nukeliavo, Jonas Raugalė jau buvo įsitvirtinęs, todėl rašytojo šeimai padėdavo, abu kraštiečiai nuoširdžiai bendraudavo. Tad, rašytuose broliui į Pamalaišį laiškuose, Jonas Raugalė nepamiršdavo užsiminti ir apie Zobarskų šeimą.

Medžio skulptūra primena kraštietį rašytoją

Pamalaišio vakarinėje dalyje, Degsnių – Drobčiūnų kelio pietvakarinėje pusėje stūkso anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurta išraiškinga medžio skulptūra su iškaltu užrašu: „Čia, Pamalaišio kaime, 1911 m. sausio 30 d. gimė rašytojas, vertėjas Stepas Zobarskas. Mirė 1984.VI.9.” Iš trijų ąžuolo dalių sukomponuotas stogastulpis įamžino S. Zobarsko populiarios knygos „Ganyklų vaikai“ personažus ir buvo atidengtas bei pašventintas 1991 metų sausio 30-ąją, Svėdasų krašte iškilmingai minint rašytojo gimimo 80-ąsias metines. Ši originali skulptūra atsirado toje vietoje, kur kadaise stovėjo Zobarskų sodyba ir kur  gimė, augo, vaikystės svajones audė mažasis Stepukas-būsimasis rašytojas, vertėjas, knygų leidėjas.

Tėvas Mykolas mirė ankstyvoje Stepuko vaikystėje, tad berniuką augino viena motina Karolina Zobarskienė. Ji pati buvo menkai mokslo teragavusi, sunkiai dirbo, vargo, tačiau pasiryžo sūnų išmokyti, išleisti „į žmones“, kad jam netektų vargo matyti. Stepukas mokėsi Netikiškių ir Duokiškio pradžios mokyklose, Rokiškio gimnazijoje. Dėl lėšų stygiaus, mokslą gimnazijoje teko palikti, ją užbaigė eksternu. Kraštiečio rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto  rūpesčiu jaunuolis iš Pamalaišio įsikūrė Kaune. 1928 metais jis jau dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje, dar po metų – žurnalo „Trimitas“ redakcijoje, po to ketvertą metų darbavosi moksleivių žurnalo „Šviesos keliai“ redakcijoje. 1934-1940 metais S.Zobarskas dirbdamas  Raudonojo kryžiaus draugijoje, turėjo progos stažuotis Paryžiuje (Prancūzija), taip pat kurį laiką mokytis Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje, kur studijavo prancūzų kabą ir literatūrą. Teko jam redaguoti ir populiarų žurnalą vaikams „Žiburėlis“. Gyvendamas Kaune Stepas Zobarskas tiesiog „pasinėrė“ į kūrybą. Vien 1934-1940 metais buvo išleista dešimt jo knygų.

1940-aisiais, vengdamas gręsiančios tremties rašytojas S. Zobarskas kartu su žmona Matilda ir dukrele Nijole pasitraukė į Vokietiją, o 1948-aisiais atsidūrė JAV, kur pasinėrė į įvairiapusišką veiklą, kartu neužmiršdamas ir kūrybos. Savo iniciatyva ir lėšomis 1961 m. Niujorke įsteigė knygų leidyką „Manyand Books“, kurioje net daugiau kaip du dešimtmečius leido lietuvių autorių kūrinių vertimus anglų bei kitomis kalbomis, nemažai knygų išvertė ir pats S. Zobarskas.

Mirė jis toli nuo gimtojo krašto, Niujorke, 1984-ųjų vasarą. Ten ir atgulė amžinojo poilsio šalia jau anksčiau mirusios žmonos Matildos, o vėliau šalia abiejų tėvų buvo palaidota ir jų dukra Nijolė Zobarskas…

Gimtinę regėjo tik sapnuose ir aprašė savo kūriniuose

Zobarskų sodyba, kaip ir kitos Pamalaišio gyventojų trobos, buvo nugriauta kolūkiniais metais, vykstant melioracijai. Tiktai šią sodybą išgriauti, sunaikinti, sulyginti ją su žeme, kad neliktų jokio pėdsako, jokio ženklo, skubėta itin uoliai ir kruopščiai. Taip norėta į užmarštį nugramzdinti gerai žinomą, populiarų prieškario Lietuvos rašytoją, savo krašto patriotą, negarbinusį savo kūryboje sovietinių okupantų, pasitraukusį į užsienį ir ten aktyviai besireiškiantį.

Nors ir kaip Stepas Zobarskas norėjo atvykti į Lietuvą, aplankyti savo artimuosius, prieš jį buvo uždaryta „geležinė uždanga“.

Savo artimiesiems siunčiamuose laiškuose rašytojas ne kartą užsimindavo, kad regi savo gimtinę sapnuose, prisimena motiną, kaimynus, Tėviškės beržus. Ir apsakymuose, apysakose, novelėse vis minėdavo ir minėdavo Pamalaišį bei kitas jo širdžiai artimas, brangias vietoves…

Rašytojas prisimenamas muziejuje

Nemažai S. Zobarsko knygų galima pamatyti Kunigiškių I kaime veikiančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, kur veikia ir šiam žymiam kūrėjui skirta ekspozicija. Šio rašytojo kūryba nuo jaunystės dienų neparastai domėjosi dabar jau šviesios atminties kunigas- jėzuitų vienuolis Jonas Kastytis Matulionis SJ , kilęs iš Kupiškio krašto – Šimonių.

2010-ųjų rudenį muziejuje apsilankė Aldona Raugalienė iš JAV Konektikuto valstijos, kuri padovanojo S. Zobarsko nuotraukų, knygų, laiškų. Būtent ponios Aldonos vyras Jonas (miręs 2008 metais) buvo kilęs iš to paties Pamalaišio kaimo, gerai pažinojo S. Zobarską, su juo draugavo. Toji draugystė, užsimezgusi Pamalaišyje, juos lydėjo ir Amerikoje…