Paminėtas legendinio partizano jubiliejus

Ko gero vyriausias amžiumi ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietinius okupantus pokariu dalyvis Jonas Kadžionis kukliai paminėjo 95 metų jubiliejų.

(Atkelta iš 1 psl.)

Jonas Kadžionis gimė 1928 metų sausio 29 dieną, Piktagalio kaime, gausioje ūkininkų Alekso ir Petronėlės (Kalibataitės) Kadžionių šeimoje, augo kartu su penkiais broliais ir tiek pat seserų.

Žemės Kadžioniai turėjo 10 hektarų, iš kurių tik šeši dirbamos. Pokariu šeima buvo blaškoma okupantų – brolis Aleksas pateko į Angliją, Karolis išėjo į partizanų būrį ir žuvo, seserys, tėvai buvo ištremti į Sibirą, Jonas tapo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Būtagaidžio būrio partizanu, pasirinko Bėdos slapyvardį. Sulaukęs garbingo 95 metų jubiliejaus pažymi, kad kančių keliais jis klajojo bene 40 metų, tiek pat kiek Mozė su išrinktąja tauta po dykumą, tačiau jam pasisekė labiau – jis pasiekė pažadėtąją žemę ir sulaukė savo tautos laisvės bei tėvynės nepriklausomybės.

Prisimindamas nors nelengvą, bet šviesią vaikystę J. Kadžionis gėrisi, kad tuomet skleidėsi nesugadintas prigimtinis džiaugsmas, džiaugsmas ženklino ir miesto žmonių, ir sodžiaus inteligentų, net piemenys, artojų triūsą. Svarbiausias pavyzdys motinos ir močiutės, jų dėka jau būdami vaikai žinojome gyvenimo prasmę. Net pakelti naktį pasakytų, ką žinojome ir ką tikėjome: vykdyti Dievo valią ir nukeliauti į Dangų. Maldos spalyje kalbėdavo šeimose Rožančių, o gegužės mėnesį visi rinkdavosi į erdvesnę sodžiaus seklyčią ar klėtį į Gegužines pamaldas.

Šventadieniais žmonės gausiai rinkosi į bažnyčias, vakarop skambėjo dainos, armonikų garsai, tarsi vyktų nepabaigiama šventė. Kai tuo tarpu Sovietų Rusijoje žmonės buvo kamuojami, mirė iš bado. Tačiau marksistines revoliucijos idėjas durtuvais nešantys bolševikai atsiradus progai įsiveržė į Lietuvą. Jau pirmaisiais okupacijos metais vykdyti kraupiausi nusikaltimai, žiauriai nukankinti niekuo nenusikaltę Rainiuose, Juodupėje, Panevėžyje ir kitose vietose.

Prasidėjus karui vokiečiai raudonuosius išvijo, tačiau 1944 metų vasarą jie vėl sugrįžo. Tad nieko gero nesitikėdami žmonės, ypač inteligentai, spruko kaip iš skęstančio laivo. Nors tuomet dar tikėjosi labai greitai sugrįžti. Kaimas kaip šventovė ir tvirtovė. Jaunimas pasiliko, mat buvo kalbama, kad tuoj po karo visos šalys vėl bus atstatytos, kaip buvo iki prasidedant karui.

J. Kadžionis nuolat pasigėri, kad Lietuvos žmonės partizanus labai mylėjo ir gerbė. Jiems atiduodavo geresnį kąsnį, atskleisdavo visas paslaptis. Motinos sakydavo: „Mūsų dukterys tekės tik už partizanų. Žmonės aukojosi visa šeima, leisdami savo namuose įrengti partizanų bunkerius. Kaimo jaunimas dainuodavo tik partizanų dainas, nors už jas grėsė Sibiras, iš kurio dar niekas nebuvo grįžęs. Žodis „partizanas“ turėjo magišką galią. Jis ištraukdavo mylimąjį iš mylimosios glėbio ir priešingai – vesdavo per pavojus ten, kur prireikdavo, net į pačią mirtį…“

Senasis kovotojas į mišką pasitraukė su paskutiniąja papildančių kovotojų banga. Dauguma jų buvo dar labai jauni, pasilikę tėvynėje, kuomet artimuosius ištrėmė į Sibirą. J. Kadžionis į partizanų būrį įstojo 1948 metų rudenį, pasirinko Bėdos slapyvardį, nes tuomet sirgo nemalonia liga – niežais. Glaudėsi Troškūnų-Dabužių miškuose, vieną vasarą net atviroje, sumaniai paslėptoje miške lauko stovykloje. Dalyvavo keliuose susišaudymuose su skrebais bei sovietiniais kareiviais, nuolat pasakoja, kuomet vadovaujant Algimanto apygardos vadui Antanui Starkui-Montei stebuklingai išsiveržė iš apsupimo. O buvo jau netekęs vilties, kad nepakliūtų gyvi pasirengę nusišauti.
Bendražygių gretos retėjo, 1949 metų rudenį žuvus daugumai kovotojų Algimanto apygardos nebeliko. Jaunas partizanas tuo metu sutiko panašaus likimo moterį – Malviną Gedžiūnaitę, kuriai teko rinktis arba kalėjimą, arba gyvenimą partizanų būryje. Meilė ir likimas. Kadangi nebuvo galimybių susituokti bažnyčioje, prisiekti dalyvaujant kunigui, jų jungtuvės įvyko dalyvaujant tik abiems, Viešpaties akivaizdoje, priesaiką patvirtinus mažyčio kryželio pabučiavimu. Jaunavedžių kelias – tikriausia evangelinė persekiojamųjų klajonė. Vis pasisekdavo surasti prieglobstį, pagyventi jaujoje ar klojimų prėsluose bei ant tvartų įrengtose slėptuvėse ir paklustant įbaimintų žmonių prašymams traukti toliau. Įspūdingas pirmųjų povestuvinių dienų aprašymas, kuomet pora glaudėsi dobilų prėsle. Poetiškasis J. Kadžionis tą prieglobstį, meilės namus, pavadino „dobilų rūmais“. Pavykus surasti patikimų rėmėjų, išsikasė požeminę slėptuvė drėgname miške netoli Dabužių. Tame Pušynėlio bunkeryje 1950 metų gruodžio 22 dieną, prieš pat Kalėdas, gimė jų sūnus Antanas. Po žeme kūdikis negalėjo gyventi, todėl jis buvo perduotas auginti patikimiems žmonėms. Savo odisėją J. Kadžionis aprašo prieš porą metų išleistoje knygoje „Per skausmo pelkes“. Knyga, kurios pasakojimas baigiasi suėmimu 1952 metų gegužės 22 dieną.

Bunkerį, kuris buvo įrengtas 1950 metų balandyje, iš viso tame Troškūnų-Dabužių miške tuomet buvę penki bunkeriai, teko apleisti. Kartelių perdangos, sienos išklotos nemintų linų grįžtėmis bei šiaudų kūliais. Netoli Veselavos dvaras, kur stovėjo kariuomenė. Vos įsirengus miške, pasaloje kelias dienas tūnojo kareiviai. Neįkliuvo. Partizanui rūpėjo atstatyti ir naujosios kartos žmonėms parodyti kaip atrodė pokario partizanų slėptuvė. Nusprendė tai padaryti istorinės slėptuvės vietoje. Tad 2008 metų vasarą smagiai kompanijai susirinkus, buvo atvykęs ir Jonas Ohmanas, pradėjome atstatymo darbus. Kasėme, ant brezento gabalų tempėme žemes į netolimą slėnį. Buvo radinių – kulkosvaidžio šautuvo likučių, primusas, buteliukų žibalui, kuriuo tepdavo batų padus, kad neužuostų pėdsekiai šunys, kitų smulkių daiktų, kurie pateko į Obelių muziejų. Kiek žmonių čia lankėsi, kiek mokinukų iš įvairių Lietuvos kampelių čia klausėsi įtaigių Bėdos pasakojimų.

Už tai, kad karštai mylėjo tėvynę, kovojo prieš okupantus J. Kadžionis buvo nubaustas 25 metus kalėti. Mirties stovyklose Irkutsko, Omsko srityse, Mordovijos, Taišeto lageriuose. Kuomet paklausiau kodėl nebandė gudrauti, rašyti prašymus, bandyti įtikinti, kad nekaltas, suklaidintas, nori gyventi kaip visi sovietiniai žmonės, J. Kadžionis švelniai šyptelėjo – būtų reikėję nusižeminti, atsisakyti savo įsitikinimų. Net prižiūrėtojams apie amnestiją užsiminus pareiškęs, kad iš bolševikų jokios malonės nelaukia… Apie ilgą gyvenimą paklaustas pamini lagerį, mat, pasak taip pat ilgokai už savo įsitikinimus kalėjusio monsinjoro Alfonso Svarinsko, metai praleisti kalint į gyvenimą neįsiskaičiuoja.

Pažymi, kad pasipriešinimas – tai savo šeimos statymas į represijų, kankinimų, mirties pavojų. Netikėjo, kad vakarai jau susitarė su Stalinu ir atidavė jam. Kėlė tostus už Staliną. Išdavystė, kuri lėmė milijonų žmonių ašaras, kraują, mirtį, daugybės mažiausių tautų veik nebeliko. Rudasis fašizmas buvo pasmerktas, o raudonasis, kuris praliejo gerokai daugiau kraujo, pasiliko neįvertintas.

Tūkstančiai išėjusių į kovą prieš okupantus. O kiek tiksliai žuvo partizanų iki šiol nesuskaičiuota. Partizaninio karo veteranas apgailestauja, kad genocido centras iki šiol to nepadarė, kažko lūkuriavo, kol išmirė paskutiniai liudininkai. Rodosi, kad partizanai pralaimėjo, tačiau iš tiesų laimėjo. Partizanų kraujas, tremtinių kančios, mirtys ledo šalyje, rado užtarimą pas Aukščiausiąjį, kuris padarė stebuklą, suteikė drąsos, žmonės pradėjo kalbėti tiesą, o tiesa atnešė laisvė. Tarsi Senojo testamento stebuklas: armija okupantų bėgo, nors niekas jos ir nesivijo…

Tai, kad išliko, kad sulaukė šių laikų senolis supranta kaip apvaizdos suteiktą galimybę liudyti tautos kančių istoriją, drąsiai reikšti nuomonę apie šiandienos skaudulius tėvynėje. Gerai nusiteikęs palygina save su Moze, mat ir jis bene keturias dešimtis metų kovojo, kalėjo, gyveno tremtyje, tačiau jam pasisekė net labiau nei išrinktosios tautos vadovui, jis sulaukė nepriklausomybės ir gyvena laisvoje tėvynėje. Kalbėdamas Kryžkalnio memorialo atidengimo iškilmėse J. Kadžionis teigė, kad niekas nekrikštijo Judo vardu, tačiau judų pardavinėjančių tėvynę, užverbuotų agentų stribų buvę daugiau nei šimtas tūkstančių. Uolesni už atėjūnus. Griovė simbolius, griovė moralę, trypė lietuvišką dvasią. Bolševikinė partija, komunizmo šmėkla, kurios pasėta sėkla tebegyvuoja iki šiolei. Jis visuomet, atsiradus progai liudija tiesą, iškelia negeroves, ypač įsiminė kalba Lietuvos Respublikos Seime, kartu su keletu bendražygiu priimant Laisvės premiją. J. Kadžionis, be jokios abejonės, vienas geriausių oratorių Lietuvoje – jam nereikia nei rašto, pakanka minties ir jis geba aiškiai išdėstyti tai, ką nori pasakyti.

Tiki šviesia Lietuvos ateitimi. Nors dabar vėl sunkus laikas. Tikiu, kad mūsų žuvusieji, pasak Jono Pauliaus II, švenčiant Šv. Velykas pažymėjo, kad žuvę už tikėjimą, tėvynės laisvę yra ne tik kankiniai, bet ir šventieji, kurie permaldaus Dievą. Ir vėl įvyks stebuklas, vėl kelsis Lietuva, vėl atgims sugriautos, apleistos širdžių šventovės. Pavergti gali ne tik kariuomenės, bet ir aistros, paklydimai, kiti klystkeliai.

Istorija tęsiasi. J. Kadžionis-Bėda susirūpinęs, kur pasuks Lietuvos valstybė, ar bus gerbiamos, puoselėjamos tos vertybės, vardan kurių pokario partizanai kraują liejo. Jaunimas jungtųsi į tautos mylėtojų draugijas, būrelius, nes kai ne vienas žmogus jam daug lengviau laikytis savo gyvenimo vertybių, jas puoselėti ir skleisti. Draugija tarsi darželis, kuriame visi žolynai kartu, ne tik kartu, tačiau ir aptverti, tarsi tvirtovėje. Dažnai susitinka su jaunimu, pasakoja savo gyvenimo istoriją ir moko: kartais gal ir sunkesnį, bet teisingą gyvenimą kelią. Nes keliai yra tik du – gėrio ir blogio.

Pasiliko paskutinis Anykščių krašto, o gal ir Aukštaitijos partizanas. Užsiminė, kad teko dalyvauti gausybėje kovos brolių, tautos patriotų laidotuvėse. Kiekvienos laidotuvės yra kaip priminimas, kad atėjome nieko neturėdami į šį pasaulį, kaip svečiai ir išeisime – nieko neišsinešdami, tik savo darbus, savo gyvenimą, kurį aukščiausias vertins. Mąstyti, klystkelių vengti, o paslydus stengtis pasitaisyti. Saugotis kerštingumo, klystantį pamokyti, paslydusiam padėti pakilti, darniu darbu prikelti Lietuvą, nes mes visi šeima, vieno kraujo, vieno likimo, taip ir gyvenkime teisingumu, meile paženklintoje vienybėje.