Papiliai – kapinynas piliakalnio ūksmėje

Prie šviesių vieškelių kryžkelės, Lietuvos tūkstantmečio proga pažymėtos didingu ąžuolo kryžiumi, ten, kur susilieja legendinės Papilio ir Viešintos upelės ir mistiškai stūkso nedidukas piliakanis, gyvuoja Papilių kaimas, garsus Šv. Vincento Ferariečio koplyčia, tradiciniais Žolynėlės atlaidais ir senomis, jaukiomis, meniškais paminklais turtingomis kapinaitėmis. Gal kadaise čia ir buvo pilaitės gyventojų senovės kapai. 
Pasak 1923 m. surašymo, tuomet Papilių kaime buvo 25 sodybos su 133 gyventojais, o štai 2011 m. telikęs 21 žmogus. Papilių kaimas beveik jungiasi su pačioje gyvenvietėje gyvuojančiu Putino kaimu, kurio riba eina tiesiog per Dubrų trobą.

Pilis ir koplyčia upelių santakoje

Čia, senai ir didelei Subačiaus parapijai kadaise priklaususiuose derlinguose laukuose, nuo seno vienas šalia kito gyvavo keli dvarai, o prie nedidelių grakščiais vingiais kilpuojančių Papilio ir Viešintos upelių santakos stūkso nedidukas, dar senesnius laikus menantis piliakalnis, archeologai aptiko netoli buvus ir senovės gyvenvietę. Kalną žmonės praminė Kaukazu, mat jo savininku, išskirsčius Papilių kaimo žemes į vienkiemius, tapęs ir uoliai net pačią istorinio piliakalnio viršūnę aręs ir ten sėjęs bei sodinęs ūkininkas dar caro laikais buvo tarnavęs kariuomenėje Kaukaze. Nūnai nedidelė, vos 23 metrų pločio ir 32 metrų ilgio aikštelė, saugoma ir daug metų tik vešlia pieva žaliuoja. Išmintingi seniai gal dar ir šiandien gali parodyti, kur upelių vagose buvę mediniai perkalai, kad vanduo saugiai piliakalnio šlaitus apsuptų.
Čia pat, kairiajame upeliūkščio krante, vos už kelių dešimčių žingsnių – kapinaitės ant smėlėto kalnelio, jau kitame, kairiajame upelio krante, tapybiškomis viršūnėmis senpušėmis apkaišytos, jauki, amžinybe dvelkianti jų šimtametė ūksmė. Senoji kapinių dalis apjuosta tvirta akmenų mūro tvora su cementiniu stogeliu, didieji vartai kalti iš metalo, dvivėriai, su puošniais „bromais“, iškylančiais arkute, ir trimis obeliskais su kryžiais. Šoniniai, kalvių darbo pelnę dailės paminklo garbę – ažūriniai, papuošti banguotais spinduliais, dobilo lapų formos smulkiais kryželiais, strėlėmis. Vos įžengus pro vartus, čia pat visa didybe stūkso medinė, keturiomis masyviomis kolonomis paremtu prieangiu, su dviem meniškais kaltiniais kryžiais skliautų viršūnėse koplyčia.

Ir Viešpats Dievas turėjęs sūnų…

Yra žinoma, kad čia dar 1763 m. pono Fortunato Bilevičiaus pastatyta koplyčia pačioje XIX amžiaus pradžioje sudegė, o 1818 m. atstatyta tebestovi iki šių dienų, pasakojama, kad čia apie 1809 m. kunigavo dvarų koplyčias pamėgęs Aukštaitijos dainius ir šiandien Lietuvos bažnyčiose giedamos „Pulkim ant kelių“ bei daugelio įstabių giesmių ir eilių  autorius Antanas Strazdas.
Jau kitais metais jis pradėjo gyventi kaip paprastas duonpelnys žmogelis, girios viduryje turėjęs sklypelį žemės, sėjęs javus, auginęs gyvulius, gyvenęs su moterimi ir gal net turėjęs sūnų. Vėliau dėl to teisindamasis prataręs, kad ir Viešpats Dievas turėjęs sūnų, tai kodėl jis negalėtų…
Pasak specialistų, pastatas – liaudies architektūros su klasicizmo elementais, pravėrus dvivėres duris patenkame į šventovės vidų. Dešinėje, prie kolonos žemiau Nukryžiuotojo figūrėlės, akmeninis indas šventintam vandeniui, papilkėjusios nedažytų lentų grindys, senos lomkos, klausykla, miniatiūrinė sakykla, maldininkų erdvę nuo altorių atskiriančios archajiškos medinės grotelės. Didžiajame altoriuje mistiškas tamsaus kolorito Švč. Dievo Motinos paveikslas, įstabus, maldai kviečiantis, juk gal į jį žvelgdamas ir Strazdelis eiliavo: „O švenčiausia, Marija/ Dangaus, žemės lelija,/ tam cudavnam abrazi,/ Linksma, skaisti ir graži…/ O Švenčiausia,/ Paduok mums savo runkų,/ Būk mūsų apiekunku/ Gink mums nog piktų žmonių / Ir nog sunkių karonių / Prašom Tavi…“
Kairiajame altoriuje – įspūdingas Šv. Vincento Ferariečio, apsupto įdėmiai klausančių ūsuotų lietuvių bajorų, figūra, aukščiau – šv. Elena su kryžiumi. Altoriai gausiai išpuošti pjaustiniais, staigtinėmis kolonomis. Tų dailės stebuklų būta ir daugiau, bet dar sovietmetyje dingo unikalūs Kristaus Kelio stočių paveikslai, Marijos skulptūra, jau naujosios nepriklausomybės laikais –  angelų figūrėlės ir senutėlis varpas. Tylu, ramu čia, bet visa apylinkė atgyja, gausiai čia mirusiųjų atminčiai ir gyvųjų susitikimui čia susirenka žmonės Visų šventųjų šventėje, Motinos dienoje ir apie rugsėjo 8–ąją švenčiamuose Žolynėlės atlaiduose. Tądien tikriausias „kermošius“ – sueina, suvažiuoja aplinkinių kaimų žmonės ir daugybė iš čia kilusių, po pasaulį išsiblaškiusių, skamba giesmės, giliai širdin sminga įtaigūs kunigo žodžiai, ratą suka procesija su egzotišku, skėčio formos baldakimu. Dievą pagarbinus susitikimai prie žemiškomis gėrybėmis turtingų stalų su šiame krašte taip mėgiamu naminiu alučiu Papilių „klebonija“ vadinamuose  Joanos Dubrienės namuose ar signataro Jono Šimėno tėviškės sodyboje.

Sakralus kapinynas

 Aplink koplyčią iš visų pusių stūkso kryžiais ir paminklais nužymėti kapai, šventoriaus tvora įsirėmęs įdomių formų Durasų giminės mauzoliejus, ponų Otilijos Bilevičiūtės ir Jono Duraso palaikams priglausti. 1848 m. susimūryto, plokščioje sienoje didžiulė lenkiška, dailiomis raidėmis išraityta epitafija. Ir kas ją perskaitys. Netoliese aukšta metaline tvorele aptverta alyvų atvašynuose skendinti kapavietė, juodo marmuro paminklas mena čia besiilsintį Viešpatyje poną Adomą Kolišką (1833 – 1904), švelnaus veido angelas žymi Marijos Koliškaitės–Durasevičienės (1827 – 1905) kapą, lenkiškas įrašai permaldaujamai prašantis: „Ramybė jos tyrai sielai, garbė jos atminimui“. Netoliese kapas, primenantis čia 1939 m. palaidotą zakristijoną Praną Baranauską, masyvus kryžius XX amžiaus pradžioje mirusiems garbingiems ūkininkams Elžbietai ir Abdonui Vaitiekūnams, jų vaikų Anelės, Emilijos, Paulinos, Juozapo, Jono ir Petro paaukotas. Čia pat ir kunigo Petro Vaitiekūno (1891 – 1944) kapavietė –  dailus, juodo akmens kryžius su iškalta evangelijų knyga, aukojimo taure su ostija ir įrašas: „Viešpatie Tavim pasitikėjau/ Tau tarnavau/ einu pas Tave/ ir lauksiu visų/ pasiliekančių žemėje“. Žmogus tai buvęs ypatingas, nuo mažens į mokslus linkęs. Šešiolikmetis išvyko į Vilnių, kur trejus metus privačiai mokėsi vaistininku, o pajutęs pašaukimą įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, studijavo Kaune ir Vašuokėnuose, o mokslus baigė Petrapilio dvasinėje akademijoje.
Jau įšventintas kunigu sugrįžo į tėvynę, vikaru darbavosi Kvėdarnoje, Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, buvo Žaliojo kalno bažnyčios rektoriumi, kur įsteigė Viešpaties Mūsų Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapiją, 1924 – 1926 m. buvo vyskupijos kurijos notaru, kol galiausiai išvyko klebonauti į Jonavą. Jam rūpinantis pristatytu du bažnyčios bokštai, naujas choro balkonas, šventovės vidus dekoruotas, sutvarkytos dvarininkų Kosakovskių kapavietės požemiuose. Pasižymėjo kaip visuomenininkas, uoliai tarnavęs bažnyčiai ir valstybei, švietęs tautiečius, globojęs šaulius,  1936 m. birželio 21 – ąją surengęs įspūdingą Tautos šventę, 1937 – 1940 m. net buvęs miesto burmistru. Keliautojas – tarpukariu dalyvavo Eucharistiniuose kongresuose Kartage ir Dubline, lankėsi Šventojoje Žemėje ir JAV. Nuo 1940 m. gyveno Baisogaloje kaip altarista, 1943 m. buvo Krakių progimnazijos kapelionu, 1944 m. Bukonių parapijos administratoriumi.
Du kapinių paminklai mena nelabai linksmą dviejų 1926 m. įsteigtos Pelyšių pieno perdirbimo bendrovės tarnautojų likimą. Aukšta trimituojančio angelo skulptūra, matyt, garsiųjų lipdytojų Jakševičių suskurta, primena jauną pienininką Antaną Povilonį, kuris važinėdamas motociklu persišaldė, pasiligojo ir visai dar jaunas pasimirė. O štai bendrovės sąskaitininkas Antanas Sankauskas nusišovė. Tais lemtingais 1934 m. pieninė veikė puikiai, jau dvejus metus iš eilės gaudama 6–8 tūkstančius litų gryno pelno, bet atsitiko nelaimė – kaip pasakoja amžininkai, žmogelis kažkur valandėlei išėjęs, palikęs nerakintą seifą, o sugrįžęs pasigedo nemenkos pinigų sumos. Padėtis pasirodė beviltiška, nors turėjo jauną žmoną, vaikų, pasirinko mirtį. Kuklus akmeninis paminklas po senole pušimi visai prie mažųjų vartų. Dar vienas ypatingas, meniškas ir neįprastas paminklas, garsaus dailininko, iš netolimo Naujasodės kaimo kilusio Vytauto Šerio savo broliui Petrui ir jo žmonai Alfonsai atminti sukurtas.
Paminklai, paminklai brangiais vardais išrašyti ir kas gi juos visus beatmins: Juknevičiai, Šimėnai, Styros, Mikuliai, Radzevičiai, Pajuodžiai, Peslekai, Balčiūnai, Zlatkai, Zubai, Daunoravičiai, Staškevičiai, Januškos, Gailiūnai…