Mintis sukurti Arklio ir agrarinės Lietuvos muziejų kilusi dar tarpukariu, ją įkūnyti svajota Dotnuvoje, realizavosi tik 1978 m., kuomet profesorius Petras Vasinauskas su bendraminčiais tokį muziejų įsteigė Niūronyse.
Buvo tai visuomeninis muziejus, kuriam eksponatai rinkti visoje šalyje su šventa nuostata priimti juos kaip dovaną, visi eksponatai turėjo būti dovanoti, kaip ir kiekvienam gyventojui sudėjus po porą rublių būtų gebėję pastatyti analogų neturinčius pasagos formos rūmus su muziejaus salėmis, saugyklomis, arklidėmis ir kitomis įdomybėmis…
Literatūra, gamta ir kultūra
Pasirinko muziejui vietą prie pat Anykščių todėl, kad tuo metu, brandžiais socializmo metais, kuomet jau ir prasčiausi kolchozai šiek tiek prakuto, rajonas buvo gausiai lankomas turistų, todėl norėjo dar labiau sustiprinti turistinio vystymosi keliu žengiantį regioną dar vienu įdomiu objektu. Tuose namuose tarpukariu gyveno Klemensas Trajackas su savo žmona Ona. Neblogą ūkį buvo įsigijęs, kuomet su nemenku dolerių bagažu sugrįžo iš Amerikos. Nors amerikonas, bet ne socialistas, o geraširdis katalikas, žmogus, kuris savo samdinius mylėjon taip, kaip savus vaikus derėjo mylėti, naujai pastatytai Andrioniškio bažnyčiai nupirko Kristaus kelio stoties gipsinius paveikslus. Užėjus sovietams, ramybės neturėjo, kartą stribų bei kareivių pulkas užėjęs sudegino tvartus, o po kurio laiko išgrūdo tremtin, į Sibirą. Kuomet sugrįžo, jo sodybos trobesiai buvo jau naudojami visuomenės reikmėms. Mokykla, kolchozo podėliai. Po to senukų mirtis, pasilikusi vieta be pretenzijų, kurioje ir buvo nuspręsta steigti pirmąją Arklio muziejaus ekspoziciją.
Senojo klojimo dvasia
Įžengiame tarsi aukštyn, į kalnelį, kuriame ilgas tvartas, vos įžengus tuoj pakvimpa kepamu gardėsiu, mat čia be skūpos kavinė „Pasagėlė“ savo kvapus dalija. Beje, ji įsikūrusi taip pat K. Trajacko sodybos rūsyje, didžiulėje požemio erdvėje su drėgnomis stambių riedulių sienomis.. Bunkeriu aplinkinių vadinamame.
Pasakojimas visuomet prasidėdavo panašiai, o pasakotojas dažnai turėdavo taikytis prie vis perstumdomų eksponatų. Tačiau dabar pradžia tarsi ir logiška – vežėčios… Universalus ūkininko vežimaitis – juo vežiodavo visokiausius dalykus ūkyje, juo veždavo į malūną grūdus, visokį gėrį į turgų, net taip trokštamą parduoti bekoną į medinį narvą uždaręs gabendavo į artimiausią geležinkelio stotį. Ant neaukštų „bortukų“ uždėję sėdynę su minkštomis spyruoklėmis dardėdavo ir į bažnyčią ir svečiuosna pas artimuosius pasižmonėti. Kartais į metines šventes net į kelintą parapiją.
Tad vežėčios čia – pats svarbiausias, universaliausias ūkininko vežimaitis, už kurio jau rikiuojasi speciali technika: koros vežti šienui, didžiulis dvikinkis „furgonas“, kelius tiesiant naudota „savivartė“ – vežimaitis apskritu, pečiu stumtelėjus patogiai išsiverčiančiu lopšiu, eigulio bei ūkvedžio „ožys“, po to jau prašmatnesnės vežėčios, lineikos, kalamaškos išeigai. Kai kurie tų vežimaičių – patys tikriausi tarpukario laikų sportiniai automobiliai, kuriuos pašėlęs kumelys tepdavo neregėtu spartumus, tiesiog geležine, laukine jėga… Kinkymo reikaliukai – čia suvalkiečių pleškės, ten aukštaitiški, rytietiški lankai su pavalkais – gera vieta nusifotografuoti jaunavedžiams tuoj po to, kai per jungtuves, kaip sakant „užmovė pavalkus“. Rogių, rogučių, rogelių, visas Kalėdų senelio „autoparkas“. Tik gaila, kad mūsų žiemos veik be sniegų pasiliko, tai tuoj daug kam bus visai nebeaišku, ar jomis sniegais važinėtis, ar vandenimis plaukioti – juk kai kurių „lugnelių“ formos labai jau pūstų ežerinių valčių kontūrus primena. Vienas unikaliausių eksponatų – Pienagalio ūkininko Strolios lenktyninės rogutės, su kuriomis jis sėkmingai dalyvaudavo žirgų lenktynėse ant mūsų apylinkių ežerų bei Sartų ledo tuoj po karo.
Visus savo didybe pribloškia kelionių žirgais mėgėjų, propaguotojų rekonstruota ir žygyje nuo pačio rusiškojo Estijos pasienio iki pat Varšuvos, senuoju „traktu“ važiavusi karieta. Bene svarbiausias istorinis palikimas, jį jubiliejinėms kelionėms muziejininkai dar dažnokai panaudoja yra profesoriaus P. Vasinausko vežimaitis „lineika“.
Juk profesorius P. Vasinauskas tikino: „Arkliu važiuoti – didžiausias malonumas… Lėtas važiavimas – svarbiausias dalykas. Lėtumas – turizmo pagrindas. Lėtai stebėdamas aplinkos daiktus, pastatus ir visa kita geriau juos įsidėmi ir kartu pailsi. Iš tikro pajunti tai, kas vadinama malonumu.”
Artojus nepavargstančius įamžinantys arklai, plūgai, plūgeliai įvairiausi bei linų pramonės įranga. Juk išauginti linus, o po to juos taip išdirbti, kad išeitų drobės nuostabiausios, šitiek darbo, sumanumo reikia. Kadaise viską atlikdavo rankomis, o vėliau jo ėmė brukti, minti jaujose arklių sukamomis mašinomis. Tad nors mažiausiu sprindžiu dieną pailginęs sukdamas girnas gali eiti į naująjį amatų centrą – sužinoti ir pamatyti, kaip audžiamos gražiausios rinktinės drobės.
Trajacko namuose
Toks iš pažiūros nedidukas, tiems laikams modernus, jau ne sodietiško išplanavimo namelis buvo kelis kartus rekonstruotas ir palengva tapo amatų centru. Čia daugybė įdomybių, susijusiu su audimo stebuklais, audinių, juostų ekspozicija, kelios staklės, prie kurių visuomet nors viena audėja darbuojasi, dievišku kantrumu apsišarvavusi ką nors gražaus audžia.
Įsikūrė čia ir puodų žiedėjos, lipdytojos, po paskutiniosios rekonstrukcijos jų kūrybinės erdvės išsiplėtė į erdvius požemius. Skamba čia lankytojų balsai į mūro sienas ir nugludintų puodų apskritumus atsimušdami.
Greta, nedideliame namelyje, įsikūrusi kalvė, rūksta žaizdro dūmas, jaukiai šilta, o kalvis tik kala, tik kala, tegul ir nedideles, bet taip visiems reikalingas dekoratyvines pasagas. Dėl laimės. Pasisukinėjęs po sodybos klėtis, gali surasti ir kai ką besikrapštantį račių – stalių. Visiems įdomu net ir paprasčiausio grėblio koto nudrožimo ceremonija….
Paštui, kariuomenei ir
rimtam meistrui
Dar viena muziejinė erdvė – dideliame name, kur kadaise buvusi J. Biliūno kolchozo kontora, kultūros namai. Būta vakaruškų, visokių nuotykių, čia dar visai neseniai veikė ir kaimo parduotuvė. Būriuodavosi ryte vyrai, vis su nutikimas, smailumais, dabar jau beveik visi iš čia besispietusių savo nuotykius porina dangaus karalystėje…
Po daugybės tvarkymų ekspozicija ir įdomi, ir moderni. Pašto tarnybai skirtas kampelis, ant sienos didžiuliai konkės, ugniagesių manevrų tarpukariu vaizdiniai, gaisrininkų mašina arklinė, jos padargai raudona spalva tauriai ir įspėjančiai nudažyti. Bandai skaičiuoti – jai patempti daugiau negu penkių arklių prireiktų. Laiškanešio „bėda“, arklinis taksi su atlenkiamu odos stogu. Paveikslėlis rodo didžiausią arklį – tai net 220 cm ūgio stambuolį „belgas“. Taip pat ir mažiausio pasaulyje arkliuko – vos per metrą nuo žemės pakeltu „gogu“ (aukščiausia sprando ketera) – ūgį. Gali čia lankytojas ir savo ūgį pasimatuoti.
Veterinarijos kampelis, paveikslėliais nurodomos žirgų plauko spalvos: širmas, bėras, laukas, juodbėris, obuolmušis – iš viso apie trisdešimt. Ką reiškia arklio ausų pakraipymai ir ką reiškia kilstelėjus lentutę nuaidintis žirgo žvengimas, taip pat sužinome. Nedidelė patalpėlė skirta Lietuvos kariuomenei, didžiai žirgo svarbai tik susikūrusios valstybės kovose už būtį, šlovei, patirtai prie Oršos, Žalgiryje ir kituose mūšiuose. Demonstruojamas originalus karininko kardas paradui, husaro balnas, metalu kaustyti gurguolės arklio pavalkai iš Pirmojo pasaulinio karo epochos ir išrašyti dragūnų pulko himno „Geležinio vilko maršo“ žodžiai…
Kareivis drožėjas
Jurgis Kazlauskas iš Vozgėlių kaimo prie Anykščių nepriklausomybės metais husaru tarnavo. Po visų karų ir pokario suiručių pasiliko nevedęs, dirbo sandėlininku, labai neišvargdavo, laiko turėjo, tai ėmėsi drožinėti. Iš pradžių paprastus reljefus, o po to jau ir figūras, jų temomis išdėstytas grupes. Atrodytų, menka gyslelė menui pasirodė tikriausia gysla ar net versmė didžioji. Kruopščiai, taikliai, lino pasakos darbai išdėlioti, taip pat ir javo kelias nuo sėjos iki ūkininkų šeimos stalo skalsos pavaizduotas. Važiuojantys į mišką, šieną pjaunantys, grėbiantys žmonės išdrožti, vaizduojami ir kiti darbai, dabar jau palengva slystantys į užmarštį. Jie pasiliko įamžinti kantraus sodžiaus meistro darbuose. Išryškintos didelės herojų nosys, tarsi visus mėgėjus išgerti vienijančios beretės ir taiklios sentencijos „Pavargusi moteris – tautos nelaimė” , „Vienas dirba, penki rašo“… Sodžiaus filosofija apie didžiausią žemiškąjį pėdsaką paliekančius mokslo žmones, darbininkus ir tarsi dvasia einantį girtuoklį.
Medžio skulptūromis, susirūpinusio šv.Izidoriaus didybe, sūpuoklėmis, karuselėmis išpuošta ir visa muziejaus teritorija.
Kitoje klėtelės dalyje puikiausių meistro Jono Tvardausko drožinių ekspozicija ir pintinių rinkinys.
Senojo kaimo pasaulis
Etnografinės sodybos. Striukų sodyba jau nuo seno buvusi, klojime padargų ekspozicija įdomiausia, po to pirkę Legų sodybą iš tų pačių Daunaikių, visai išnykusio kaimo netoli Inkūnų. Duonos kepimo, liaudiško muzikavimo, žvakių liejimo, velykinių, kalėdinių, Užgavėnių ir kitų švenčių papročių pažintinės programos vakarėliai – linksmybės, pagardintos geriausios krašto virtuvės patiekalais – krosnyje keptomis dešrelėmis, bulvėmis, kopūstiene ir kitais čia sukuriamais senosios kulinarijos stebuklais.
Tai vieta, kur gardžiu valgiu pamaloninami aukščiausi mūsų krašto svečiai ir net iš žalio miško „ateinantys partizanai“. Mat Legų sodyboje vyksta ir pažinties su pokariu bei partizaniniu judėjimu programos „Ir tada buvo Žalgiris“.
Muziejaus teritorijoje ir po apylinkes galima pasivažinėti ar pasijodinėti klubų „Origonas“ ir „Vilartas“ žirgais. Pirmąjį birželio šeštadienį nuo pat muziejaus atidarymo tradiciškai vyksta šventė „Bėk bėk, žirgeli“.
Arklio muziejus.
Niūronių kaimas, Anykščių r. tel. (8-623) 70629
Muziejus dirba kasdien; 9 – 17 val., gegužės mėn. savaitgalio dienomis 9 – 18. Birželio – rugpjūčio mėn. 9 – 18 val., o savaitgaliais – iki 19 val.
Kainos: bilietas 4 eurai, vaikams ir kitiems nuolaidomis besinaudojantiems 2, 50 euro.
