
Adomas Galdikas (1893-1969) – vienas žymiausių moderniosios lietuvių dailės tapytojų, grafikų, scenografų – pirmasis, siekęs sujungti liaudies ir moderniojo meno pasiekimus. Galdiko įvairiapusiškumą liudija platus kūrybinis laukas: dailininkas visą gyvenimą daug tapė, dirbo grafikos srityje – (lakštinė, iliustracinė knygų grafika, plakatai, kūrė pašto ženklus ir lietuviškus banknotus), apipavidalino daugiau nei 15 Valstybės teatro spektaklių, aktyviai reiškėsi ir pedagoginėje sferoje. Kūrė natiurmortų, pano Lietuvos paviljonams tarptautinėse parodose Paryžiuje ir Niujorke. Galdikas daugiausia tapė peizažą, mažiau kūrė portretų bei figūrinių kompozicijų.
Autoriaus kūrybą veikė daug XX a. modernių meno krypčių, menininko išskirtinis žingeidumas, nuolatinis domėjimasis pasauliniu moderniosios dailės kontekstu, kelionės ir lankymasis užsienio parodose paties kūryboje atsiskleidė įvairiais stilistiniais posūkiais. Galdikas, jungdamas modernų ir liaudies meną nuolat ieškojo savito stiliaus – ankstyvojoje kūryboje pradėjęs nuo realizmo, simbolizmo, impresionizmo tapyboje evoliucionavo į neoromantinio tipo ekspresionizmą su kubizmo, fovizmo ir art deco bruožais.
1944 m. Galdikas pasitraukė į Vokietiją – Štadę, Bukstehudę, Freiburgą, kur prasidėjo dailininko naujas peizažinės tapybos raidos etapas. Vis dėlto, ieškodamas geresnių kūrybos sąlygų, Galdikas 1947 m. persikėlė į Paryžių, kur jo kūryba skleidėsi estetiniame lyrinės abstrakcijos lauke. Po parodų palankiausi atsiliepimai plito prancūzų spaudoje, buvo iškeliamas Galdiko kūrybos savitumas, lyriškumas, panteizmas.
1952 m. dailininkas išvyko į Niujorką, atsivėrė naujas Galdiko kūrybos proveržis. Akivaizdu, kad atvykęs į Ameriką Galdikas pateko į naują, netradicinę meninę aplinką – avangardo meninį centrą, kuriame 5 deš. pab.– 6 deš. pr. buvo susikūrusi Niujorko mokykla, sujungusi abstrakcijos ir ekspresionizmo tendencijas. Nuo 1953 m. Freiburgo laikotarpio abstraktėjantys peizažai buvo labiau sukoncentruoti, lyriškai intensyvesni, o amerikietiški darosi monumentalesni, vizionieriški, ryškaus kolorito ir apibendrintų formų.
Galdikas buvo aktyvus įvairių parodų Lietuvoje ir už jos ribų dalyvis tiek ankstyvojoje, tiek vėlesnėje – išeivijos metų kūryboje. Dalyvavo grupinėse ir asmeninėse parodose Lietuvoje, Freiburge, Paryžiuje, Niujorke, Amsterdame, Bostone, Čikagoje ir kitur. Galdiko figūra vertinant jo kūrybos įvairiapusiškumą, brandumą ir estetinę vertę pagal svarbą yra antra (po M. K. Čiurlionio) lietuvių tautinės dailės mokyklos kontekste.
Dailininko darbų turi privatūs kolekcionieriai visame pasaulyje bei įvairūs muziejai: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės (Kaunas), Lietuvos dailės (Vilnius), Žemaičių dailės, Žemaičių „Alkos“, Latvijos nacionalinis dailės, Štiglico, Musée d’Orsay (Paryžius) ir kiti.
Angelų muziejuje-Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11, Anykščiai) iki balandžio 26 dienos eksponuojama A. Galdiko kūrybos paroda, kurią sudaro XX a. 5-7 deš. išeivijoje dailininko sukurti eskizai, piešiniai ir nutapyti paveikslai iš Žemaičių muziejaus „ALKA“ rinkinių. Paroda skirta šviesaus atminimo kultūros mecenatės Beatričės Kleizaitės-Vasaris gimimo 100-mečiui. Kaip žinoma, B. Kleizaitė-Vasaris yra viena iš nedaugelio išeivijos kultūros asmenybių, atgimimo metais grįžusių į Lietuvą ir visas jėgas atidavusių jos kultūriniam atgijimui, meno puoselėjimui. Per tą laikotarpį susipažino ir susidraugavo su iškiliais lietuvių dailininkais Adomu Galdiku, Vytautu Ignu (Ignatavičiumi), Vytautu Kašuba, Kazimieru Jonynu ir kitais, domėjosi jų kūryba kaip meno istorikė. Mecenatės Vasaris pastangomis į Lietuvą parvežti šių užsienio lietuvių menininkų kūriniai. Aktyvi išeivijos visuomenininkė ir kultūros veikėja į Lietuvos muziejus grąžino tūkstančius lietuvių išeivijos menininkų kūrinių, o pati sukauptą dailės lobyną – per 400 kūrinių – padovanojo jos vardo menų galerijai.