Lietuvos Valstybės diena – Mindauginės – ypatingai švęsta Butėnų kaime, prie Svėdasų. Prie bendruomenės namų susirinko beveik trys dešimtys piliečių, tradiciškai iškelta Lietuvos vėliava, sugiedotas himnas. Kiek netikėta, tačiau taip pat įvyko dailės darbų parodos atidarymas, susitikimas su vilniečiu, nūnai vasaros butėniečiu, dailininku Sigitu Andrulevičiumi.
Mėgstantis fotografuoti, taip pat ir piešti, vyras šiemet pradžiugino tapybos darbų paroda „Po dangaus skliautu“, kuri senojo sodžiaus istoriniame Pakštų kieme buvo eksponuojama dvi dienas.
Daugiau nei dvi dešimtys spalvingų, įvairių laikotarpių ir įvairia technika atliktų dailininko Sigito Andrulevičiaus piešinių buvo išmaniai eksponuoti ant senos, bene pusantro šimto metų čia stovinčios trobos rąstinių sienų, taip suformuojant dailų ir jaukų meno kiemelį.
Šiai parodai autorius parengė aprašą, taip pat noriai apie savo kūrėjo kelią bei eksponuojamų darbų atsiradimo istoriją pasakojo kiekvienam į nūnai numeriu 33 pažymėtos trobos kiemelį pasigėrėti paveikslais užėjusiam. Meniškos prigimties vyras yra baigęs Vilniaus dailės institutą, tad yra dizaino specialistas. Daugelį metų kūrė įvairios paskirties pastatų interjerą, dirbo reklamos, leidybos, spaudos ir grafinio dizaino srityse. Kartais šį tą nupiešdavo. Dabar atsiradę daugiau laiko, todėl ėmėsi tapybos. Pasak S. Andrulevičiaus, paveikslo atsiradimą lemia patirta emocija, netikėtas ir net nesuvokiamas impulsas. Kaip kad vaikštant po rudens nuauksintą senąjį sodą, matant senas, šakomis susipynusias obelis, išgyvenant ryto jame pajautas ir gimė paveikslas „Šešėlių laikas“. O štai paveikslas „Čia gyveno Apaliutė“ susidėliojo iš pasakojimų apie kadaise labai gražioje troboje, nūnai veik sunykusioje, griūnančioje, gyvenusią vienišą moteriškę Apoloniją Pečiūraitę. Kalvos pajauta, užvertos langinės, svyrančios medžių viršūnės ir praėjusio laiko paslaptis. Sodžiaus temą atspindi ir didžiulis, linksmas paveikslas su saulėgrąžų žiedais. Pasak menininko, tai kiekvieną dailininką viliojančios saulės gėlės. Dar ir akrilu atliktas dviejų paveikslų kūrinys – dviptikas „Auksinės kerpenės žydėjimas“, sūkurėliu besisukanti pora nedideliame paveikslėlyje „Apkabinimas“, sekant Pablo Pikaso paveikslu nupieštas nedidelis seno vyro portretas, melsvais atspalviais perteiktas įspūdis besileidžiant lėktuvui į Romos oro uostą Italijoje. Vienas paveikslas – už plačių vandenų ugnies stulpais, šventovių siluetais švytintis dangus, – skirtas toli esančiai, tačiau artimai, dėl savo laisvės kovojančiai Ukrainai. Keturi nedideli paveikslėliai – tušu piešti portretai. Tai tarnybos sovietinėje armijoje, kai tarnavo muzikantu štabo orkestre Klaipėdoje, palikimas. Autoportretas ir dar trys bičiulių atvaizdai, kurių nupiešęs kelias dešimtis – tai mėgstamas užsiėmimas politinių pamokų metu, tačiau po daugelio metų stalčiuje pavyko surasti tik kelis. Bene tris kūrinius pasiskolino iš Butėnų istorinio paveldo – suradęs įdomesnius senojo namo sienos fragmentus, juos tiesiog išskyrė pakabintu rėmeliu ir taip gimė unikalūs vaizdeliai.
Per dvi dienas parodą aplankė kelios dešimtys butėniečių, ypač domėjosi kaimynai ir svečiai iš tolimesnių apylinkių. S. Andrulevičių ypač pradžiugino į senąją Butėnų sodybą užsukę bičiuliai iš Šimonių – juk šiame prie didžiosios girios prigludusiame miestelyje, močiutės globoje prabėgo jo vaikystės vasaros, apie brangią giminę jis parašęs knygą „Rapolo slėnis“.
Kažkaip netyčia susilietuvino; iš Andrulevičiau į Andriulionį. Iš tiesų Andrulevičius:) Jau tas dienų karštumas…
Andriulionys > ar > Andriulevyčius
Taip ir neaišku…Andrulionis ar Andriulevičius? O gal ir tas ir anas?