Į aštuntą dešimtį įkopęs Tautvilis Uža savarankiškai fotografuoja gamtos vaizdus ir rengia parodas.
Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje nuo liepos 7 dienos veikia kraštotyrininko Tautvilio Užos fotografijų paroda. Eksponuojami Viešintų miestelio floros ir faunos vaizdai. Pasak autoriaus, gamta būna klastinga, todėl kai kuriuos retus kadrus galima išvysti tik šioje kolekcijoje.
Įamžino neįprastus vaizdus
Darbų serija, pavadinta „Gimtojo krašto gamta Tautvilio Užos fotografijose“, eksponuojama bibliotekos antrame aukšte, erdvioje mansardoje. Čia iš abiejų pusių pastatyta keliolika baltų stendų, po kurių stiklais lankytojų žvilgsniui atsiveria įrėmintų spalvotų fotografijų aštuonetukai.
„Viešintos – mano gimtinė. Tai geriausiai žinau, matau“, – temos pasirinkimą „Anykštai“ aiškina T. Uža, 2015 metų Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas. Anykščių rajone jam, „kur bebūtų, visur gražu.“ Premija šiam Anykščių Kraštotyros draugijos nariui suteikta už aktyvią veiklą – Viešintų krašto atminimo įamžinimą bei garsinimą.
Kraštotyrininko darbų spektras gana platus. Gimtojo krašto tematiką autorius pasirinko norėdamas parodyti, kad gamtoje, pasak jo, „vis kažką nauja galima atrasti“. Vienas tokių netikėtumų jam buvo Viešintų ežere aptiktos dvi gulbės ir gal penki gulbiukai. Pasak viešintiškio, gulbių šiame ežere retai būna, „kadangi salose perėti nėra kur, o po pusiasalius lapės vaikšto“. Tai, kad gulbių šeimynai čia pavyko išsiperėti vaikus ir plaukioti, T. Uža vadina stebuklu.
T. Uža prisimena ir kitą netikėtumą – parke, šalia Viešintų bendruomenės namų, nufotografavo didžiulį kaštoną, o po septynių dienų jis buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. „Po savaitės nuvažiuoju – žaibo kirsta į tą medį. Supjaustė į malkas“, – prisimena T. Uža. Šiuo metu ta nuotrauka kabo bendruomenės namuose, atspausta ant drobės kaip atsiminimas. Papasakojęs apie šią patirtį, T. Uža daro išvadą: „Jei matai kažką gražaus – reikėtų ne atidėti, (o įamžinti – aut. past), nes kitąkart ir gamta būna klastinga. Svarbu nepraleisti progų.“
Šiuo metu Panevėžyje gyvenantis kultūrininkas apsilanko gimtinėje: „Ir dabar dar Viešintose likęs uošvio namelis. Nuvažiuoju, nors jame gyvenusių žmonių gyvų nebėra, ten kaip į sodą.“ Pasak parodos autoriaus, kartais, užsukus į tėviškę, pavyksta ką nors verta dėmesio nufotografuoti. „Svarbu, kad po ranka aparatas“, – kalba T. Uža. Apie vietinius gyventojus T. Uža atsiliepia teigiamai: „Dauguma žmonių pažįstami, mielas kraštas.“
T. Uža pastebi viešintiškių pasiekimus: „Mažam miestely nenorėkime, kad kaip Kaune Vytį pastatytų, bet kiekviena smulkmena yra maloni.“ Jis kaip tik džiaugiasi tokiomis nedidelėmis permainomis gimtojoje vietovėje: „Nuo pernai metų naują šaunų seniūną turime, Povilo Jurkšto muziejų atidarė.“ Tarp kitko, 2012 metais T. Užos išleistame biografiniame rinkinyje „Talentingieji viešintiškiai“ aprašytas jau mirusio etnografo Povilo Jurkšto gyvenimas ir kūryba.
Anykščių viešosios bibliotekos darbuotojai sulaukė pasiūlymo eksponuoti Viešintų gamtos fotografijų rinkinį iš paties T. Užos.
Bibliotekoje – kas mėnesį po parodą
„Dažniausiai gauname pasiūymų iš pačių menininkų. Yra grafikas – apie mėnesį laiko skiriame parodai“, – pasakoja Birutė Venteraitienė, Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė. Ketverius metus čia dirbanti moteris teigė, kad tai jau ne pirma T. Užos darbų serija, rodoma bibliotekos salėje, tik „gamtos nuotraukos pirmąsyk eksponuojamos, nes nenorėjome dėti tų, kurios eksponuotos anksčiau“.
Bibliotekos darbuotoja mano, kad T. Užos darbai turėtų dominti panevėžiečius, kurie jį pažįsta, arba Viešintų krašto žmones, arba kraštotyrininkus. Pasak jos, didesni lankytojų srautai užsuka pažiūrėti parodos, kai „vyksta bibliotekos renginiai arba užeina pažiūrėti modernios bibliotekos, įsikūrusios gražioje, patogioje vietoje“.
Kraštotyros skyriaus specialistė prideda asmeninį T. Užos darbų vertinimą: „Pakankamai gražios Tautvilio Užos fotografijos.“
Fotografuoja nuo šešiolikos
T. Uža dalijasi asmeninėmis patirtimis, kaip žengė pirmuosius žingsnius kraštotyros ir fotografijos srityse. Jo įgyta specialybė – visiškai nesusijusi su dabartine veikla. „Baigiau technikos – mechanikos mokslus, vėliau Žemės ūkio akademijoje mokiausi“, – apie savo išsilavinimą kalba T. Uža.
Pasak T. Užos, Kaune mokęsis trejais metais vyresnis brolis kadaise jam parvežė paprastą fotoaparatuką ir nuotraukų. Tuomet jaunėlis Tautvilis mokėsi dar vidurinėje mokykloje. Jis pamena, kokį įspūdį jam paliko brolio lauktuvės: „Man labai patiko, tiesiog įkvėpė ir aš susidomėjau fotografija.“ Būdamas antrakursis, T. Uža nusipirko reikiamos literatūros, pasiskaitė, pasigilino į fotografijos technikas. „Nuo 16 metų iki dabar tebetęsiu tą fotografijos veiklą“, – apibendrino pasakojimą parodos autorius.
Jis mena savo pirmąsias fotografijos patirtis jaunystėje: „Buvo rusiški fotoaparatai, juosteles naudojome, juoda balta buvo, nespalvota. Patys juosteles ryškindavome, tamsiame kambariuke prie raudono žibinto užsidarę.“
Fotografas dalijasi proceso smulkmenomis: norint kruopščiai išryškinti juostą, reikėdavo labai tiksliai nustatyti temperatūrą. Jis sako termometru matuodavęs vos ne laipsnio tikslumu.
Naudojasi ne visomis technikos naujovėmis
Dabar parodos autorius džiaugiasi skaitmeninės technikos pranašumais. Anot jo, pagirtina dabartinės technikos savybė, kad galima keliskart priartinti vaizdą. Tai būtina norint nufotografuoti paukštį ar žvėrelį gamtoje. O apie juostinius fotoaparatus T. Uža juokauja: „Aš juos į pensiją esu išleidęs.“
Kraštotyrininkas sako neskiriantis ypatingo dėmesio nuotraukų redagavimui: „Didesnio taisymo šiaip praktiškai nenaudoju, nebent apkarpau nuotrauką iš šono.“ Pasak jo, pakanka „fotografuojant grupę žmonių daryti keletą pakartojimų, nes visada būna kažkas prasižiojęs ar prisimerkęs.
Paklaustas, ar taiko efektus nuotraukoms, T. Uža triskart griežtai pakartoja „Ne!“ Šiuo klausimu jis turi savo nuomonę, kurią iliustruoja pavyzdžiu: „Teko matyti vieno fotografo parodoje per kažkokius didinamuosius stiklus taip iškraipytus vaizdus, kad net akys bijojo netinkamus akinius užsidėti. Gal kai kam gražu… – nutęsia pašnekovas. – Aš iš visos parodos tik vieną normalią nuotrauką radau.“ Jis pripažįsta esantis „gal senų pažiūrų“, bet apie fotošopu koreguotas nuotraukas atsiliepia šitaip: „Grubiai pasakius, iš didelio rašto išeina iš krašto. Nebėra jau to grožio. Koks ten menas, jei jau išbjaurota ta nuotrauka.
Apie tėviškę ir knygas kuria
„Ne vien tik fotografija domiuosi, esu šešias knygas apie Viešintų kraštą išleidęs“, – pažymi T. Uža. Jo teigimu, aplinkybių, paskatinusių užsiimti kraštotyra, yra keletas.
Pavyzdžiui, dar besimokydamas Panevėžio hidromelioracijos technikume, jis jau po straipsnelį parašydavęs į to meto laikraštį „Tiesa“.
T. Uža atskleidžia daugiau detalių apie savo kūrybą: „Vėliau (2001 metais – aut. past.) muziejininkas Raimondas Guobis ir visuomenininkas Algimantas Bekenis parašė knygą „Viešintos“, tai keletą nuotraukų išspausdinome kartu.“ Kraštotyrininkas teiravosi A. Bekenio, gal jis rašysiąs naujų knygų, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. „Galvoju – pas mane susikaupę nemažai minčių. Ir medžiagos turėčiau. Taigi, nutariau pats rašyti, – teigia jis. – Kas antri metai po knygą – taip jau šešias knygas išleidęs esu.“
T. Uža sako renginių metu Viešintose dažniausiai fotografuojantis. Jo geriausius kadrus Viešintų bendruomenės pirmininkas deda į stendą ar į internetą. Po kiekvieno renginio Viešintų bendruomenės namuose surengiama po nedidelę parodėlę. Dažnai ten galima išvysti T. Užos darbų – autorius prisipažįsta: „Jau lyg ir Viešintų krašto fotografas esu.“
Fotoparodos bibliotekose
Paklaustas, kaip ruošėsi Anykščių bibliotekoje vykstančiai parodai, T. Uža komentuoja: „Paprasčiausiai daug nuotraukų susikaupė. Jau keleri metai turėjau atrinkęs gražesnių fotografijų. Šią parodą keletu naujų papildžiau.“
Jis apvažiavo apie penkiolika Anykščių rajono bibliotekų: čia rengdavo fotoparodėles, nuveždavo apipavidalintos fotomedžiagos. Ten autorius susitikdavęs su visuomene, pasakodavęs apie fotografiją. Taip pat bibliotekoms T. Uža dovanojo savo knygų. Anot jo, iš keliolikos bibliotekų gal tik viena kita jo nuotraukų nepriėmė. „Sakė, kad per mažos patalpos, neturi kur fotografijų eksponuoti“, – mini T. Uža. Paklaustas apie nuotraukų kolekciją, sako: „Dalį nuotraukų panaudoju knygas leisdamas, pavyzdžiui, „Viešintiškių sodybos“, paskutinėje knygoje, panaudojau 1957 nuotraukas.“ T. Uža teigia neišmetantis archyvų, kad prireikus susirastų reikiamus kadrus.
