„Partizano žmona“ – taip vadinasi naujasis Vytauto V.Landsbergio ir Agnės Marcinkevičiūtės filmas, kuris tarptautiniame Kauno kino festivalyje bus rodomas rugsėjo 27 – spalio 16 dienomis. Filmą pamatyti galės ne tik Kauno, bet ir Vilniaus, Panevėžio, Nidos kino žiūrovai. Rugsėjo 29 d. 19 val. šio filmo premjera įvyks Vilniaus kino teatre „Pasaka“. Filme perpasakojama jaudinanti partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės meilės istorija.
„Partizano žmona” – taip vadinasi naujasis Vytauto V.Landsbergio ir Agnės Marcinkevičiūtės filmas, kuris tarptautiniame Kauno kino festivalyje bus rodomas rugsėjo 27 – spalio 16 dienomis. Filmą pamatyti galės ne tik Kauno, bet ir Vilniaus, Panevėžio, Nidos kino žiūrovai. Rugsėjo 29 d. 19 val. šio filmo premjera įvyks Vilniaus kino teatre „Pasaka”. Filme perpasakojama jaudinanti partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės meilės istorija.
Dr. Nijolė Bražėnaitė-Paronetto gimė 1923 m. Utenoje, 1941-1947 m. studijavo mediciną Kaune ir Insbruke /Austrija/. 1948 m. Paryžiuje Nijolė susipažino su Juozu Lukša-Daumantu, čia atvykusiu iš Lietuvos su slapta misija. 1950 m. jie susituokė. Jaunavedžius Tiubingeno bažnyčioje sutuokė prelatas Mykolas Krupavičius. Kartu sutuoktiniai tepabuvo savaitę, nes bijodamas, kad nebūtų demaskuotas, J.Lukša turėjo slapstytis, dažnai keisti gyvenimo vietą. Jo slapyvardis tuo metu buvo Adam Mickiewicz. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius su žmona J.Lukšai liko laiškai. Praėjus mėnesiui po vestuvių jie buvo priversti išsiskirti visam laikui, nes Juozas anglų žvalgybos lėktuvu buvo parskraidintas atgal į Lietuvą.
Žuvo J. Lukša 1951 m. rugsėjo mėnesio 4 d., kuomet ieškojo kontaktų su buvusiu bendražygiu J. Kukausku. Pastarasis, ruoštas toje pačioje Vakarų žvalgų mokykloje ir parskraidintas anksčiau, jį išdavė. Susišaudymu ir žūtimi pasibaigęs susidūrimas su NKVD smogikais įvyko Pabartupio kaimo pamiškėje, netoli Pažėrų gyvenvietės (9 km. nuo Garliavos). Daumanto palaidojimo vieta – nežinoma.
Filme Juozo Lukšos laiškų ištraukas skaito aktorius Aidas Giniotis
Premjeros proga spausdiname Vytauto V. Landsbergio pokalbį su Nijole Lukšiene, buvusia legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto žmona.
Vytautas V.Landsbergis: Nijole, kaip judu su Juozu bendravote, koks buvo jo charakteris?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Juozas buvo gana linksmo būdo ir mėgdavo visokius juokus, mėgdavo pasakot ir apie savo šeimą. Visko pripasakodavo – nuo linksmų temų iki labai liūdnų. Tik jis negalėdavo labai daug kalbėt apie savo misiją, kadangi turėjo išlaikyt paslaptį ir aš, žinoma, nieko apie tai ir neklausinėjau. (Juozas Lukša, antrąsyk iš okupuotos Lietuvos per sovietų „geležinę užtvarą” perėjęs į Vakarus, tuo metu Paryžiuje Amerikos žvalgybos buvo ruošiamas permetimui atgal į Lietuvą – V.V.L.)
Aš manau, kad jam padarė įspūdį tai, kad aš jo neklausinėju – ką jis iš tikrųjų daro. Kažkaip jaučiau, kad pastatyčiau jį į gana sunkią padėtį, nes jis negalėtų atsakyti į klausimus, kurių man nereikia žinot. Tai ir nutariau nežinot…
Vytautas V.Landsbergis: Ar ūmaus būdo jis buvo, ar lėtas, išlaikytas?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Jis buvo labai dėmesingas, rūpestingas man, nes mano sveikata tuomet buvo pablogėjusi (Nijolė buvo susirgusi tuberkulioze – V.V.L.). Juozas labai rūpinosi ir savo šeima, ypatingai daug jis man pasakodavo apie savo mamą. Matyt, jo mama bus padarius didžiausią įtaką Juozo gyvenime, kai jį augino. Taip pat jis daug kalbėdavo apie Lietuvos gamtą. Su dideliu pasiilgimu…
Su Juozu buvo galima labai plačiai pasikalbėt apie viską. Jis labai mėgdavo skaityt, kalbėdavom ir apie literatūrą. Aš pastebėjau, kad jisai yra – na, ne ambicingas, bet labai drąsus, įžvalgus. Ir tuo pat metu atsargus, matyt, partizaniškas gyvenimas jį išmokė tokiu būti, ypač bendraujant su politikais. Būdavo labai diplomatiškas, jei turėdavo reikalų su VLIK’o žmonėmis ar kitais, jis galėdavo viską išaiškint labai subtiliai, diplomatiškai, neužgaudamas nieko, tiesiog sugebėdamas inteligentiškai įtikint.
Jis labai mėgo architektūrą, daug kalbėdavo apie ją. (J.Lukša Lietuvoje buvo pradėjęs studijuoti architektūrą, bet nebaigė, nes turėjo trauktis į mišką – V.V.L.) Aš atsimenu Paryžiuj – buvo tada vasario 16-osios minėjimas – jis specialiai tam minėjimui sukūrė gražų programos viršelį, turbūt daktaro Bačkio šeimos paprašytas…
Na, nežinau, ką dar pasakyti… Jis buvo labai puikus žmogus, o koks jis iš tikrųjų būtų buvęs šeimos žmogus, koks jis būtų buvęs mano vyras – dabar negaliu pasakyt, kadangi mes prie to nepriėjom. Taip atsitiko, kad mudviejų keliai netrukus po santuokos išsiskyrė ir tos svajonės neišsipildė.
Vytautas V.Landsbergis: O jūs apie ateitį kalbėdavot, ar ne? Ar tuomet, kai tuokėtės, žinojot, kad Juozui netrukus teks grįžti Lietuvon į bunkerius ir tęsti partizaninę kovą?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Šiaip sveikam protui tokios vedybos turbūt yra nelabai suvokiamas dalykas. Apie ateitį mes galėjom tiktai pasvajot. Galbūt vestuvėmis tiesiog buvo įteisintas labai stiprus ryšys tarp dviejų žmonių, kurie suprato, kad tikrai yra vienas kitam skirti. Tuo laiku mudviejų gyvenimas negalėjo būti „normaliai” planuojamas – Juozas ruošėsi grįžt atgal į Lietuvą, viskas buvo Dievo rankoj. Mes galėjom nebent tik pasvajot: „Oi, kaip būtų gerai, jeigu jis galėtų vėl atgal sugrįžti.” Žinoma, buvo didelė tikimybė, kad jis Lietuvoje žus, bet tuo metu mes labiau tikėjomės, kad jam pavyks dar kartą prasimušt per sovietų sieną į Vakarus. Ir tada mes galėsim pradėt galvot, kaip gyventi toliau…
Bet tuo metu aš visiškai negalvojau, kad ši mudviejų padėtis yra kokia nors keista, nes man atrodė, kad viskas yra Dievo rankose ir kaip Dievas norės, taip ir bus.
Vytautas V.Landsbergis: Koks buvo jūsų paskutinis pasimatymas, kai išsiskyrėt ir Juozą amerikiečių žvalgybos lėktuvas išskraidino Lietuvon?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Po vestuvių mes buvom Trafelberge, į kurį nuolat atvykdavo iš Vlik’o žmonės, tarp jų ir kanauninkas Kapočius būdavo. Vienudu mes labai retai tegalėjom pabūt. Mes po vestuvių teturėjom savaitę laiko – paskui Juozas turėjo grįžt Amerikos žvalgybos globon, ruoštis grįžimui į Lietuvą… Aš žinojau, kad netrukus tai įvyks… Ir žinoma, paskutinis atsisveikinimas buvo labai skaudus, bet aš nenorėjau to parodyti… Jis tik pasakė man tada, tiksliau pakartojo tai, ką buvo anksčiau parašęs laiške, kad jeigu kas nors su juo įvyks, tai jis norėtų, kad aš susikurčiau sau laimingą tolesnį gyvenimą. Galbūt jisai jautė, kad neišliks gyvas ir todėl norėjo man parodyt, kad neužkerta man galimybės ateityje savo gyvenimą tvarkytis taip, kaip gyvenimas susiklostys.
Vytautas V.Landsbergis: Nijole, Lietuvoje ir Amerikoje yra išleista nuostabi Juozo laiškų, rašytų Tau, knyga, pavadinta „Laiškai mylimosioms”. Kokiomis aplinkybėmis jie buvo parašyti, kas paskatino tuos laiškus publikuoti?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Jisai man rašydavo daug laiškų, ypač būdamas Vakarų žvalgybos globoje, kadangi mes tuo metu labai mažai matėmės. Dabar apie jo laiškus… Jisai prašė, kad aš juos sunaikinčiau, bet aš kažkodėl negalėjau to padaryti, laikiau paslėpusi ir, kai suėjo 25 metai po Juozo žūties, kai Čikagoje, Toronte buvo organizuoti jo minėjimai, manęs kažkas paprašė, kad aš ką nors apie jį papasakočiau. Man būtų buvę per daug sunku apie Juozą pasakoti – kaip ir dabar man yra gana sunku apie tai kalbėt… Bet aš tada pirmą kartą ištraukiau jo laiškus, nes žinojau, kad juose yra gana daug pasakyta apie partizanų kovas, apie jų beviltišką būklę, apie pavojus ir apie norėjimą kaip nors padėt Lietuvai, padėt žmonėms, apie įsitikinimą, kad ta kova nebus veltui. Tuo pat metu šiuose laiškuose buvo jaučiamas ir Juozo bei jo draugų, kovojančių Lietuvoje, nepaprastas vienišumas, kadangi nei Vakarai, nei niekas kitas niekuo nepadėjo. Tuo metu vyko masinis lietuvių žudymas, naikinimas – ir visų partizanų, ir visos tautos.
Todėl aš ištraukiau kai kuriuos epizodus iš jo laiškų, kad galėčiau paskaityt žmonėms – ne mano asmeniškai parašytus žodžius, bet jo mintis. Ir tuose laiškuose buvo skaudus, stiprus patriotinis 1949 metais vasario šešioliktą dieną rašytas laiškas – paskui gana ilgą laiką jis buvo cituojamas ir visokiuose žurnaluose.
Iš tų laiškų galima jausti, kad jis buvo gana geras rašytojas – mokėjo tiksliai išreikšt, perteikt, ką iš tikrųjų jautė.
Vytautas V.Landsbergis: Apie Juozą Lukšą Lietuvoje yra jau nemažai žinoma, bet štai Tavo mamytės istorija – daug kam negirdėta. Gal galėtum papasakot apie ją, apie brolį, apie Alekso išgelbėjimą.
Nijolė Lukšienė-Paronetto: 1943 metų gale mama išgelbėjo du žydų vaikus: septynerių metų mergytę ir berniuką devynerių metų. Jų vardai buvo – Sara Ligovskij ir Aleksas Gringausas. Aš negaliu pasakyt, kaip Sara pakliuvo į mamos namus, jinai buvo atvesta čia anksčiau už Aleksą. Vėliau iš Alekso sužinojau daugiau detalių – jis papasakojo, kaip pakliuvo pas mamą. Visa Alekso istorija susijusi ne tik su mano mama, bet ir su mano jaunesniu broliu Mindaugu. Mindaugas tuo metu buvo paimtas į Vermachtą, į vokiečių kariuomenę, o Aleksas tuo metu jau buvo gete. Jo tėvas norėjo kaip nors jį išgelbėt ir per tos Saros mamytę, kuri irgi gete buvo, bei per tokią ponią Baronienę susisiekė su mano mama. Jinai tik paklausė, ar mano mama nenorėtų išgelbėt berniuką iš geto ir mama pasakė „Gerai, aš išgelbėsiu, bet kaip?”
Buvo sutarta, kad tą devynerių metų berniuką kaip nors „prijungs” prie brigados žydų, kuriuos varė į darbus – paslėps tarp vyrų eilių, kuriuos varydavo po šimtą. Vienas iš tų vokiečių sargų buvo jau papirktas, kad „nepamatytų”, kaip tas berniukas „atsiliks ir pasimes” nuo žygiuojančios brigados. Buvo sutarta, kad jį paliks vienoj gatvėj, sutartoj vietoj. Pastatė ten tarp dviejų durų ir pasakė jam: „Tu čia lauk, kas nors ateis tavęs pasiimt”. Taip ir įvyko – tas papirktasis sargas nudavė, kad nepastebėjo, kaip Aleksą kažkas išstūmė iš žygiuojančios brigados ir pastatė tarp kažkokių durų. Ten jis stovėjo kokią valandą ir laukė. Ilgai niekas neatėjo ir galų gale Aleksas pamatė, kad į jo pusę eina vokiečių kareivis su šautuvu. O tas vokiečių kareivis buvo mano brolis Mindaugas. Jisai priartėjo prie jo, Aleksas labai išsigando o Mindaugas paėmė berniuką už rankos ir nusivedė. Aleksas paklausė: „Kur tu mane vedi?”, o brolis atsakė: „Aš tave vedu pas savo mamą”. Tai Aleksą truputį nuramino. Kai jis Aleksą atgabeno pas mamą, mama jį labai priglaudė šiltai ir pasiėmė pas save.
Aš todėl apie visa tai pasakoju, kadangi apie visus lietuvius kartais užsienyje galvojama – kaip apie žydų žudikus. O čia Mindaugas – vokiečių (prieš jo paties norą) į vokiečių kariuomenę paimtas 18-os metų jaunuolis, kuris su ta pačia vokiečių uniforma išgelbėjo 9 metų žydų vaikutį ir pas savo mamą atvedė.
Kartą paklausiau Alekso, kuriam dabar jau 67-eri metai: „Ar tu tikrai manai, kad Mindaugas žinojo, ką jis daro? Juk 18 metų būdamas jis galėjo dar ir negalvot apie jokius pavojus.” Aleksas man atsakė: „O ne, jis labai gerai žinojo, ką daro, jis puikiai žinojo – jeigu jį sugautų, tai ne tik jis, bet ir tavo mama, ir visi kiti, kurie jos name buvo – būtų buvę išžudyti.”
Vytautas V.Landsbergis: Koks buvo tolesnis Alekso likimas?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Alekso tėvas po koncentracijos stovyklos išliko gyvas, tik motina Štuthofo stovykloj mirė. Kotrynos (tiksliau – Saros, paskui mano mama ją Kotryna pavadino, kadangi Sara labai žydiškas vardas) mama irgi išliko gyva. Ir vėliau – per visokius labai komplikuotai organizuotus mėginimus sugrupuot tuos žydus, kurie išliko gyvi – galų gale jie visi pateko į žydų stovyklą Austrijoj ir Aleksui šiaip ne taip pavyko su savo tėvu susisiekt.
Vytautas V.Landsbergis: O kaip susiklostė tolesni Tavo mamos ir Tavo brolio Mindaugo likimai?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Mama pasiliko tenai, okupuotoje Lietuvoje. Mindaugas mirė 1948 metais – jo trumpas gyvenimas buvo gana tragiškas. Kai vokiečiai pralaimėjo karą, jis tada buvo Rytprūsiuose, mat buvo priverstas kartu su vokiečiais kovot prieš rusus. Ir jis buvo paimtas į rusų belaisvę bei uždarytas Gardine. Baisiausiose sąlygose juos ten laikė. Ir kažkaip mama sužinojo, kad Mindaugas yra belaisvis, kad jį kalina toj stovykloj. Jinai nutarė nuvažiuot, pasižiūrėt ir pamėgint jį pamatyti. Traukiniu iš Kauno ji nuvažiavo į Gardiną, paėmus ryšuliuką drabužių jam ir maisto. Ir ji surado tą stovyklą, tą pastatą, kuriame laikė belaisvius, visą dieną išstovėjo, bet niekas jos neįleido ir niekas į ją jokio dėmesio nekreipė. Galų gale apie apyvakarę vienas iš sargybinių priėjo ir sako: „Babuška, aš matau, kad tu visą dieną čia stovi. Kodėl tu čia stovi?” Mama jam atsakė: „Mano sūnus yra šitam pastate tarp belaisvių, aš jam atvežiau drabužių ir valgio, bet manęs niekas neįleidžia.” Tada tas sargas jai sako: „Palauk, kol pasikeis mano budėjimo laikas – tada nueisiu, pažiūrėsiu, ar iš tikrųjų jis ten yra.” Ir iš tiesų jisai nuėjo, paskui grįžo atgal ir mamai pasakė: „Taip, jis yra ir jeigu jūs norit, aš jam įduosiu tą ryšuliuką.” Ir mama jam atidavė.
Kitas epizodas buvo ypatingai jaudinantis – aš ilgai nieko nežinojau apie tai. Tiktai prieš porą metų sužinojau, keliaudama po Lietuvą. Mama sėdo į traukinį iš Gardino grįžt į Kauną ir, kai jinai įlipo į vagoną, jame sėdėjo du žydai, kurie rankose turėjo kažkokį labai ilgą dokumentą. Kadangi daugiau nieko tenai nebuvo, tai mama viską girdėjo, apie ką tie žydai tarp savęs kalba. O kalbėjo jie gana garsiai. Tam dokumente buvo sąrašas išgelbėtų žydų vaikų. Ir jie, matyt, važinėjo ir fiksavo, kur tie vaikai yra laikomi ir paskui sprendė, kaip juos iš tenai paimt ir sujungt su šeimomis, su likusiais gyvais žydais. Tai mama jų pokalbio klausė, kaip jie skaitė tą sąrašą, kad – tas vaikas yra ten, tas vaikas ten… Ir štai jie sako, kad „tų dviejų vaikų, kurie buvo pas Konstanciją Bražėnienę, adresų mes neturim.” O mama klauso ir negali savo ausim patikėt. Tada jinai priėjo prie jų ir sako: „Aš esu ta Konstancija Bražėnienė”. Jie nelabai ja patikėjo, tad paprašė, kad įrodytų. Mama turėjo kažkokį savo dokumentą, nežinau kokį – ir parodė jiems. Jie pamatė, kad jinai tikrai yra Konstancija Bražėnienė. Ir tada mama jiems pasakė: „Taip, sako, aš išgelbėjau tuos du vaikus, bet mano sūnus dabar yra tokioj baisioj padėty – jis belaisvis, rusų belaisvis ir aš niekaip negaliu jam pagelbėt. Gal jūs man galit padėt?” Tai jie pasižiūrėjo viens į kitą, pagalvojo, bet pradžioj nieko nesugalvojo, kaip mamai padėti. Tik paskui vienas jų pasiėmė popieriaus ir parašė laiškutį kažkokiam pulkininkui. Mama man minėjo jo pavardę, bet dabar aš jau nebeatsimenu.
Ir jie pasakė mamai: „Tu nueik pas tą pulkininką su šiuo rašteliu, gal jis tau kuom nors galės padėt.” Mama su tuo rašteliu nuėjo, rado tą pulkininką – tas ir išleido Mindaugą iš belaisvių stovyklos.
Tada Mindaugas grįžo namo, atsipeikėjo, pradėjo daug dirbt, studijuot farmaciją, baigė mokslus. Vedė būdamas labai jaunas, 22-jų metų. Bet netrukus jis susirgo ir mirė, palikdamas ją besilaukiančią. Susirgo inkstų uždegimu, o žmona tada buvo septintam ar aštuntam mėnesy.
Tai mamai buvo nepaprastai didelis pergyvenimas, ji labai ilgai negalėjo atsigaut. Gyveno ji tada dar vis Aleksote – jai leido ten dar pagyvent, nes visa kita iš jos jau buvo atimta.
1949 metų pavasarį buvo didelis išvežimas ir atėjo ir jos išvežt. Jų sąraše buvo ir Mindaugo pavardė ir jie ieškojo, klausė: „Kur yra tavo sūnus?”. O mama sako, kad jo gyvo jau nėra, prieš 6-eris mėnesius jį palaidojom. Bet jie netikėjo, manė, kad jinai kur nors jį slepia name, viską išieškojo ir vis klausia: „Kur jis yra, kur jis yra?”. Jinai pagaliau pasakė: „Va, jisai palaidotas tenai, Aleksoto kapinėse” – pro jos langą buvo matyti kapinės. Mama sako: „Iškaskit jo kūną ir vežkit kartu su manim, tai mano kelionė bus lengvesnė”. Tada jie patikėjo, kad jo gyvo jau nėra ir išvežė ją į Sibirą.
Vytautas V.Landsbergis: Už ką?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Tuomet gi niekas jokio kaltinimo nepareikšdavo. Tik vienas kaltinimas buvo, kad mes – abi seserys – buvom pabėgę į Vakarus. Kaltinimas buvo ir tai, kad ji turėjo du brolius kunigus, kad mano dėdė buvo aktyvus politinėj veikloj, kad mano tėvas buvo krikščionis demokratas ir parlamento narys.
Vytautas V.Landsbergis: O mama čia kuo dėta?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Jinai čia nieko dėta iš viso – jinai tik mus augino. Bet tada nieks jokių kaltinimų nepasakydavo – už ką tave veža. Veža ir baigta. Tu esi sąraše, tave ir veža. Tada jie norėjo išnaikint, išvežt ir išžudyt visus žmones, kad galėtų užgniaužt bet kokį pasipriešinimą. Bet gi mama buvo tiktai mama, ji pati niekuom nekalta.
Į Sibirą ji buvo išvežta su trylika tik ką įšventintų kunigų bei seminaristų. Daugiausia tai buvo dar seminarijos studentai ir vienas iš tų įšventintų kunigų buvo Vincas Pranckietis, dabar jis jau yra prelatas Jonavoje. Jis buvo didžiausia moralinė mano mamos parama Sibire. Jie Baikalo ežere turėjo gaudyt žuvis ir paskui mama turėjo dvidešimčiai vyrų pagamint valgį, turbūt iš žuvų daugiausiai, prinešt malkų per pūgas ant savo pečių, vandens su kibirais iš Baikalo ir skalbti rūbus jiems… Ten jos sveikata stipriai sušlubavo ir ji susirgo hipertonija – turėjo aukštą kraujo spaudimą. Tačiau po Stalino mirties situacija pasikeitė – buvo pradėta leist grįžti namo tiems, kurie jau daugiau nebegalėjo būti išnaudojami darbu. 1956 metais mamai leido grįžt į Lietuvą. O mes nieko nežinojom, nei kad grįžo, nei kad ji buvo išvežta… Aš buvau tada dar Prancūzijoj, sesuo Videlė buvo Australijoj, o mano brolis Algimantas – Amerikoj.
Galų gale per draugus 1956 metais aš ją suradau dar Sibire ir nuo to laiko mes pradėjom daryt viską, kad atsivežtume ją pas save. Mindaugo gyvo jau nebebuvo. Mes pradėjom ruošt dokumentus, kad galėtume ją atsivežt į Ameriką ir tas procesas truko maždaug 10 metų. Sekėsi labai sunkiai, vienu metu aš jau maniau, kad mamą atsivežti nebėra jokios galimybės, bet tuo metu pradėjo iš Amerikos į Lietuvą važiuot žurnalistai. Viena iš tų žurnalistų buvo Salomėja Norkeliūnaitė. Aš nuėjau pas ją ir paprašiau, kad parvežtų kokių nors žinių apie mamą, o jinai sako: „Gerai, Nijole, aš aplankysiu tavo mamą ir pažiūrėsiu, kodėl jos neišleidžia.” Kai ji grįžo atgal, iškart man paskambino ir pasakė man: „Aš suradau tą komisiją, kuri nutaria – ką išleist ir ko neišleist. Ir jie man pasakė – ką tu manai, kad mes to bandito žmonos motiną išleisime? Mes to negalim padaryt”. Bet jinai sako jiems: „Tačiau ta motina net ir nežino, kad jos dukra buvo ištekėjusi už Daumanto, už Lukšos”. Bet ir šis triukas nepadėjo. Galų gale bekalbėdami jie prasitarė, kad gal kažkaip pinigai padėtų… Ir jie sutarė, kad jeigu gautų kyšį, tai mamą išleistų. Tai jinai man sako: „Nijole, duok man dabar 500 dolerių ir už kokių 3 mėnesių, kai mama atvažiuos, dar 500 dolerių.” Tas kyšis ir padėjo man mamą ištraukt.
1966 metais gegužės 20 dieną ji atskrido į Niujorką, iš Maskvos per Paryžių, ji baisiai bijojo tos kelionės. Mano sesuo Vida atskrido iš Australijos į Paryžių jos pasitikti, paskui ji ir atlydėjo mūsų mamą į Ameriką – susitraukusią, susenusią, aš vos bepažinau. Ji nebegalėjo paeit. Aš ją pasiėmiau pas save, mes tada dar mieste gyvenom. Čia ji išgyveno keturis su puse metų, atstatėm šiek tiek sveikatą, gimė Laura tuo metu – mano antra dukrelė, tai buvo jai didžiausias džiaugsmas. Paskui galų gale jos inkstai pradėjo nebeveikt ir jinai mirė mūsų name, kuriame aš ir dabar gyvenu, netoli Niujorko. Ir palaidota ten pat.
Vytautas V.Landsbergis: Tavo mama – neeilinės biografijos moteris… Apie ją reikėtų filmą sukurti.
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Mano mama tikrai buvo nepaprastos drąsos moteris, ji nieko nebijojo. Ji puikiai žinojo, kad į pavojų, gelbėdama tuos žydų vaikučius, pastatė ir visų mūsų gyvybę. Ji buvo religinga – giliai tikintis žmogus. Kai mes ją parsivežėm, Vida vienąkart paklausė jos: „Mama, argi tu nebijojai tuos vaikus gelbėt?” Ji pasakė: „Aš pasižiūrėjau į jų akis ir negalėjau atsisakyt. Aš žinojau, kad Dievas man padės”. Bet ji ne tik juos gelbėjo, ji ir daugiau žydų tautybės žmonėms padėjo. Už tai Izraelyje gavo Teisuolio medalį, o neseniai ir mūsų prezidento V. Adamkaus dekretu jai buvo įteiktas Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžius, kurį pernai mūsų generalinis konsulas Niujorke man įteikė.
Vytautas V.Landsbergis (vartydamas rankose gražią Juozo Lukšos nuotrauką – joje Juozas sėdi, šypsosi, o ant jo kelių du šuniukai): Nijole – ši spalvota Juozo nuotrauka su šuniukais visada kabo prie mano darbo stalo. Papasakok, kur ir kaip ji buvo padaryta?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Ši nuotrauka yra daryta Trafelbergo viešbutyje, mūsų vieną savaitę trukusios povestuvinės kelionės metu. Aš padariau šitą nuotrauką. Ten bėgiojo du šuniukai, tai Juozas pasiėmė juos ant rankų ir ėmė su jais žaist. Jis labai mėgdavo žaist su gyvuliukais ir, matyt, kad jis buvo labai laimingas tuo metu. Čia buvo 1950 metais, liepos mėnesio gale.
Vytautas V.Landsbergis: Ar Juozą Tu fotografavai ir daugiau?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: O taip! Aš fotografavau jį berašantį knygą „Partizanai”. Vėliau po vestuvių irgi nemažai nuotraukų padarėm…