Man patinka rinkimai. Kai kurias istorijas žinau mintinai. Taip sakant – klasika nesensta. Sakykim, „Pasakojimas apie gerąjį deputatą“, kuris pasakojama įvairiomis formomis ir iš deputatų lūpų pateikiama kiek kitokia versija, bet iš esmės jis nesikeičia.
„Pasakojimą apie gerąjį deputatą“ būtų galima dalinti į kelias dalis.
Pirma dalis skamba maždaug taip – vienas žmogus keliavo iš sovietų sąjungos į Europos Sąjungą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.
Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas Seimo narys ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.
Taip pat ir Europos parlamento narys, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse (šioje vietoje kandidatai į valdžią būna labai išraiškingi ir detaliai pateikia, kaip tie Seimo ir Europarlamento nariai ėjo, kokiais batais buvo, kaip matė ir t.t.).
Antroji dalis būna tokia – o vienas gerasis deputatas keliaudamas užtiko sumuštą gulintį rinkėją ir pasigailėjo.
Priėjęs jis pasakė, kad jeigu balsuos už jį, tai jo problemos baigsis – jis apriš jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkels ant savo gyvulio, nugabens į užeigą ir slaugys jį. O kitą dieną iškeliaudamas jis išsiims du denarus, taip pakeldamas užeigos šeimininkui minimalų uždarbį dvigubai, ir su užuojauta tars: ‘Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs iš Seimo atsilyginsiu’… Gerasis deputatas net nuveža rinkėją į rinkimų apylinkę, po to pargabena į įvykio vietą ir atsargiai paguldo ir liepia laukti. Taigi, istorija kaip ir turėtų būti baigta, laiminga ir kilni pabaiga, tačiau tik ne Lietuvoj.
Deja, gerasis deputatas nenori girdėti trečios šios istorijos dalies. Bet tai neišvengiama. Toks jau tas gyvenimas. O trečioji dalis yra tokia – po 4 metų tas pats gerasis deputatas, paklaustas, kodėl gi ne tik neslaugė rinkėjo, bet dar ir pasiuntė muitininką, kad tas paimtų mokestį už tai, kad sužeistasis guli ant valstybinės žemės, žvaliai atsako, kad iš pirmo karto nepavyko, girdi gyvulys buvo per silpnas, užeigos šeimininkas jo nepažinojo, o vynui tuo metu išvis buvo embargas. Kiek kartų jis buvo pakilęs eiti į pagalbą, bet kaskart jam kelią pastodavo opozicija. Ji surišdavo jo rankas ir liepdavo sėdėti. O kad muitininkas atėjo ir pinigus paėmė, tai čia solidarumas – ir jis moka valstybei išlaikyti. Tiesa, gal kiek persistengė aplinkosaugininkas, išrašęs baudą už nelegalų statinį rezervate, kai sužeistasis virš savo galvos ant lazdos saugodamasis nuo saulės rūbą pakabino… O kad sužeistajam už retkarčiais atsiunčiamą vandenį ir duonos kriaukšlį liepdavo atidirbti, tai igi suprantama – negerai gulėti ir nieko neveikti, viskas tik dėl jo labo buvo daroma, kad, taip sakant, neprarastų darbinių įgūdžių ir galėtų integruotis į Europos Sąjungos darbo rinką…
Bet dabar, tikina gerasis deputatas, tai jau tikrai bus kaip ir pažadėjo, nes jis ryžtingai – už visus sužeistuosius, jis naktim nemiega, ašaros jam byra, tiesiog nesulaukia, kad galės pradėti gelbėti. Jis teigia, kad vyno pagaliau turi, aliejaus ir kitų riebalų atsargas sukaupė apie liemenį, be to, užeigos savininkas yra jo partijos rėmėjas, o muitininkų vadas irgi iš jo partijos – viską, ką paėmė, grąžins, todėl balsuoti už ką nors kitą, tau, leisgyvi gulintis rinkėjau, tiesiog beprotystė. Nori, aš tave ir prie balsadėžės nugabensiu?
Štai ir visas „Pasakojimas apie gerąjį deputatą“. Manau, daugiau dalių šitoje dramoje nebebus, nes pernelyg dažnai kartojasi trečioji.
