Daug metų su moliu draugaujanti D.Svilienė be lipdymo neišbūna nė dienos. A.Švelnos nuotr.
Gailutė KUDIRKIENĖ
Kai atidaro krosnį, panevėžietė keramikė Dalia Svilienė iš jaudulio pamiršta net kvėpuoti. Nes ji, kaip ir visi šios srities menininkai, žino, kad karštis su moliu gali daug visko iškrėsti. Bet kai vieną kartą jai ypatingą siurprizą pateikė, tai nuo to laiko jokia automatika nebepasitiki.
Nuvarvėjo nuo lentynų
Čia panašiai kaip aktoriui – prieš kiekvieną išėjimą į sceną išgyvenančiam baimę, nors patirties jau keli dešimtmečiai. Keramikas bijo vieno: kad kūrinys nebūtų suskilęs.
Pokalbį pradedame nuo keisčiausio dalyko, kokį molis gali iškrėsti.
„Sudėjom gaminius, o kai baigėsi degimo laikas ir atvėrėm krosnies duris, jautėmės lyg perkūno trenkti. Visos visutėlės krosnies lentynos buvo tuščios! Visi kūriniai išgaravo“, – pasakoja ji.
Neišmanančiam keramikos degimo technologijų atrodytų tikras stebuklas, o įgudusiam dirbti su moliu iš karto aišku, kas nutiko: įjungiant krosnį niekas nepatikrino, koks nustatytas temperatūrų režimas.
Prieš tai buvo „kepti“ šamotiniai dirbiniai, jiems reikėjo 1250 laipsnių karščio. Raudono molio darbeliams reikėjo gerokai mažesnės ugnies. Nuo per didelės kaitros molio indai ištirpo ir nuo lentynų nuvarvėjo ant krosnies dugno, ten masė galutinai sudegė ir virto šlaku.
Neatidumas kainavo labai brangiai, krosnį teko išmesti, nes į bloką supuolusio šlako iškapoti buvo nebeįmanoma.
„Nuo to laiko niekada nepasikliaunu automatiniu temperatūrų nustatymu, reikiamą karštį nustatau rankiniu būdu“, – sako moteris.
Gražios molio kvapo fantazijos
„Kai lipdom su vaikais, klausiu jų, ar molis gyvas? Vieni šaukia – taip, kiti – ne! Tada aiškinamės: ar degtoje plytoje kas nors auga? Ne. O žaliame molyje? Taip, molinga dirva labai ir labai gyvybinga. Tada visiems pasidaro aišku, jog molis gyvas“, – šypsosi keramikė.
Ji pamoko, ir kaip tą gyvybę pajausti: atsirėžus gabalą žalio molio suformuoti rutulį.
Rutulinis lipdymo būdas pats seniausias. Šiek tiek suploji apačią, bedi pirštą per vidurį ir padarai skylę, tada sukdamas pirštus ratu angą po truputį platini, plonini sieneles. Taip žmonija lipdė pirmuosius savo indus.
Prieš pradedant lipdyti edukatorė prašo vaikų delnais apglėbti molio rutulį ir užsimerkti vienai tylos minutei. Tada papasakoti, ką jautė.
Pasipila įdomiausių pojūčių srautas: vienam molio kvapas primena miško žemės dvelksmą, kitam močiutės kaimą ir pusryčiams iškeptus blynus, trečiam ramiai čiurlenantį vandenį, rasotą pievą, dangaus debesis, spanguolių kilimu nuklotą rudeninę pelkę. Vaikai patys nustemba, jog visi jautė gamtą.
Didžioji meilė – indai ir gėlės
„Iš molio gali padaryti bet ką, bet mano didžioji meilė – indai ir gėlės“, – šypsosi kūrėja.
Gėlių darymas, kai iš molio lipdai plonutyčius žiedlapius, teikia didžiausią malonumą, nes kiekvieną atsignybtą gabalėlį turi ilgai minkyti, formuoti, glostyti, išgauti reikiamą plastiką. Kuo ilgesnis kontaktas su kūrybine medžiaga, tuo smagiau.
Keramikė mosteli į studijoje sukrautus medinius kočėlus. Juos besimokantiems duoda itin retai. Pervažiuoji su kočėlu per žaliavą – ir „blynas“ gatavas, belieka tik suformuoti. Visai kas kita, kai tą „blyną“ pats išminkai ir išplonini.
„Kas beliks iš kūrybos, jei naudosi procesą spartinančias priemones? Nespėsi individualumo ir gyvasties tam gabalėliui įkvėpti“, – poetiškai paaiškina.
Naujausias menininkės kūrinys – švelniaspalvė molinė puokštė inde, skirtas artėjančiam lietuviškos dainų šventės šimtmečiui. Šiuo metu jis eksponuojamas Panevėžio dailės galerijoje.
Studijos lentynoje stovi didžiulė gėlėmis ir pumpurais puošta lėkštė. Jos keistumas tas, kad turi 5 kojas. Keramikė čia pat pademonstruoja sumanymo esmę: dekoratyvų penkiakojį indą gali pastatyti ir šonu.
Gali ir net pati užsidegti
Dar vieni mylimi – tai raugo keramikos technika kurti šamotiniai dubenys, dubenėliai, lyg varlės išsipūtusios žemos puodynėlės.
Jų raštų kūrėjas negali numatyti. Kai 1050 laipsnių karštyje išdegtą indą atvėsini iki 1000 laipsnių ir nardini į tikrą duonos raugą, kūrinį išdekoruoja purslai. Kaip jie prikepa, toks indas ir pavyksta.
Štai vieno dubenėlio vidus beveik tolygiai kanapėtas, o išorė nusėta visai nesimetriškom dėmėm, baltiškais raštais išraižyta pūstašonė puodynė, regis, dėmėta nuo laiko, kito indo šonuose gali net įžiūrėti keistas rusvas figūras.
Naudojant raugo techniką, keramikas kaskart gauna karščio smūgį, nes atvėrus ugnim alsuojančią krosnį reikia spėriai suktis ir čia pat ištrauktą gaminį nardinti į skystį.
„Prie krosnies einu su nedegančia prijuoste ir suvirintojo skydeliu bei šalmu. Išdegtuosius traukiu su metro ilgio strypu, jei būtų trumpesnis, pati užsidegčiau“, – pasakoja apie gana pavojingą momentą.
Skulptūros pamokas siejo su smarve
D.Svilienės draugystė su moliniais kūriniais tęsiasi jau tris dešimtmečius. Moteris tik dabar susigriebė, jog dalyvauta gausybėje jungtinių parodų, bet personalinei parodai ji taip ir neprisiruošė. Gal iki rudens, kai stuktelės tikrasis veiklos jubiliejus, pavyks pririnkti eksponatų.
Keramikė jau 9 metus veda kūrybinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems, pirmųjų yra trys grupės, antrųjų net keturios. Laiko asmeninei kūrybai turi tik per mokinių atostogas.
„Su moliu paprasta? Ką jūs, 30 metų dirbu ir 30 metų vis dar mokausi. Kitus mokyti pradėjau tik tuomet, kai buvau tikra už kiekvieną savo žodį, kai buvau pati išbandžiusi, ne tik knygose perskaičiusi“, – aiškina, kaip atsakingai žiūri į edukacijas.
Kai pati buvo mokyklinio amžiaus ir lankė dailės mokyklą, anuomet veikusią buvusiame vienuolyne Marijonų gatvėje, iš pradžių molio visai nemylėjo.
„Man reikėjo spalvų, o ir pati lipdymo medžiaga nepatiko. Būdavo, skulptūros pamokai mokytojas Juozas Lebednykas namie liepia išsivirt plastiliną, o jis žiauriai smirdi. Mokyklos rūsyje buvo atitvertas kampas, kur laikė molį, jo atsignybti tada buvo nemalonu“, – dabar juokiasi iš anų potyrių.
Viskas netikėtai apsivertė per vieną pamoką. Buvo užduotis lipdyti plokštuminį bareljefą.
Mokytojas be žodžių nukreipė
„Buvau baisiai patenkinta tuo, ką nulipdžiau, beveik didžiavausi savim. Mažakalbis Lebednykas priėjo, nieko nesakydamas savo peiliuku pakrapštinėjo, pataisė… Ir tada man kažkas įsijungė: aha, vaikeli, tave į vietą pastatė… To ir užteko. Atsirado motyvas stengtis ir lipdyti geriau“, – prisimena postūmį.
Nors studijos buvo visai nesusijusios su kūryba, mokėsi ekonomikos, bet pagal specialybę nė dienos nedirbo, ūgtelėjus sūnums grįžo prie kūrybos, nes potraukis moliui niekur neišgaravo.
Kam čia atvežėt cemento gabalą?
Vienu metu D.Svilienė buvo pradėjusi lipdyti juokingus žmogeliukus, personažus iš kaimo. Keletą jų yra išsaugojusi.
Paskui buvo juodosios keramikos tarpsnis, sulaukusi užsakymų, lipdė visokios paskirties indus.
Kartais užsakovų pageidavimai buvo nesuvokiami. Štai į jos dirbtuvę atvažiavęs vokietis susižavėjo juodomis puodynėmis, užsisakė jų nemažai, bet pareikalavo visas dekoruoti gėlėmis.
„Visas juodosios keramikos grožis yra jos formų švarumas, jokios prilipdytos gėlės nedera, bet vokiečiui reikia tų gėlių ir viskas. Lipdžiau dantis sukandusi. Daugiau su tokiais užsakovais nebeprasidėjau“, – sako, jog buvę sunku eiti prieš savo skonį.
Grožio samprata kitąkart vėl su vokiečiais nesutapo. Užsakė tam tikrą kiekį raudonų ir geltonų molinių gėlių.
Keramikė visas nuglazūruotąsias vienu metu sudėjo į krosnį. Kaisdama raudonoji glazūra šiek tiek pasitaškė purslais ir geltonuosius žiedelius pamargino mažutėlyčiais rausvais taškeliais. Net norėdamas tokio grožio nesukursi. O vokiečiai visas geltonąsias išbrokavo.
Kitą kartą tos tautos atstovas užsakė šamotinę skulptūrą laukui papuošti. Kai užsakymas buvo nugabentas, žmogus pasipiktino, kad jis gi ne molinis, kam jam tas cemento gabalas.
„Vokiečiai – sunki rinka, jei atsiuntė spalvų katalogą, nebandyk jokių meniškumų. Jų toks supratimas: kiemus apsistatę spalvotais nykštukais ir tebėra pamišę dėl panevėžietiškų namelių“, – šypteli pašnekovė.
Vos neišplojo kaip blyno
„Manęs dažnai klausia, ar kuriu vienetinius daiktus? Kiekvienas kūrinys autorinis, netiražuotas, bet negaliu sakyti, jog vienetinis. Darant rimtą užsakymą lipdau du egzempliorius, kad apsidrausčiau, jei degimo metu vienas suskils“, – paaiškina.
Moteris mosteli į ant palangės stovinčias kelias figūrėles su teatro simboliais. Kūrė juos Teatro dienai, čia liko antrininkai.
„Darai kūrinį uždaro rutulio formos ir užmiršti prabesti vieną skylutę. Ir ką? Degant jis tik
buuummm!“ – sako, kad yra buvę ir tokių nuotykių.
Kitas kūrybinėse dirbtuvėse nutikęs įvykis buvo visai nejuokingas. Ant metalinės konstrukcijos stovėjusioje degimo krosnyje atsikabino spiralė. Moteris nenorėjo trukdyti vyro, sumanė pati pataisyti. Sulindo, kiek pajėgia, į krosnį ir ėmė krapštytis.
„Pajutau, kad 300 kilogramų sverianti krosnis važiuoja ant manęs. Kitą akimirką jau guliu ant žemės, o tas metalo monstras ant viršaus užvirtęs. Nesuplojo į blyną tik dėl to, kad griūvant atsidarė durelės ir krosnis kaip atversta knyga ant jų atsirėmė“, – prisimena vos tragedija nesibaigusį remontą.
Ir sūnuose klaidžioja menų genai
„Jei kelias dienas neateinu į studiją, rankoms kažko trūksta. Nesvarbu, kad šalta, kad būnu purvina, reikia man to molio kaip oro kvėpuoti“, – prisipažįsta.
Kūrėja turi svajonę, kuriai išpildyti vis neranda laiko. Nori nulipdyti gervę. Pamačius tuos paukščius jai net silpna darosi, nuo šių grožio, elegancijos ir paslaptingo liūdesio net kojas pakerta.
Keramikė su vyru užaugino tris sūnus, vyriausiame ir jaunėlyje klaidžioja meniški genai, tik vidurinysis stovi tvirtai ant žemės.
Moteris trumpai papasakoja apie atžalas: Andriui – 32 metai, lankė dailės mokyklą, po to Londone baigė meno ir dailės istoriją, o dabar Vilniaus universitete studijuoja informatiką. 26 metų jaunėlis Martynas Braitone baigė muzikos studijas, dabar Belgijoje studijuoja duomenų mokslą ir dar ketina stoti į režisūrą.
Žemiškiausias 30-metis Darius, kompiuterių specialistas ir gamtos vaikas – šalia Vilniaus pasistatė namą, sportuoja, daug keliauja, jam nereikia jokių užsienių, tik savos žemės. Tėvams jis jau padovanojo tris anūkes.
panskliautas.lt
Projektas „Krašto santakos“
