Ir šiemet norėjau į Sibirą. Tačiau, 2018-ieji – ne rinkimų metai, teko tenkintis, švelniai tariant, kiek trumpesne kelione po Lenkiją. Šešis kartus už Lietuvą didesnės Lenkijos per kelias dienas automobiliu neaplėksi, na, nebent tikslas – važiavimas vardan važiavimo. Todėl trumpai kelionei rinkomės vieną iš dviejų populiariausių Lenkijos krypčių – pajūrį. Antroji kryptis – Lenkijos pietūs, kur kalnai, Zakopanė, Krokuva, Veličkos druskų kasyklos – labiau tinka šaltesniam metų laikui.
Atstovauti lenkų interesams nereikėjo
Šeimyninei kelionei su žmona ir dukra per „booking“-o sistemą iš anksto užsisakėme nakvynes Gdanske, Krynica Morska ir Olštyne.
Butas Gdanske dviem naktim trim asmenim kainavo 93 eurus, už naktį Krynica Morska ir nakvynę Olštyne mokėjome po 43 eurus. Nebrangu… Tačiau, per „booking“-ą užsisakius nakvynę ir keliaujant su šeima visuomet lieka rizika, kad pats gausi atstovauti priešingos pusės interesams. „Na, labai dailūs tarakonai ir jų čia beveik nėra“; „Nusiraminkit, visai čia nesmirda“; „Lova viena, o parašyta, kad bus trys? Nieko tokio, tuoj čiužinuką rasim…“ – gal dvidešimt panašių frazių turiu savo arsenale, kai reikia apginti nuomotoją. Tačiau, Lenkijoje paruoštų gynybinių frazių neprireikė, sakyčiau būstai net pranoko lūkesčius. Gdanske gyvenome bute šalia senamiesčio, Olštyne – pačiame senamiestyje. Butai – tvarkingi, po „euroremonto“, beveik prabangūs. Na, kurortiniame Krynica Morska gavome kambarį „pas bobutę“, tačiau, kad taip bus, buvo aišku ir tą kambarį užsakant.
Stebino tik tai, kad būstų nuomotojai kalba tik lenkiškai. Olštyno buto savininkė priimdama svečius atsinešė paruoštuką, ant kurio jai angliškai surašyta, ką turinti pasakyti savo klientams.
Nuo Anykščių iki Gdansko navigacija parodė 577 kilometrus. Šešios valandos kelio automobiliu ir jau vietoje. Tačiau, patirtis sakė, kad „nei velnio“, ir buvo teisi. Į Gdanską galima važiuoti pro Olštyną – žemėlapyje nupieštas „storas“ kelias, tikėtina, kad ten beveik autostrada, tačiau navigacija vedė Kaliningrado srities pasieniu. Nuolankiai paklusę navigacijai, valandų valandas lingavome kaimo keliukais. Visur asfaltas, visur jis klotas aštuntajame dešimtmetyje ir tik nedidelėse atkarpose prasilenkiant su kitu lengvuoju automobiliu jautiesi komfortiškai.
Likus keliolikai kilometrų iki Gdansko gal trejetui valandų „sėdome“ į kamštį. Kitą dieną Gdanske sutiktas lietuvis, kuris panašiu metų įvažinėjo į miestą sakė, kad remontuojamo kelio atkarpoje tuo pat metu įvyko dvi avarijos, per kurias žuvo žmonės, todėl kelias ir buvo užsikimšęs.
Kamštis prieš Gdanską, o gal ir navigacijos ne pats geriausias parinktas maršrutas, mažesnę nei 600 kilometrų atkarpą privertė keliauti bent 12 valandų. Tiesa, kokią valandą sugaišome pakeliui užsukę į Hitlerio bunkerį „Vilko guolis“ prie Ketrzyn miestelio.
Bunkeris – miestas su infrastruktūra
Hitleris turėjo įsirengęs kelis bunkerius skirtingose Europos vietose. Tokia vadavietė buvusi ir Ukrainoje, o Berlyno bunkeryje paskutinėmis karo dienomis nacių vadas pasitraukė iš gyvenimo.
Šiaurės Lenkijoje, „Vilko guolyje“ Hitleris praleido didžiąją karo dalį, net 800 dienų. Prie Ketrzyn miestelio įkurtas „Vilko guolis“ užėmė 250 ha teritoriją, jame buvo atskiri Hitlerio, Gioringo, Keitelio, kitų nacių vadų bunkeriai, štabo pastatai, ryšių ir scenografiščių patalpos, sauna ir net kazino. Bunkeryje dirbo 5000 karių įgula, šalia jo buvo įrengti du aerodromai, nutiesta geležinkelio atšaka. Bunkerių betono sienų storumą iliustruoja svečių bunkerio išmatavimai – šio pastato ilgis 45 metrai, plotis – 27 metrai, o gyvenamųjų patalpų kvadratūra vos 88 metrai. Visa kita – sienos ir koridoriai. O to „viso kito“ daugiau nei 1000 kvadratų.
„Vilko guolyje“ lankėsi ir Italijos diktatorius Benito Musolini, šiame bunkeryje Hitlerį susprogdinti bandė grafas Štaunfenbergas…
Fronto linijai artėjant prie „Vilko guolio“, vokiečiai nusprendė rusams nepalikti gero daikto. Besitraukdami išsprogdino. Rašoma, kad vieno bunkerio sprogdinimui prireikė 8 tonų trotilo.
Besidomintiems istorija pažiūrėti į tai, kas liko iš bunkerių komplekso, – nebloga pramoga. Beje, Berlyno bunkeris buvo sunaikintas iš karto po karo. Pagal mano girdėtą versiją, jis sulygintas su žeme todėl, kad neonaciai neturėtų jiems šventos vietos.
O man „Vilko guolis“ – mistinė vieta, mat tik trečias bandymas į jį patekti buvo sėkmingas – du pirmuosius kartus į Ketrzyn atvažiavau jau po muziejaus darbo valandų.
„Vilko guolis“ (kartais įvardinama „Vilko irštva“) – nieko įžeidaus, politinės karjeros pradžioje Hitleris pats taip pasirašinėjo korespondenciją. Pseudonimą jis, matyt, kildino iš savo vardo. Adolfas – viename iš vokiečių kalbos dialektų reiškia „kilmingas vilkas“.
Naujas Gdansko senamiestis
Gdanskas šį kartą man pasirodė toks miestas „apie nieką“. Per Antrąjį pasaulinį karą rusai „vaduodami“ Gdanską sugriovė apie 80 procentų pastatų – lenkai senamiestį atstatė. Tiksliau ir dabar atstatinėja, kyla ištisi kvartalai senų namų imitacijų.
Mums lankantis Gdanske svilino trisdešimties laipsnių karštis, lankomos erdvės sausakimšai užpildytos turistų – daugiatautė minia: anglų, prancūzų, skandinavų grupės. „Einam čia. O ko ten eit? O kodėl neit?“- charakteringai ginčijosi pusamžių lietuvių pora.
Kartą po Gdanską vaikščiojom rudenį, vėlų vakarą. Tada patiko. Ko gero, jei nori, kad Gdanskas būtų mielas, reikia tamsos, kuri išvaikytų turistų srautą ir pridengtų kičą.
Paplaukiojome laivu, automobiliu nuvažiavome iki Sopoto. Gdansko-Sopoto-Gdynės trimiestis – milijoninė aglomeracija. Kur baigiasi vienas miestas ir kur prasideda kitas – aiškių ribų nėra. Sopotas – Tarybų Sąjungoje žinomas dėl anais laikais soclageryje garsaus festivalio.
Ir Gdanskas, ir Gdynė – prie jūros, tačiau maudytis žmonės iš šių miestų keliauja į Sopotą. Mes tą kartą Baltijoje nesimaudėme – vanduo nešvarus, niekas į vandenį nelenda.
Lenkai, „biškį“ rusai, nervina, kai, mano supratimu, nesąžiningai bando užsidirbti. Pavyzdžiui, Sopoto tilto lankymas yra mokamas. Kartais mokamos aikštelės šalia lankytinų objektų – pvz. atvykęs į Malborko (Marianburgo) pilį pradžioje susimokėsi už stovėjimo aikštelę, paskui už bilietą į pačią pilį.
Einant Sopoto tiltu prisiminiau, kad prieš keletą metų mačiau, kaip Kryme pardavinėja vaizdą į Jaltą – nori prieiti prie skardžio krašto, skaičiuok grivinas.
Sopote cigaretės paprašė girtas prancūzas – kartu pasidžiaugėm jo šalies komandos pergale Pasaulio futbolo čempionate.
Gdanskas po trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalinimo atiteko Prūsijai. Tarpukariu jis buvo laisvasis miestas. Gdynės uostas (ir miestas) įkurtas tik tarpukariu – po pirmojo Pasaulinio karo Lenkija gavusi priėjimą prie Baltijos jūros ir natūralu, jog kūrė savąjį uostą. 1924 metais Gdynė buvo žvejų gyvenvietė su 1500 gyventojų, 1939-aisias – didmiestis, kuriame 120 tūkst. žmonių.
