Paskui motinos karstą ėjo tik su žmona ir kūdikiu ant rankų

UAB „Anykščių šiluma“ direktorius Virgilijus Vaičiulis „laiko mašina“ keliaudamas per beveik šešis savo gyvenimo dešimtmečius, ilgiau stabteli ties įsimintiniausiais, reikšmingiausiais momentais – Janydžiuose prabėgę nelengvi vaikystės ir paauglystės metai, studijuojant sutikta labai panašaus likimo mergina Nijolė, kuri jau beveik keturis dešimtmečius kartu su pašnekovu keliauja tuo pačiu gyvenimo keliu, pametinukų sūnų gimimas…
„O dabar – darbas, džiaugsmas būnant dviejų anūkų seneliu… Stengiuosi gyventi ramiai, nedramatizuoti ir neišpūsti pasitaikančių problemų ir sunkumų…“ – kalba V. Vaičiulis.

1957 – 1964.
Su mama statė savus namus

„Esu grynas anykštėnas – gimęs, augęs, po studijų atgal į Anykščius sugrįžęs, savus vaikus užauginęs šiame krašte“, – sako V. Vaičiulis, niekada nepalikęs savo vaikystės namų Janydžiuose – tik treji studijų metai prabėgo Panevėžyje, tačiau su a.a. mama kartu statytas namas, tapo pašnekovo šeimos namais.
„Iki kokių penkerių metukų su mama gyvenom tai vienam būste, tai kitam, pastovios gyvenamosios vietos neturėjom. Mama dirbo tuometiniame gyvulių supirkimo punkte, tad ir mane dažnai su savimi į darbą vesdavosi arba tiesiog palikdavo namie – darželio nelankiau, nei brolių, nei seserų neturėjau, nebuvo ir senelių, kurie galėtų mane pažiūrėti… Mano mama anksti neteko savo tėvų – tėtis, susirgęs šiltine, mirė, kai jai buvo 3-eji, o mamą palaidojo gal 20-ies būdama…“ – pasakoja V. Vaičiulis.
„O tėtis?“ – nedrąsiai klausiu pašnekovo… Tačiau jis – atviras žmogus, turima išmintis leidžia kalbėti ir apie skaudžius dalykus… „Tėtis kažkada per langą pabėgo… Pažinojau jį, tačiau aš tėčio neturėjau… O apie senelius iš jo pusės iš viso nieko nežinau… Mama mane pagimdė jau perkopusi keturiasdešimtmetį, abu likom vargo vargti, turėjom tik vienas kitą…“ – apie mažutę savo šeimą pasakoja UAB „Anykščių šiluma“ direktorius.
Kai V. Vaičiuliui buvo 4-eri ar 5-eri, mama su bendradarbiais nusprendė „per pusę“ statytis namą. „Vis savas kampas, nors nelengva buvo – nepasisekė su bendrasavininkiais, mėgėjai išgerti buvo ir tik per didelius vargus 2003 m. man pavyko įsigyti visą namą“, – pasakoja pašnekovas.

1964 – 1975.
Buvo visos sąlygos nesimokyti

„Pirmą klasę pradėjau dabartinėje Anykščių A. Vienuolio progimnazijoje, tačiau įpusėjus mokslo metams mus perkėlė į naujai suremontuotą J. Biliūno gimnaziją – buvome pirmieji pirmokėliai šioje mokykloje. Kadangi mokykla dar kvepėjo dažais, viskas buvo nauja, neleisdavo po ją vaikščioti su batais, nešdavomės šlepetes, batus palikdavome rūbinėje. Prisimenu ir tokį atvejį, kai vienas mano draugas – gal po pamokų mes buvom palikti – namo grįžo vienu juodu, kitu pilku veltiniu“, – pasakoja V. Vaičiulis.
Paklaustas, ar geras mokinys buvo, pašnekovas kalba: „Nors nė karto nelikau antriems metams, nė karto pataisų neturėjau, bet man buvo sudarytos visos sąlygos gerai nesimokyti… Kai buvau 12-os, mama patyrė insultą, nors po jo ir atsigavo, tačiau greit prasidėjo kitos ligos, tad ji daug laiko praleisdavo ligoninėse… O man tai reiškė laisvę… Ir gyvenau taip, kaip norėjau, kaip supratau…
Grįždavau žiemą iš mokyklos, namie šalta, reikia krosnį užsikurti… Užsikurdavau, bet gerai, jeigu koks draugas į lauką nepavadindavo – juk tuomet buvo pilni kiemai vaikų, – tokiais atvejais tekdavo grįžus miegoti ir labai šaltame kambaryje… Vienas prabūdavau ir kelias savaites… Kartą mama, grįžusi iš ligoninės, rado penkiolika indelių nuo suvalgytos grietinės – taip maitinausi: grietinė ir batonas… Būdavo, kad ir pas kaimynus vakarais nueidavau pabūti, bet šiaip buvau vienas… Dėl tokios man tekusios dalios kaimynai ir ašarą nubraukdavo, gailėjo ir manęs, ir mamos, tik aš nei tada, nei dabar to laikotarpio nedramatizuoju – tiesiog taip mes gyvenom…“
Pasak pašnekovo, apmaudžiausia jam būdavo dėl to, kad ne visada galėdavo ištrūkti pabūti su draugais – o juk tada, V. Vaičiulio žodžiais, tiek visko gyvenimas siūlė: žiemą – slidės, pažiūžos, vasarą – futbolas, Šventosios upė… „Kiti vaikai, kurie turėjo sveikus tėvus, geresnes materialines sąlygas galėjo laiką leisti taip, kaip norėjo, o man reikėjo dirbti… Kai mama grįždavo iš ligoninės, abu kartu ir malkas susipjaudavom, ir kitus darbus drauge padarydavom. Iki šiol man „baisiausiais“ užsiėmimas yra uogavimas. Būdavo, kad vesdavosi mama kartu į mišką uogų rinkti, o dienos norma buvo penki litrai – sukandęs dantis pririnkdavau tiek, o žiūrėk, mama sako, kad jos krepšys dar nepilnas, dar jai reikia padėti… Nešdavom uogas į turgų parduoti“, – pasakoja V. Vaičiulis.
„Tačiau, kai jau pabaigdavau darbus arba mama būdavo ligoninėje, visas laikas buvo mano. Prisimenu, man einant į 5 ar 6 klasę, kaimynas nusipirko televizorių – mums, daugeliui vaikų, tai buvo pirmą kartą matomas stebuklas. Kartą kaimynas suskaičiavo, kad žiūrėti filmo mūsų susirinko 18 vaikų… Žinodavom, kada rodys filmus ir keliaudavom pas kaimyną. Pirmieji matyti filmai – „Kapitonas Tenkešas“, „Keturi tankistai ir šuo“ – vaikiškas pramogas prisimena V. Vaičiulis.

1975 – 1978.
Studijuoti aukštojoje neleido
pinigų stygius

V. Vaičiulis baigė Panevėžio politechnikumą, kur įgijo statybininko specialybę. „Baigdamas mokyklą neturėjau kažkokios svajonių profesijos… Tiesa, mama norėjo, kad eičiau mokytis į geležinkelininkų mokyklą ir tapčiau geležinkelininku. Tačiau aš iš karto pasakiau ne… Buvo minčių apie studijas aukštojoje mokykloje, tačiau supratau, kad mokslams nebus pinigų, be to, iš Panevėžio buvo arčiau važinėti į Anykščius – juk mama sirgo, grįždavau kiekvieną savaitgalį, tiesa, kartais grįžęs mamos namie nerasdavau – jau būdavo išvežta į ligoninę…
Mamos invalidumo pašalpa buvo 34 rubliai 50 kapeikų – šios sumos turėjo užtekti abiem pragyventi. Bet visus trejus studijų metus gaudavau stipendiją, nes kitaip ir būti negalėjo – tada gausi stipendiją ar ne, priklausydavo ne tik ar neturi neigiamų pažymių, bet ir nuo lankomumo – praleisi per mėnesį 7 paskaitas, stipendijos negausi. Kursiokai galėjo sau tai leisti, sakydavo: “Ai, tėvai vis tiek duos pinigų”, o aš žinojau, kad man niekas neduos ir stipendiją gauti privalau. Gyvenau bendrabutyje, o savaitgaliais grįždavau į Anykščius. Net kainas bilietų prisimenu – „siauruko“ bilietas kainavo 45 kapeikas, autobuso – 90 kapeikų, o jau „minkšto“ autobuso bilieto kaina buvo 1 rublis 3 kapeikos“.
Baigęs studijas V. Vaičiulis sako net nesvarstė, kur norėtų pradėti dirbti: „Aš pasakiau, kad būtinai turiu grįžti į Anykščius, kitos išeities juk neturėjau… Ir grįžau, įsidarbinau Kurklių kolūkio staybos darbų vykdytoju, ten dirbau dvejus metus“.

1978-1980.
Gimimai ir mirtys

Dar būdamas studentu V. Vaičiulis sutiko ir savo būsimą žmoną Nijolę, kuri Anykščiuose lankė draugę, o pati gyveno Telšiuose. „Manau, žmona daug paaukojo sutikdama keltis gyventi į Anykščius. Telšiuose ji turėjo gerą darbą, buvo jauniausia rajono tarybos deputatė, turėjo daug perspektyvų daryti karjerą, gauti butą, tačiau pasirinko Anykščius.
Su žmona vestuves kėlėme Telšiuose, ji puikiai sutarė su šeimininke, pas kurią gyveno, tad ji leido savo namuose surengti šventę. Atvažiavo mano draugai iš Anykščių, susirinko jos draugės, tik mano mamos nebuvo, sveikata neleido dalyvauti vestuvėse… Nebuvo jos prabangios, tačiau viską sumokėjom savais pinigais, pataupėm ir surengėm šventę.
Greit susilaukėm ir pirmagimio sūnaus Manto, jis į šį pasaulį atėjo 1979 m. gegužę, o rugsėjo mėnesį savo mamą išlydėjau į paskutinę kelionę… Galima sakyti, prie mamos karsto buvom mes su žmona ir mūsų trijų mėnesių sūnus… Giminės iš Pasvalio atvyko tik laidotuvių dieną…
Džiaugiuosi, kad mama dar spėjo pamatyti nors vieną anūką, džiaugiuosi, kad užsimezgė gražus jos santykis ir su Nijole… Pradžioj buvo visko, mamai gal ir nelabai marti patiko, bet vėliau jos labai gražiai sutarė… Net iš savo pensijos sutaupytus pinigėlius ji paliko ne man, o mano žmonai…
Praėjus metams nuo pirmojo sūnaus gimimo, susilaukėme ir Mindaugo. Jis buvo planuotas vaikas, o kartu ir galimybė išvengti kariuomenės. Pradžioje kariuomenėn manęs neėmė, nes slaugiau mamą, o turintiems du vaikus jau vėl nereikėdavo tarnauti. Praėjus metams po Mindaugo gimimo, Anapilin palydėjom ir Nijolės mamą, tėčio ji neteko būdama 15-os… Tad mūsų bendras gyvenimas prasidėjo ne tik džiaugsmu susilaukus sūnų, bet ir palydint į amžinybę pačius brangiausius žmones…“ – pasakoja V. Vaičiulis.

1980-2000.
Dirbti teko ir savaitgaliais,
ir per atostogas

Nuo 1980 iki 1989 m. V. Vaičiulis dirbo Anykščių rajono „Atžalyno“ kolūkio inžinieriumi statybininku. Žmona pradžioje įsidarbino veltinių fabrike, vėliau buvo pakviesta dirbti į partijos komitetą, iš ten perėjo į karinį komisariatą, kur dirbo iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. „Dirbom, auginom vaikus, kūrėm savo namus… Norėjosi automobilio, tad savaitgaliais ir per atostogas eidavau papildomai padirbėti statybose, taip ir užsidirbau pirmajai mašinai – važiavau į Maskvą ir iš ten parsivariau metų senumo „Žigulius“… Pirmoji mūsų šeimos kelionė buvo į Krymą – automobiliu su abiem vaikais…
Žmonai, kol vaikai buvo maži, manau, buvo kur kas sunkiau nei man. Aš ryte išvažiuodavau į darbą ir tik vakare grįždavau, gerai jeigu spėdavau jai padėti vaikus iš darželio pasiimti, bet dažniausiai tai jai tekdavo padaryti vienai. Auginti pametinukus nebuvo lengva“, – pasakoja pašnekovas.
Paklaustas, ar sunki sūnų paauglystė buvo, V. Vaičiulis prisimena: „Vaikai buvo kaip vaikai, ne geresnis ir aš buvau. „Zbitkų“, aišku, prikrėsdavo, bet kas gi be jų užauga… Šiaip buvau griežtas tėtis, dabar galvoju, kad gal net per griežtas… Buvo tokia istorija: mano sūnų apkaltino, kad jis Anykščių bažnyčioje susprogdino petardą. Mokytoja jam net liepė prieš veidrodį mokytis verkti, kad galėtų „atgailauti“ per tėvų ir mokytojų susirinkimą, tik sūnus to nedarė, jis kartojo, kad tos petardos nesprogdino. Paskui viskas išaiškėjo, atsirado tas, kuris susprogdino tą petardą, maniškis, žinoma, dalyvavo tame – degtukus padavė… Bet man atrodo, kad lyginant su tuo, su kokiomis problemomis susiduria dabartiniai tėvai – narkotikai, alkoholis – mes problemų su vaikais neturėjom.
Abu užaugo gerais žmonėmis, baigė mokslus, turi darbus, sukūrė šeimas, vyresnėlis Mantas turi du vaikus – anūkei Liepai dabar 4,5 metukų, o anūkas Vakaris gruodį atšventė pirmąjį gimtadienį, ką tik išmoko vaikščioti“.
1989–1991 m. pašnekovas dirbo Anykščių Statybos-remonto valdybos darbų vykdytoju. Nuo 1995 m. V. Vaičiulis įsteigė individualią įmonę „Vaidlonė“, kurioje pats dirbo iki 2000–ųjų ir kurioje iki šiol dirba jo žmona.

2000-2017.
Nuo politikos iki „šilumos“
direktoriaus

V. Vaičiulis pabuvo ne tik statybininku, verslininku, bet susipažino ir su politikos virtuve. 2001-2003 m. jis buvo mero Dariaus Gudelio pavaduotoju, buvo ir Naujosios sąjungos Anykščių skyriaus pirmininku, 2003-2007- rajono Tarybos nariu.
Tik, pasak V. Vaičiulio, politika – ne jam: „Buvimas politikoje tik leido susipažinti su jos virtuve. Bet aš supratau, kad nemoku nei įtikinėti, nei dalinti pažadų, man postų ir karjeros šioje srityje nereikia. Man geriau gamyboje…“
Tad nuo 2003 m. iki dabar V. Vaičiulis yra UAB „Anykščių šiluma“ direktorius. Paklaustas, kas jam darbe sunkiausia, pašnekovas svarsto: „Yra dalykų, kurie man nepatinka… Sunku atleisti žmones… Kartais tiek susikoncentruoji į smulkmenas, kad pamiršti esmines problemas… Tik aš nelinkęs nieko atidėti, kad ir koks nemalonus darbas būtų, aš netempsiu gumos – padarei ir ramu, kam atidėti tai, ką vis tiek teks padaryti“.
Į klausimą, ar gąsdintų mintis prarasti direktoriaus kėdę, V. Vaičiulis atsakė nedvejodamas: „Tikrai ne… Aš manau, kad jeigu žmogus turi sveikas rankas, kojas ir galvą, tai alkanas neliks. Norėdamas valgyti, aš galėčiau dirbti ir paprastu darbininku…“