Paskutinieji Vaižganto gyvenimo mėnesiai

Lietuvių literatūros klasikas, publicistas, literatūros mokslininkas, lietuvių literatūros mokslų garbės daktaras, visuomenės veikėjas, tautos švietėjas ir blaivintojas, krašto patriotas, lietuvybės puoselėtojas kanuninkas Juozas Tumas -Vaižgantas gimė Svėdasų krašte, Malaišiuose, ankstyvą rudenį -1869 metų rugsėjo 20-ąją. O Amžinybėn iškeliavo 1933-iųjų balandžio 29-ąją Kaune, prabudus pavasariui, atgimstant gamtai, medžiams puošiantis žiedais.

Šį pavasarį sukanka lygiai 85-eri metai, kai nustojo plakti žymiojo mūsų kraštiečio širdis. Nors ir skaudaus, liūdno, tačiau visgi savotiško jubiliejaus proga pasklaidykime Vaižganto laiškus, amžininkų prisiminimų puslapius ir mintimis sugrįžkime į 1933-iuosius metus. Pabūkime kartu su garsiuoju Vaižgantu paskutiniaisiais jo gyvenimo mėnesiais…

Saulelė vakarop, sveikata-silpnyn…

Juozas Tumas-Vaižgantas stipria sveikata niekuomet negalėjo pasigirti, dar jaunystės metais jau turėjo kai kurių problemų, ne kartą teko sirguliuoti. Metams bėgant, didėjant darbų krūviui ir rūpesčių naštai, gausėjo ir bėdų su sveikata. Neseniai atšventęs savo 60-metį, 1929 metų spalio 9 dieną Vaižgantas į Prancūziją su humoro gaidele dukterėčiai Bronei Klimienei-Mėginytei ( 1892-1957) – savo sesers Severijos Tumaitės-Mėginienės ( 1863-1910) dukrai rašė:

„Branyte, aš Tau, štai, patiekiau savo 60 metų pripelnytų ligų katalogą.

1. Plaukai ant galvos nebesilaiko.

2. Akys nebežiūri.

3. Ausys nebeklauso.

4. Sprande egzema.

5. Nosys nebefiltruoja.

6. Kalbamoji gerklė užsidega.

7. Alsuojamieji užsiflegmiję.

8. Raumens reumatizuoti.

9. Nariai artritizmuoti.

10.Girkšnys praplyšęs.
11.Slanktai vargina.
12.Kojų pirštų papautai gelia.
13.Išijas duria.
14.Smėlys ir baltymai byra.

Suma: 82 kl.svorio,

atrodau, kaip niekados pirmiau ir, labai dėkoju Jums už pažadėjimą surasti kurortą. Palauksime, kuriam galui rimtai prireiks.

Šiandien M.[inistrų] Kabinetas paskyrė man 800 litų pensijos, tai duonos nepritrūksiu, o dirbti dar galiu ir labai noriu.

Pasveikinimų gavau 427.

Aš pats stebiuos, kaip neapkvaišau nuo malonėjimų ir pagyrimų. Širdyje dabar jaučiuos dar kuklesnis, dar ramesnis, na, laimingas. Už viską tebūnie garbė Dievui!“

1929 –aisiais Vaižgantas ne tiktai sulaukė garbingo 60-mečio. Tais metais sukako ir jo literatūrinio darbo 40-metis, o kunigystei tuomet buvo paskyręs 36 metus.

„Reta rasti žmogų, kuris taip plačiai ir giliai būtų įaugęs į mūsų tautos kultūrinį gyvenimą, kaip J. Tumas-Vaižgantas. Spaudoje, mene, moksle, religijoje, politikoje ir įvairiose kultūrinėse bei visuomeninėse organizacijose…ekspansyvi jo asmenybė turiningai ir plačiai pasireiškė. Nuo Aušros ligi pat gyvenimo pabaigos jis žengė pirmose mūsų tautos veikėjų eilėse, o savo asmenybe ir veikalais visuomet atstovavo pačiam jautriausiam, pačiam gaivališkiausiam mūsų tautos elementui…“, – rašė apie Vaižgantą jo biografijos tyrinėtojas žurnalistas Aleksandras Merkelis.

Jo visur buvo pilna. Sunku net ir suskaičiuoti įvairias draugijas, bendroves, sąjungas, tarybas, komisijas bei kitokias visuomenines organizacijas, kurioms priklausė Tumas: tai joms vadovavo, tai buvo pirmininko pavaduotoju ar bent iždininku. Savo kūrybą, publicistinius rašinius, apybraižas, vaizdelius, recenzijas apie spektaklius, dailės parodas, kitų autorių knygas bei kitokio pobūdžio straipsnius spausdino daugelyje laikraščių, per savo gyvenimą net devynetą leidinių jis pats redagavo. Pasižymėjo kaip labai talentingas ir produktyvus rašytojas, reguliariai leidęs savo knygas, ištisus „Raštų“ tomus. Su dideliu pasisekimu Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete rašytojas keletą metų studentams dėstė lietuvių literatūros istorijos kursą, iš pradžių buvo lektoriumi, vėliau tapo docentu. Labai kruopščiai ruošdavosi paskaitoms, surinkdavo apie rašytojus daug vertingos medžiagos, vėliau savo paskaitas išleisdavo atskirais leidiniais. Kai 1929 metų pavasarį, prastėjant sveikatai, Vaižgantas įteikė atsistatydinimo pareiškimą, atsisveikinant su savo garbingu ir daug lietuvių literatūrai nusipelniusiu mokslininku Universitete suorganizuotame iškilmingame posėdyje doc. Juozui Tumui-Vaižgantui suteikiamas lietuvių literatūros mokslų garbės daktaro vardas… O kiek energijos, laiko ir jėgų pareikalaudavo tarnystė Kauno Švč.Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje?!

Atsisakydamas kai kurių darbų, pareigų, šiek tiek mažindamas „apsukas“, Vaižgantas vistiek ramiai negalėjo nusėdėti namuose. Jis ir toliau intensyviai sukosi gyvenimo verpetuose…

„Mano testamentas“

1933 metų sausio mėnesio 14 dieną jis paskutinį kartą perrašė savo testamentą, taip ir pavadindamas šį dokumentą: „Mano testamentas“.

Testamente buvo įrašytos ir tokios eilutės, kurios vėliau ne kartą cituotos, svarstytos, sprendžiant klausimą kur reikėtų Vaižgantą palaidoti, jos nepamirštamos ir dabar:

„…Kur mane padėsite, man vistiek pat. Man‘ geriausia būtų padėti Svėdasuose: kapuose, kur Tumų, Mėginių kūnai ilsis, dar seselė Marijona Nakutienė; arba Marikonio koplyčios rūsyje – jis tuščias. Svėdasai – mano gimtoji parapija, aš juos nepaprastai mėgstu ir manau, kad kultūros dalykas šian-ten palikioti žymesnybių ir sudaryti tai vietai atrakciją. Nemažiau per 13 metų pamėgau ir Vytautinę bažnytėlę, iš kur su tokiu atsidėjimu plėčiau lietuviškas Kauno ir Valstybės tradicijas. Nejaugi ji mane užmirš?…“

Netgi ir testamentą rašydamas Vaižgantas lieka tokiu pat nuoširdžiu, rūpestingu ir atviru žmogumi, jis niekam neabejingas, siekia, kad ir iškeliavęs Amžinybėn, dar gali būti naudingu ir reikalingu kitiems:

„ Mano palaikai giminėms kaimiečiams netinka; jiems geriau būtų pinigai, o jų nėr; kiek tesėjau, buvau geras jiems gyvas, o ir jie ne ubagai. Bažnyčioms ( Vytautinei, Panevėžio Katedrai, Svėdasų, Žaliakalnio Prisikėlimo) jau esu padalijęs. Kauno kunigų seminarijai taip pat…Tai nebesijaučiu kaltas labdarybės įstaigoms.

Aš niekam nesu skalnas, o man daug kas. Duodamas, kvitų neimdavau net didesnei sumai. Jei skolininkai garbingi, patys tegu susineša Vaižganto namams; jei užsigins, tai jų ir buvo grobuoniška intencija. Ir kitaip mane apvogdavo. Prašau nesibylinėti.

Jei kas tautos tradicijai ras reikalinga mano vardas panaudoti, ras priemonių. Nepanaudos niekas-nebus ko sielotis: gyvenimo vilnys veikiai persirita per visų atminimą.“

Užbaigiamas testamentas žodžiais:

„Lietuvą ir lietuvius mylėjau, bet testamentus jiems jau iškalbėjau savo raštuose-prašom pasiskaityti ir bus vistiek, ar aš tebesu ar nebesu.

Visa tai savo ranka ir nepakrikusiu protu surašiau-

Žemaičių Katedros garbės kanauninkas, Lietuvos Universiteto Lietuvių Lite- ratūros garbės Daktaras, Vytauto Didž. b. rektorius, o šiaip jau- Tretininkas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas

Kaune

1933.I.14.“

Atsisveikinimas su pamėgta bažnyčia

1933 metų sausio 21-ąją kanauninkas Juozas Tumas paprašė Metropolijos Kurijos, kad dėl ligos jį atleistų iš Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriaus pareigų ir kaip pensininkui leistų, įsitaisius privatų altorėlį, laikyti Šv.Mišias Vaižganto g-vės 17 name. Atsistatydinimas buvo priimtas ir vasario 16-ąją Vaižgantas parapijiečiams pasakė atsisveikinimo pamokslą. Kartu Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektorius kan. Juozas Tumas-Vaižgantas padarė ir savotišką finansinę ataskaitą už visus trylika metų, praleistų šioje šventovėje.

-Trylika metų pradirbęs Vytautinėje bažnyčioje, aš nesudėjau jokio turto, neįsigijau namų gyventi- išeinu vėl įnamiauti kaip įnamavaus kleboniją, o mano einamoji sąskaita teparodo 250 litų. Ačiū Dievui, kad bent ne skolų,-kalbėjo klebonas kun. J.Tumas.-O prisipažįstu jums, kad nemanytumėte, jog aš čia jūsų skatikais pasinaudojau. Kas kokį litą dėjo, tas litas prie bažnyčios, ne prie mano delnų prilipo…

Iš savo pamėgtos, puoselėtos, rūpestingai prižiūrėtos, atrestauruotos bažnyčios Vaižgantas pasitraukė tyliai ir kukliai. Nesusirinko didžiulės kauniečių minios jo išlydėti, atsisveikinti, tačiau visų parapijiečių širdyse jo rektoriavimas šioje bažnyčioje paliko pačius gražiausius prisiminimus. Tiesa, staigus ir netikėtas jo pasitraukimnas iš Vytautinės bažnyčios sukėlė visuomenėje įvairiausių gandų, apkalbų. Daugelis net nenorėjo patikėti, kad iš taip mylėtos, prižiūrėtos, puoselėtos šventovės rektorius Juozas Tumas-Vaižgantas galėjo pasitraukti savo noru. Kauniečiai net sunkiai įsivaizdavo, kaip ši bažnyčia toliau gyvuos be Vaižganto, be jo prasmingų, įstabių pamokslų, kurių pasiklausyti į bažnyčią susirinkdavo net ir visiškai netikintys, bedieviai…Tačiau, silpnėjant sveikatai, Vaižgantas ir anksčiau artimiesiems, pažįstamiems vis užsimindavo, kad artėja diena, kai jam teks atsisveikinti su Vytautine bažnyčia. Kartais jis paatviraudavo, esą, kankina kažkokia keistoka nuojauta, kad kai tiktai atsisakys rekoriaus pareigų bažnyčioje, tai greitai ir mirsiąs. Žinoma, nei pats Vaižgantas, nei jo pašnekovai į tai nekreipė rimto dėmesio. Vaižgantui tik labai rūpėjo gauti kuo greičiau iš dvasinės vyresnybės leidimą savo namuose įsirengti altorėlį ir laikyti Šv.Mišias. Tiktai tokio leidimo taip ir nesulaukė…

„Gal pasveiksiu, bet darbininkas nebebūsiu…“

Sausio 17-ąją Juozas Tumas-Vaižgantas užsuko į Valstybės ligoninę išsitirti sveikatos. Iš pradžių buvo manoma, kad kunigas Tumas serga širdies išsiplėtimu, tačiau stropiai ir nuodugniai ištyrus ligonio organizmą, paaiškėjo, kad jo sergama anemija, arba, paprastai triant, mažakraujyste. Ligoninėje rūpestingai ligonį prižiūrintys gydytojai ramino, kad anksčiau ši sunki ir pavojinga liga buvo nepagydoma, o štai dabar sėkmingai gydoma žaliomis kepenimis ir jų preparatu „Campolon“, įleidžiamu į raumenis. Po mėnesio gydymosi ir keliolikos injekcijų kurso Vaižganto sveikata gerokai pagerėjo. Iš pradžių, vos atsigulęs į ligoninę, jis turėjo mažai vilties išgyti, tačiau medikų pastangos ligonį pastatė ant kojų.

„ Jau buvau nulipęs žemyn. Sugrįžau gana gerai, tik jaučiu krūtinės kaulo skaudėjimą: jo smegenys blogsta nuo anemijos. Gal pasveiksiu, bet darbininkas nebebūsiu…“,- rašė Vaižgantas 1933 m. sausio 28 d.iš ligoninės geram savo „prietėliui“ pedagogui, kultūros veikėjui, vaikų rašytojui Matui Grigoniui (1889-1971).

Kaune gyvenusiai savo dukterėčiai Barborai Lesauskienei- Mėginytei (1896-1975) (sesers Severijos Tumaitės- Mėginienės) dukrai sausio 21-ąją apie negalią rašė:

„…Šiandien pasibaigė visi bandymai, ir rezultatas paaiškėjo: anemia pernicioza-piktoji anemija, kaip a.a. mano seselei, o Tavo motinai Severjai. Prasideda kuracija žaliomis jeknomis ir kitaip maistingai…Dr. Kuzma sako, kad dabar esą priemonių kovai su anemija…“

Dar po trijų dienų laiške Barborai parašo:

„… Mano anemija geros nuotaikos neduoda, o rentgenoskopija per 2-3 dienas užmušė apetitą…“

Kitai dukterėčiai-Bronei Klimienei-Mėginytei ( diplomato, istoriko, publicisto, 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataro Petro Klimo (1891-1969) žmonai į Prancūziją apie savo sveikatos būklę Vaižgantas parašė plačiau ir vaizdingiau:

„…Nu, o aš pats tapau visai nebegražus. Rudenį kad buvau skaistaveidis, tai rekordą ėmiau tarp jauniklių. Būdavo, nusiprausi ir žydi. O taip kaip tik ir būta įsigalinčios anemijos. Dabar esu nuo ryto iki vakaro baltas, tik lūpos parausta, kai esti geriau.

Greičiausiai esu nusidirbęs per 1928-32 metus.Daug knygų išleidžiau, daugely visuomeninių organizacijų dirbau, o pradžios anemijos būta iš seno. Anemija- tai mažėjimas maitinančių, raudonųjų kraujo dalelių. Iš 5 milijonų man belikta 2.700.000, vadinas, tik pusė. O hemoglobinų tik 62%.

Dabar medicina daugina kraują jeknų vitaminais, gaunamais iš žalių. Mėginau valgyti žalią kvošeliną su cibuliais- nesiduoda; tai geriu išspaudas su buljonu- labai gardu, kaip juka. Be to, man daro injekcijas iš tų pat jeknų preparato „Campolon“. Amerika turinti labai gero preparato gerti, tik esąs brangus, 5-8 doll. Pirkčia, kad kur rasčia.

Buvau pradėjęs nebepaeiti-širdis nebedirbo ar dirbo kreivai, sopančiai, ir nuo I-17 atsidūriau dr. Kuzmos ir prof. Buinevičiaus globoje. Gydo gana sutartinai. O gydymas nekomplikuotas. Šiaip jau nė vienu nariu nepasiskundžiu – visi geri, tebėra nenusidėvėję, nebraška; skaitydami mušimus, man ima normą 45 metų amžiaus…“

Artimiesiems, draugams ir pažįstamiems rašytuose laiškuose Vaižgsantas ne tiktai savo godas godoja, apie savo ligas pasakoja, Jis domisi ir kitų žmonių sveikata, pergyvena dėl vieno ar kito artimo giminaičio ligų, samprotauja apie šalies politinius įvykius, kultūrinį gyvenimą, pasisako įvairiausiomis temomis.

Akivaizdu, kad net ir gulėdamas ligoninėje, Vaižgantas nenutolo nuo visų kasdieniškų, žemiškų reikalų ir problemų. O iš ligoninės jis veržte veržiasi namo. Viename iš laiškų artimiesiems ( 1933-01-29) rašė:

„…Aš iš ligoninės grįžtu poryt. Nusibodo, privargau- nuolat +25 C kambaryje ir tvanku koridoriuje. Nieko nebeuodžiu. Aš ne gulintis ligonis ir mano anemija gydoma-stačiomis. Aš neįkyrus ligonis…“

Darbai darbeliai, rūpesčiai rūpestėliai…

Sausio 31-ąją išsirašęs iš valstybinės ligoninės, Juozas Tumas dar pora mėnesių gyveno senajame bute Aleksoto gatvėje, nes tiktai kovo 31-ąją galutinai pasitraukė iš Vytauto Didžiojo bažnyčios, pilnai su viskuo atsiskaitė. Nors reikalų šioje bažnyčioje dar turėjo ir vėliau.

Restauruodamas savąją bažnyčią, Vaižgantas svajojo ateityje šalia jos pastatydinti kleboniją, o prie jos įrengti biblioteką su skaitykla ir paskaitoms skirta sale. Tam tikslui Kauno miesto valdyba buvo pažadėjusi ir sklypą, tačiau savo pažado vykdyti neskubėjo. Atsisveikinęs su Vytautine bažnyčia, Vaižgantas jau kūrė kitus planus. Jis kreipėsi su laišku į burmistrą, prašydamas skirti sklypą kitoje vietoje- studenčių bendrabučio-Vaižganto namų statybai. Pinigų tam tikslui jis neturėjo, tačiau, kaip pareiškė testamente, tikėjosi, kad skolininkai labdarystės tikslui statomiems namams skolas grąžins. Būsimiesiems Vaižganto namams testamentu jis skyrė ir 2000 tomų knygų biblioteką, paveikslus bei kitokį turtą. Pats Vaižgantas tikėjosi prie to bendrabučio įsirengti koplytėlę ir būti studenčių bendrabučio-Vaižganto namų kapelionu.

Taigi, tikėdamasis greitai pasveikti, Juozas Tumas-Vaižgantas pasiryžo artimiausiu metu šiais statybos reikalais užsiimti. Vos išėjęs iš ligoninės, jis suskubo tvarkyti savo kūrybą, nes ketino išleisti dar tris savo „Raštų“ tomus. Dviem knygomis jis dar spėjo pasidžiaugti, galėjo pavartyti, palaikyti rankose. Knyga „Vaižganto Gyvulėliai“ buvo išleista autoriui dar gyvam tebesant, „Raštų“ XIX tomas – „Naujieji literatūros nuotykiai“ įpusėtas spausdinti ir užbaigtas jau po rašytojo mirties. Planavo rašytojas perredaguoti „Pragiedrulius“, atsisakydamas gausaus publicistinio balasto. Tiktai jau nespėjo…

Vasario 28-ąją kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas persikėlė gyventi į savo giminaičių Klimų vilą Vytauto kalne. Diplomatas Petras Klimas su žmona Brone – Vaižganto sesers Severijos dukra- gyveno Prancūzijoje, tad sumanius jiems pasistatyti vilą Kaune, jos statyba rūpinosi Vaižgantas. Gyvenimo saulėlydyje Vaižgantui šiame ištaigingame name irgi atsirado vietos, jis čia naudojosi trimis erdviais, gerai įrengtais kambariais.

Klimų vila stovėjo gražaus ąžuolyno kaimynystėje, ramioje vietoje, atokiau nuo miesto triukšmo ir dulkių. Pro langus buvo galima žavėtis nuostabia Kauno panorama su Nemuno vingiu. Tačiau, norint pasiekti vilą, reikėjo užkopti į aukštoką kalną. Net ir sveikas, jėgų žydėjime žmogus gali kopdamas pridūsti, o ką jau bekalbėti apie ligonį? Tokie pasivaikščiojimai Vaižgantui buvo labai žalingi, čiulpte čiulpė paskutines jo jėgas…

Rūpestinga valstybės ligoninės gydytojų priežiūra šiek tiek pataisė Vaižganto sveikatą, pašalino anemijos pavojų. Tačiau troški ir perdaug prišildyta palata neigiamai paveikė jo plaučius. Drėgnu žiemos oru keldamasis į naują butą, dažnai su įvairiais reikalais vaikščiodamas po įstaigas, tai sušildamas, tai atvėsdamas nepasisaugojo ir vėl pradėjo sirguliuoti. Vis dažniau jį kamavo aštrus kosulys, kuris dar labiau pasmarkėdavo ūkanotomis, drėgnomis dienomis bei naktimis. O 1933 metų kovo ir balandžio mėnesiais tokių dienų ir naktų būdavo labai daug. Vaižgantas geriau jausdavosi šiltomis, saulėtomis pavasario dienomis, tačiau saukė tąsyk nelepino…

Gydytojai V. Kairiūkštis, Bermanas ir A. Petrikas nustatė, kad Vaižgantas serga bronchitu. Matydami, kad paciento sveikata sparčiai blogėja, patarė važiuoti gydytis į užsienį. Tačiau lėšų stoka ir ypač silpna ligonio sveikata neleido tuoj pat įgyvendinti medikų rekomendacijų. Reikėjo laukti, kol ligonio sveikata pagerės ir tolima kelionė nebebus pavojinga. Be to, ir pats Vaižgantas perdaug į užsienį nesiveržė, nes nebesitikėjo, kad kas nors stebuklingai gali sugrąžinti sveikatą.

Kovo 19-ąją buvo kunigo Juozo Tumo vardinės. Vardo dieną kasmet pas jį į butą susirinkdavo giminaičiai, draugai, pažįstami, Juozapinės tapdavo linksma ir gražia švente. Sulaukė solenizantas ir tądien daugybės svečių. Gražiai pasipuošęs, pasidabinęs garbės ženklais Tumas pasitiko atėjusius pasveikinti Prezidentienę Sofiją Smetonienę, Vyriausybės narius, daugelį bičiulių, kurie atėjo su dovanomis, gėlėmis. Vytauto Didžiojo universiteto studenčių tautininkių korporacijos narės pakvietė Vaižgantą tapti jų korporacijos garbės nariu. Artimiesiems laiškuose Vaižgantas po vardadienio rašys, kad sveikinimų gavo bent 70, lankytojai vis ėjo nuo 11 val. ryto iki 8 val. vakaro. „Labai nuvargau, nors nieko nevaišinau, ir naktį smarkiai kosėjau…“

O už langų dvelkė pavasaris, viliojo, kvietė eiti į gamtą, mėgautis žaluma. Nepaisydamas gydytojų draudimo, Vaižgantas vieną dieną kartu su pažįstamu inžinieriumi F. Vizbaru jo automobiliu išvažiavo į Pažaislį. Čia vaikštinėjo, džiaugėsi saulės spinduliais, pirmisiais žiedais, susidomėjęs stebėjo atgijusį skruzdėlyną…

Kelionė į Pažaislį buvo labai maloni, įdomi, bet ligoniuo sveikatai kenksminga pramoga. Rytojaus dieną po šios išvykos Vaižgantas pasijuto dr blogiau, pradėjo smarkiau kosėti. Todėl gydytojai, matydami kaip sunku Vaižgantui laikytis medikų skirto režimo, kaip neįmanoma garsaus žmogaus apginti nuo lankytojų, patarė jam gultis į Šv.Luko ligoninę Žaliakalnyje.

Tarsi paukštis narve…

Nors Šv. Luko ligoninėje jį rūpestingai prižiūrėjo seserys vienuolės bei gydytojai, tačiau sveikta nesugrįžo, tik šiek tiek apmažėjo kosulys. Prie laisvės įpratusiam Vaižgantui griežtas ligoninės režimas buvo tiesiog nepriimtinas. Ankštoje ligoninės palatoje jis jautėsi tarsiu paukštis narve. Įkyrėjus gulėti, jis vaikštinėjo iš kampo į kampą arba ilgai stebėdavo pro langą atbundančią gamtą. Kartais, išsiilgęs gryno oro, pradarydavo langą. Drėgnas ir vėsus oras gaivino, bet kartu ir suerzindavo plaučius. Prasidėdavo kosulio priepuoliai, kartą pro burną net pasipylė kraujas…

Vienintelė paguoda buvo ta, kad jisai nepasidavė liūdesiui, pesimizmui. Net ir gulėdamas ligoninėje, domėjosi kultūriniu, visuomeniniu ir politiniu krašto gyvenimu, daug skaitė. Aplankyti atėjusių žmonių jis prašydavo nupirkti naujausių laikraščių, knygų. Jeigu pats kai kada nebegalėjo skaityti, prašydavo, kad paskaitytų kiti. Mielai knygomis, laikraščiais dalijosi su kitais ligoniais. Ir vis rašė laiškus artimiesiems, nekantriai laukdavo atsakymų. Laikas nuo laiko vienu kitu sakiniu užsimindavo ir apie savo negandas, gydymo procesus, sveikatos būklę. Guosdavosiu, kad liko jau kitoks, nei buvo anksčiau, kad keičiasi jo išvaizda, mažėja energija. „Aš kartais bijau, kad nepavirsčiau nusivažinėjusiu kuinu: stovi sau, galvą nuleidęs, lyg nebegyvas, nes pagaunu save tokioje arkliškoje pozoje…“-iš Šv.Luko ligoninės balandžio 5-ąją Klimų šeimai nuskriejo nerimo eilutės.

Paskutinės gyvenimo dienos

Šv. Luko ligoninėje Juozas Tumas-Vaižgantas, kaip jis pats apibūdino, „iškalėjo“ 12 dienų ir buvo išleistas tolimesniam gydymui į namus. Jis vėl įsikūrė Klimų viloje. Balandžio 10-ąją Bronei ir Petrui Klimams adresuotame laiške (deja, jau paskutiniame) Vaižgantas išsamiai aprašė kasdieninius buitinius reikalus, pateikė finansinę ataskaitą, kokiems tikslams kiek pinigų iš Klimų kasos išleista ir tiktai gale užsiminė apie savo ligą:

„…Bronchitis mane priėdė iki 65 kilogramų ir dar žemiau. Kelinės nebesilaiko, o savas kailis padribo, kad bjauru bepažiūrėti į kitąsyk veidą…Veidas pajuodo, susiraukšlėjo…

Nenorėčiau veltui duoną ėsti, o dirbti dar nepagaliu…Laiškus Jums parašau labai sunkiai ir paskui gaunu pusę dienos ilsėtis…“

Balandžio 11-ąją jis dar parašo labai ilgą ir nuoširdų laišką, adresuotą Klimų vaikams Eglutei ir Petriukui, kuriame aprašo gamtos reikšmę žmogaus gyvenime, kaimo ramybę, ko trūksta didelių miestų šurmulyje. Užbaigia laišką Vaižgantas žodžiais:

„Eglute! Aš seniai esu pasiryžęs, kai Tu imsi augti, rašyti tokių gražumėlių, kurie įbrangina mūsų Tėvynę Lietuvėlę. Dabar Raudonojo Kryžiaus jaunimas, kuris leidžia savo laikraštį „Žiburėlis“, kurį Tau užsakiau, užsimetė, kad jiems bendradarbiaučiau. Tai manau sau: imsiu ir Eglutei laiškus paskelbsiu viešai. Dabar nuo 5 n. ieškok sau adresuojamų laiškų…“

Tai buvo paskutinis Vaižganto rašytas laiškas Klimų vaikams į Prancūziją. Ant jo darbo stalo liko keletas straipsnių, skirtų jauniesiems „Žiburėlio“ skaitytojams. Kai dienos būdavo giedros, saulėtos, o Vaižgantas jausdavosi šiek tiek geriau, taisydavo savo „Raštų“ XIX tomo korektūrą arba rašydavo vaikams skirtus kūrinėlius. Skaitydavo ir kitų autorių knygas. Dažniausiai į rankas imdavo Rabindranato Tagorės knygas.

Balandžio 22-ąją, šeštadienį, sukaupęs paskutines jėgas, nuskubėjo į Vytauto Didžiojo bažnyčią, nes buvo pažadėjęs sutuokti pažįstamų porą. Žinojo, kad jaunavedžiai jo lauks, tad negalėjo nuvilti. Po pavasarinio potvynio bažnyčioje pasitiko didele drėgme pritvinkęs slogus oras. Sutuokęs porą ir vos atgaudamas kvapą, jau paskutinį kartą užvėrė bažnyčios duris. Stebėjosi, kaip galėjęs šioje bažnyčioje ištverti net trylika metų- juk visą laiką čia buvo vėsu, drėgna…

Balandžio 23-iąją Vaižganto sveikata smarkiai pablogėjo, krėtė šaltis, nesinorėjo valgyti, vaizdai mirgėjo akyse, nepasisekė rankose nulaikyti ir knygos.

Kitos dienos, pirmadienio, rytmetį, iškviestas gydytojas konstatavo plaučių uždegimą. Nusilpusiam organizmui, pavargusiai širdžiai ši liga buvo baisiai pavojinga. Todėl, suleidus vaistų, buvo nuspręsta ligonį palikti namuose, o jo slaugymui iš Šv. Luko ligoninės iškviesta gailestingoji seselė vienuolė Teresė.

Ligonio sveikata kasdien vis prastėjo ir buvo maža vilties jį išgelbėti. Balandžio 27 dieną, ketvirtadienį, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas atliko išpažintį ir priėmė paskutinį patepimą. Kitą dieną buvo sukviestas trijų gydytojų: A. Petriko, Gudavičiaus ir Bermano konsiliumas, bet ir jis priėjo išvadą, kad ligonio būklė yra beviltiška, o medicina šiuo klausimu jau bejėgė. Tumas buvo tiek silpnas, kad kartais netekdavo sąmonės, o ją atgavęs, pradėdavo kliedėti.

Šeštadienio, balandžio 29-osios, vidurdienį, ligonis atgavo sąmonę ir šiek tiek pasikalbėjo su jį aplankiusiais giminaičiais ir pažįstamais, išklausė jam skiriamo raminamo arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus ganytojiško laiško. O vakarop, saulei leidžiantis, prasidėjo agonija, kuri buvo ilga ir sunki. 7 val. 40 min. vakare Juozo Tumo-Vaižganto gyvybė užgęso…

Karmelitų parapijos bažnytinėje knygoje 62-uoju numeriu atsirado įrašas, kad „1933 metų balandžio 29 dieną Kaune mirė 63 metų kun. Juozas Tumas, Kauno Metropolijos Kapitulos garbės kanauninkas, sirgęs plaučių uždegimu, aprūpintas šv. Sakramentais, sūnus Anupro ir Barboros…“

„… Kiek džiaugsmo davei Tu savai Lietuvėlei!…“

Vaižganto laidotuvės įvyko 1933 metų gegužės 1 dieną. Laikinai karstas su velionio palaikais buvo palaidotas Kauno Arkikatedros bazilikos kriptoje, o vėliau, vykdant jo testamentą, atitinkamai paruošus tam vietą, palaikai perlaidoti Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios požemyje. Į paskutiniąją žemiškąją kelionę garsųjį mūsų kraštietį lydėjo tūkstančiai žmonių. Atsisveikinimo žodį prie Bazilikos kriptos tarė pats Tautos Vadas- Prezidentas Antanas Smetona.

Tomis dienomis dauguma šalies laikraščių ir žurnalų buvo išleisti su gedulo rėmuose išspausdintomis Vaižganto nuotraukomis, su jo atminimui skirtais prasmingiausiais žodžiais, eilėraščių posmais, nekrologais, užuojautomis.

„Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir, tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą.“- taip „Vaire“ rašė Vincas Mykolaitis-Putinas. „Naujojoje Romuvoje“ Juozas Keliuotis dalijosi mintimis: „Laimėti titulai, garbė ir populiarumas neužkrėtė jo ambicijos. Jis per visą gyvenimą pasiliko natūralus, širdingas ir klusnus visiems tautos reikalams…Gražiausia buvo jo svajonė-matyti, kaip klesti, žydi Lietuvos literatūra ir dailė, mokslas ir teatras, politika ir ekonomika, spauda ir organizacijos. Jis pats saule spinduliavo ir pavasariu žvangėjo, todėl trokšte troško, kad viskas, kas lietuviška, spindėtų ir spinduliuotų…“ Tame pačiame žurnale Jonas Kossu- Aleksandravičius rašė: „Mes prie jo mirusio norėjome būti kaip galima arčiau. Mes plakėmės prie jo negyvo, o gyvo mes jo nematėme, laukėme, kad jis į mus ateitų. O jis taip mėgo savo tautiečius, kad visą gyvenimą mus švietė ir šildė. Jis eikvojo save, leido iš savęs spindulius ir šildė, kaip šildo tik pati dosnioji saulė…“

Teofilis Tilvytis žurnale „Naujas žodis“išspausdino jaudinantį eilėraštį „Vainiko vietoje“:

„ Išsprogo pumpuras pilkoj šakutėj klevo,

Jis sužaliuos, paskleis kvapus ir vaisių.

Su tais kvapais ir Tumas nukeliavo,

Kur mes visi-visi nueisime.

Ilsėkis ten Dievų žvaigždynuose,

Sidabragalvi, auksaširdi,

Į mūs gyvenimą Tu deimančiukų prinešei,

Šiandieną gi visus pravirkdei.“

Petras Vaičiūnas sukūrė eilėraštį Vaižganto atminimui, kuris pasirodė žurnale „Naujoji Romuva“:

„Žengei tu per žemę kaip kūdikis tyras

Su saulėta siela, su širdžia liepsninga.

Kur reikdavo žodžio, tarei jį kaip vyras,

Jautei, kur paguodos ir meilės kam stinga…

… Kiek džiaugsmo davei tu savai Lietuvėlei!

Kiek suteikei laimės, kas jos neturėjo!“