Paskutinis Surdegio vienuolis du kartus buvo vedamas sušaudyti

Rugpjūčio pabaigoje Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka organizavo literatūrinę kelionę „Rygos stačiatikių Meka Surdegis praeityje ir dabartyje“ maršrutu Anykščiai – Troškūnai – Surdegis – Anykščiai su profesoriumi Osvaldu Janoniu.

Profesorius O. Janonis turi suinkęs žinias apie Surdegyje gyvenusius vienuolius. Kelionės dalyviams profesorius papasakojo apie paskutinį Surdegio vienuolį, kuris neišvyko į Maskvą, o liko vienuolyne. „Tai – Vasilijus Kvašininkovas. Jis gimė apie 1842 metus, mirė 1931 metų gegužę ir palaidotas Dabužių kapinėse). Pirmasis pasaulinis karas išvijo vienuolius iš Surdegio vienuolyno. Ištikimiausias savo vienuolynui pasiliko tik jis. Vasilijus buvo areštuotas ir į vokiečių klausimą, kodėl jis pasiliko vienuolyne, atsakė: „Aš – vienuolis ir neturiu teisės palikti vienuolyno“. Vokiečiai jį kvotė, kur paslėpti vienuolyno turtai. Jis tvirtinęs, kad viskas išvežta į Rusiją. Įsiutę vokiečiai, įtarę jį šnipinėjant, du kartus vedė sušaudyti, bet vienuolis suklupęs vis kartojo: „Aš – vienuolis, nebijau mirties ir būčiau laimingas numirti čia, vienuolyne, o jums nuodėmė užmušti nekaltą vienuolį“.

Vokiečiai jį išvežė į Ukmergę ir po tardymo paleido. Ilgai klajojo rinkdamas išmaldą, kol jo nepriėmė Dabužių dvaro savininkė Marija Strachova. Ji pasirūpino jo išlaikymu. Čia senis pragyveno iki mirties, laikydamasis vienuoliškojo gyvenimo būdo, dirbdamas ir melsdamasis. Jo celė buvo nedideliame namelyje ant kūdros kranto. Nežiūrėdamas į savo garbų amžių, šalia jos sodino daržą, kuriame nuolat dirbo. Daržoves atiduodavo lankytojams ir savo poniai M. Strachovai. Miegojo ant lentų. Pagalvę jam atstodavo kaladė, ant kurios jis buvo iškalęs kryžių. Guldamasis į savo gultą jis žegnojodamasis bučiuodavo kaladę. Miegodavo iki vidurnakčio, o po to melsdavosi. Karštai melsdavosi klūpodamas, pakėlęs rankas. Jo senatviškais skruostais riedėdavo stambios ašaros. Jis liūdėjo savo vienuolyno ir melsdavosi, kad jį grąžintų stačiatikiams. Dažnai sakydavo: „Melskitės Dievo Motinai, kad ji grąžintų mums mūsų vienuolyną“. Tekant saulei, kasdien eidavo prie šalia kelio esančio kryžiaus ir ten melsdavosi. Niekad nesiilsėdavo, nuolat ką nors dirbdavo. Jei žūdavo koks nors pasėlis, brolis Vasilijus melsdavosi. Visi jo lankytojai stebėjosi gerai prižiūrimu daržu. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis jau nebeturėjo jėgų vaikščioti į Anykščių cerkvę. Vargiai nueidavo ir į katalikų bažnyčią. Tačiau kunigas tą jam draudė, nes savo savotiška malda, nesibaigiančiu lankstymusi iškėlus rankas, jis blaškydavo parapijiečių dėmesį. Jo šeimininkė Strachova mirė anksčiau. Jis ją vadino „motina ir seserimi“. Jausdamas prisiartinančią mirtį, jis visą laiką meldėsi, kol visiškai nusilpo. Rytą atnešusi jam maisto tarnaitė pamatė gulintį ant grindų. Ji pašaukė žmonių, kad jie jį įkeltų į lovą, bet senis prašė jį palikti ant grindų, nes taip esą pridera mirti. Nežiūrint jo prašymo, jį paguldė į lovą. Kitą rytą jį vėl rado jau nebekvėpuojantį ant grindų su sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis. Toks nekrologas buvo paskelbtas Lietuvos stačiatikių spaudoje“, – apie paskutinį Surdegio vienuolį pasakojo O.Janonis.