Paskutinis Vyganto Saugūno interviu: „Kardiologas sveikinimų „iš širdies” nesako…“

Spausdiname Molėtų rajono laikraščio „Vilnis“ paskutinį interviu su gegužės 24-ąją mirusiu gydytoju Vygantu Saugūnu. Interviu publikuotas balandžio 9 dienos „Vilnyje“. Gydytoją kalbino šio laikraščio redaktorė Jolanta Valentinavičienė.

„Pirmoji mūsų rajone ir kol kas vienintelė privati sveikatos įstaiga – Uždaroji akcinė bendrovė „Didžioji nasturtė”, kuri reguliariai, kas mėnesį, mūsų laikraštyje skelbia apie atvykstančius į ją dirbti gydytojus, jų priėmimo dienas ir valandas. Praėjusią savaitę, balandžio pirmąją, šioji įstaiga minėjo savo aštuntąjį gimtadienį, dieną, kuomet buvo užregistruota. Su pelniusios pacientų pasitikėjimą bei gerus atsiliepimus ir vertinimus medicinos įstaigos direktoriumi ir steigėju Vygantu Saugūnu susitikome pokalbiui redakcijoje, gydytojui radus „langą” darbotvarkėje, kuri užpildyta ne tik UAB „Didžioji Nasturtė” pacientų konsultavimu, bet ir darbu kaimyninio Anykščių rajono ligoninėje. Su V. Saugūnu, kaip tikriausiai mena mūsų skaitytojai, esame ne kartą bendravę, kalbėjęsi apie Molėtų ligoninę, anuomet, kai jis buvo bepradedantis gydytojas, o paskui -ir jos direktorius, todėl ir šiuokart, po ilgesnio laiko susitikus, molėtiškiams puikiai pažįstamas medikas atviras visais klausimais.
Pradėjome nuo „Didžiosios nasturtės”, kuriai, regis, pavadinimą sugalvojo su Saulute Saugūniene, norėdami, kad jis būtų susietas su gydymu. ” Didžioji nasturtė yra vaistažolė, todėl ir pasirinkom, – sako pašnekovas. – Gerokai vėliau prisiminiau, kad tai buvo mano motinos mėgstamiausia gėlė – kaime darželyje jų buvo daugybė, o aš paslapčia iščiulpdavau jų nektarą. Gėlės nuvysdavo. Kai mama tai pamatė, nesibarė, tik žvilgsnis jos buvo kažkoks neramus. Man to užteko, daugiau taip nedariau, darželyje gražiai žydėjo nasturtės.”
Sprendimas imtis privataus verslo medicinoje, paliekant tokį patį darbą valstybinėje įstaigoje – rizika, privalumas, gyvenimo padiktuota būtinybė? Pašnekovas pirmiausiai akcentuoja, jog kol kas iš „valdiško” darbo nėra pasitraukęs, nors tai galėtų padaryti bet kurią akimirką, nes jau kelerius metus yra pensininkas. Bet tokio žingsnio, kaip prisipažįsta, kol kas nesiryžta padaryti dėl savo pacientų Anykščiuose – „įgijau jų pasitikėjimą, pagarbą, žinau, kad esu reikalingas, juk regionuose kardiologą prisivilioti tampa vis labiau sudėtinga, o aš ten esu vienas, tiesiog pats pripratau prie žmonių, kuriems vis dar galiu ir noriu padėti, nes jiems sulaukti pagalbos tretinio lygio medicinos įstaigose tampa vis sudėtingiau, eilės tik ilgėja… Be to, į Anykščius atvažiuoja į priėmimą pacientai ir iš aplinkinių rajonų, kuriuose kardiologų nebeliko…” O apie privačią sveikatos įstaigą, kaip aiškėja, galvota ne vienerius metus, juk jau prieš dvidešimtmetį buvo aišku, kad laukia tik tokia ateitis, kurią, beje, dabartiniams medikams regionuose diktuoja dar viena vykdoma reforma… Brandinta ir puoselėta idėja buvo ilgai todėl, kad, kaip išsitaria medikas, neišeisi teikti privačios paslaugos tik su fonendoskopu rankose, iš to nieko nesigautų. Tam reikėjo tinkamos aparatūros, kuri, kaip ir visa medicinos įranga, brangi. Pavyzdžiui, vien echoskopas kainavo 33 tūkstančius eurų, tad be paskolos – anei žingsnio. Kai radosi ką užstatyti, gautoji paskola įgalino nusipirkti reikiamą aparatą…
„Pirmieji darbo metai „Didžiojoje nasturtėje” tikrai nebuvo lengvi, – kalba jos direktorius. – Mat teritorinė ligonių kasa nebuvo linkusi iš karto sudaryti sutartį dėl finansavimo, liepta padirbėti ir įrodyti, kad Molėtuose mūsų paslaugos reikalingos. Po metų, įvertinus bendrovės darbo rezultatus, TLK finansavimo sutartį pasirašė, mums tapo lengviau, be to, Sveikatos ministrui priėmus atitinkamus sprendimus, jau buvo apmokėta metų gale ir suteiktos viršplaninės paslaugos…” Kalbėdamas apie rizikas imtis privačios veiklos, medikas atviras: „Jeigu būčiau atėjęs dirbti niekam nepažįstamas, nežinomas, be sukauptos šiame mieste darbo patirties, be abejo, būtų buvę sunku. Mano buvę pacientai ėjo ir į mokamas paslaugas, vėliau vieni nuo kitų sužinojo, jog jos kompensuojamos turint siuntimą iš šeimos gydytojo, kad nereikia jokios priemokos… Dar vienas iš stimulų kurti privačią įstaigą buvo žmonės. Jie man, išėjus iš ligoninės direktoriaus pareigų, sutikti mieste priekaištavo, kad, neva, pabėgau iš Molėtų. Nepabėgau, mane tiesiog išmetė iš darbo, nes nesutikau išeiti su įrašu, kad nutraukiame darbo sutartį šalių sutarimu…”
Prie darbo Molėtų ligoninėje dar sugrįšime, o dabar labai įdomu, kaip pavyksta, žinant medikų stygių ir galimybes prisivilioti į regioną specialistus bent jau konsultacijoms, surasti gydytojus „Didžiajai nasturtei”. V.Saugūnas sako, jog ši problema sprendžiama draugų, kursiokų, pažinčių pagalba. Angiochirurgas – kursiokas, urologas ir endokrinologė sutikti bei su jais susipažinta bedirbant Utenoje, reanimatologas – beveik molėtiškis, turintis rajone savo sodybą, dar vienas specialistas – senas pažįstamas iš Santarų klinikos… Dabar bendrovėje dirba penki specialistai. „Šiandien mes galime kalbėti apie įvairiausias reformas, Sveikatos centrų kūrimą, kitus darinius, bet nuo to niekas nesikeis, – sako pašnekovas. – Pirmiausia reikia susirūpinti medikais, gydytojais, nuo to, kad įkursime Molėtuose Sveikatos centrą, specialistų čia papildomai neatsiras. Pavyzdžiui, Anykščiuose 80 proc. ligoninėje dirbančių medikų -senjorai. O jeigu jie vieną dieną išeis į pensiją? Analogiška padėtis, manau, ir Molėtuose. Tad didžiausia problema regionuose – medikai, kurie neturi motyvacijos važiuoti į regionus, nes jų stinga ir didmiesčiuose…” O ar kurtų šiandien privačią gydymo įstaigą Molėtuose, jeigu būtų galima sugrąžinti laiką jau turint dabartinę patirtį? V.Saugūnas, net nepagalvojęs atsakė, jog be jokių abejonių taip. Įskaitant tai, kad pats turi didelę vadybinio darbo patirtį, mato bendrovei ateities perspektyvą, nes pacientų užtenka, darbo irgi yra daug. Klusterėjus apie galimą įstaigos plėtrą, pašnekovas susimąsto. Sako, kad pernelyg daug medicinos įstaigoms keliamų biurokratinių reikalavimų. Pavyzdžiui, analizuojant situaciją, reiktų neurologo, nes tokį poreikį nuolat diktuoja pacientai, bet šio specialisto darbo finansavimas pagal sutartį su TLK įmanomas tik tokiu atveju, jei šios paslaugos suteikimo vidurkis pagal žmonių skaičių neviršija šalies vidurkio. Aiškėja, jog turimų neurologų rajono viešosiose sveikatos įstaigose pakanka. Kaip ir vidaus ligų gydytojų. Tad tokie „keisti”, anot pašnekovo, įsakymai daug ką riboja, nors tai galėtų būti palikta rinkos reguliacijai. Be abejonės, reikia dar papildomos įrangos, pavyzdžiui, veloergometro, kuris padėtų diagnostikai ir žmogui nereiktų važiuoti kitur bei pan. Tyrimams atlikti yra sudaryta sutartis su laboratorija Kaune, kuri atlieka per 200 įvairių tyrimų…
Regis, per aštuonerius metus viskas susistygavo, net „Didžiosios nasturtės” dislokacijos vieta prie „Molėtų švaros” jau tapo visiems žinoma, o ar aplanko sveikatos įstaigą į rajoną atvykstantys sveikatos ministerijos vadovai, specialistai, ar jiems įdomus privačios įstaigos mažame miestelyje modelis, ar kuriamame Sveikatos centre jam siūloma vietos? V. Saugūnas sako, jog oficialių vizitų nesulaukta, tik ligonių kasų ekspertai užsuka, o rajono savivaldybė teikė siūlymą prie kuriamo centro jungtis – tik tiek. „Atsakymas vienareikšmis – ne, – sako direktorius. – Kas nuo to pasikeis? PSPC dirba pelningai, ten viskas sustyguota, o ligoninė metus baigė su dideliu nuostoliu. Kas jį dengs? Matyt, visi bendrai. Juk viena įstaiga bus. Sako, duos pinigų. Jie ištirps, nes planuojama pirkti įranga labai brangi. Kas toliau? Perspektyva liūdna, vien dėl specialistų stygiaus, nes norintys karjeros čia nevažiuos, siekiantys tobulėti – irgi, nebent savivalda sugalvos gerą masalą…”
Primenu, kad analogiška situacija dėl skolų ligoninei ne naujiena. Juk žinom, kad ši sveikatos įstaiga, vadovaujant jam pačiam, skendo beveik milijono skoloje. „Nepamiršau ir aš, – išsitaria nuo 1999 – ųjų iki 2010 – ųjų ligoninei vadovavęs direktorius. – Ėmiausi direktorystės įkalbintas dviejų ligoninės gydytojų po K. Pangonio. Tikrai buvo sunku. Bet daug padėjo savivaldybė, kol dvi kadencijas buvau rajono tarybos narys – pagal TS-LKD sąrašą. Paskui, jau viešųjų įstaigų vadovams uždraudus įstatymu būti tarybos nariais, pasikeitė požiūris į viską. Tarybos posėdžiuose pradėjo mane „skalbti”, matydamas, kad kai kurie politikai padebesiais sklando, ką nors lepterdavau, prasidėjo pykčiai… Iš viso vadovavimas ligoninei atėmė labai daug sveikatos, nervų, laikas buvo išbarstytas ne ten, kur būtų reikėję. Buvo velnioniškas stresas, nes vos spėji ateiti į kabinetą, prasideda skambučiai dėl skolų, priekaištai. Daug buvo visko neigiamo. Paskui atsirado prošvaistė, kai pradėjo mokėti ligonių kasos už viršplaninius ligonius, bet prasidėjo krizė, ir vėl viskas nugrimzdo žemyn. Bet išeidamas palikau parengtą projektą už 8 mln., kuris vėliau įgyvendintas ir padėjo atsitiesti, tiesa, kai kuriuos skyrius teko uždaryti…” V.Saugūnas, kalbėdamas apie darbą Molėtų ligoninėje, sako, jog Molėtams daug gero padarė dar gerokai prieš jį ligoninei vadovavęs Stasys Bajerčius, nes tik jo pažinčių ir rūpesčio dėka pavykę pastatyti ligoninę, o juk iki tol toje teritorijoje buvo pribarstyta senų pastatėlių su atskirais skyriais…
Šiemet liepos mėnesį V.Saugūnas jau galės paminėti 44 darbo gydytoju metus. Sako, kad viskas prabėgo greitai nuo to meto, kai iš Balninkų išvažiavo mokytis medicinos į Vilniaus universitetą, paskui pagal paskyrimą išvyko į Joniškėlį Pasvalio rajone. „Labai norėjau dirbti savarankiškai, todėl man mažo miestelio ligoninė tiko. Iš tiesų daug laiko skyriau tolesnėms savarankiškoms studijoms – pirkau medicinos knygas ir „kaliau” terapiją, kuri yra medicinos motina. Miegodavau nedaug, nes, vizitacijos metu susirašęs klausimus, atsakymų ieškojau naktimis, ką tik buvo gimusi antragimė. Iš darbo vakare sugrįžęs plaudavau vystyklus (skalbimo mašinų tuo metu nebuvo), buvau jaunas ir tvirtas. Kai šeima miegodavo, sėsdavau prie literatūros nagrinėti probleminius medicininius klausimus. Pamiegodavau 2-3 val., tuomet ryte mankšta, po to -nerdavau į šaltą vandenį vonioje ir taip tapdavau vėl žvalus… 1985 metais grįžom į Molėtus, nes po tėčio mirties mamai vienai buvo sunku. Prisipažinsiu, Joniškėlio laikui jaučiau ilgai nostalgiją, nes man, jaunam daktariokui, buvo begaliniai smagu, kai sutiktas gatvėje senjoras nukeldavo kepurę sveikindamasis… Molėtuose jau buvau aukščiausios kategorijos terapeutas. Bet sau buvau įsipareigojęs tapti kietu klinicistu – gerai suvokiančiu mediciną, gebančiu diagnozuoti ir gydyti specialistu. To siekiau ilgai ir kantriai, kurį laiką kas mėnesį savaitei važinėdavau į Santaras kardiologijos rezidentūrai, kol gavau kardiologo licenciją. Juk terapijoje 60 proc. visų ligų yra kardiologija, 20 proc. sudaro plaučių ligos, o toliau – visos kitos…”
Suprantu, kad jūsų, kaip klinicisto siekiamybes pristabdė administracinis darbas? „Iš principo – taip. Dabar, nuėjus tokį kelią, sugrąžinus galimybes rinktis, to nebesiimčiau. Administracinis darbas, derinamas su klinikiniu, prie gero neprivedė… Dabar turiu labai geras darbo sąlygas, viskas vietoje, kompaktiška, gali dirbti ir džiaugtis – kalbu apie Anykščius ir „Didžiąją nasturtę”. Man labai svarbu, kad pas mane, kaip pas mediką, atėjęs nosį nuleidęs žmogus, neva, jam jau niekas nepadės, išeina su viltimi ir padrąsinimu. Juk, kai turi tokią didelę praktiką, jau gali tinkamai parinkti vaistus, gydymą, sykiais iš akies matai, kas žmogui ne taip. Rankos nusvyra tuomet, kai matai, kad gydymas pacientui padeda, o jis savavališkai nustoja vartoti vaistus, nes, atseit, pagijo, ir situacija grįžta…”
Ar tenka susitikti su dabar universitetuose paruošiamais medikais? „Be abejo. Anykščiuose dirba jauna specialistė. Gera matyti, jog bus puiki gydytoja. Mano sūnus Rapolas baigė mediciną ir žinau, kad bus tvirtas medikas, kuo galiu jau dabar pasidžiaugti… O savo mokinių neturiu, nebent pasidalinu patirtimis su kolegomis.”
Darbas privačioje ir valstybinėje įstaigoje – koks atsakomybių skirtumas? „Jo nėra”. O žmogaus požiūris? ” Irgi skirtumo nepajutau, nors turiu ligonių stacionare, konsultuoju, dirbu reanimacijoje. Visur ateina pagalbos ir dar pasako, kad gerai, jog jūs esate, nes kitur ilgos eilės… Ir tai nelaužiama iš piršto, juk, pavyzdžiui, Panevėžio apskrityje yra gal tik trys kardiologai, kai reikia 10, o Santarų klinikose eilė šešiems mėnesiams…”
Dar pašnekam apie buvusius kolegas, kurie, pasirodo, liko geri bičiuliai, apie skundikus, kurie tokie ir išliko, tik skundų objektai – nauji vadovai, nes toks žmogaus būdas. Apie laisvalaikį, jo mažai -„Mėgstu būti gamtoje, ypač džiugina širdį, kai pavasarį girdi gausybę paukščių balsų poravimosi metu, o aplink daugiaspalvis medžių žydėjimas…” Apie tai, kad yra vandenis ir jam sunku šokti pagal kitų dūdelę, nemėgsta suvaržymų, todėl ir nesijungs į jokius naujus sveikatos įstaigų darinius, nors ir žadama patrupinti pinigų, greičiau jau kitiems patars imtis privačios praktikos. Apie tai, kad į politiką jis niekada nebeitų, nes jos tiesiog nemėgsta, nors ir buvo užkibęs. Klausiamas, ar kada nors sveikindamas ką nors sako, jog tai daro iš širdies, kardiologas išsitaria, jog taip nesako. Juk viskas eina iš smegenų, jeigu susijaudini, pakyla spaudimas, širdis smarkiau plaka, ji dažnai nukenčia nuo emocijų… Klausiamas, ar dar padaro kada „drinką” (tai viena iš mūsų interviu istorijų, kai buvo ligoninės direktoriaus pozicijose), atsako, jog nemeluos – taip. Prakalbus apie netoliese vykstantį baisų karą, medikas sako, jog labai aktyviai seka įvykius Ukrainoje, nes nežinia, ką „tas durnius” dar sumąstys, esant reikalui, be jokios abejonės dirbtų savo darbą, net nesuabejotų…“