Paskutinysis partizanų pavasaris…

Šeštadienį, gegužės 13 dieną, įvyko Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus surengtas Anykščių krašto partizanų, jų palikuonių, artimųjų, tėvynę ir istoriją mylinčių žmonių sąskrydis. Melstasi partizanų sostine vadinamo Andrioniškio bažnyčioje, Niūronyse prisiminta partizaninio judėjimo Anykščių krašte istorija, atverta edukacijoms skirta partizaniška slėptuvė.

Šventėje dalyvavo laisvės kovotojų kapelionu tituluojamas Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, legendinis partizanas Jonas Kadžionis-Bėda, didelis būrys buvusių partizanų artimųjų bei nemažas būrys patriotiškai nusiteikusių piliečių.

Andrioniškyje prie paminklo visos Aukštaitijos – Rytų Lietuvos (Kalnų) karaliaus Mindaugo srities vadui Antanui Slučkai-Šarūnui nuskambėjo narsaus, poetiškos sielos partizano Albino Milčiuko-Tigro posmai apie tėvynę Lietuvą ir jos laisvės gynėjus.

Prisimintas legendinis vadas Šarūnas. Narsus karys, kuris priešams nepasidavė gyvas, kartu su bendražygiais pasirinko mirtį ir kurio kūnas iki šiol nesurastas, jo kapas – visa Lietuva. Savos kūrybos eilėraščių apie Lietuvą ir jos gynėjus didingai padeklamavo poetas Povilas Kulvinskas. Paskaityta partizaniška malda prieš žygį ir dainuojant patriotinę dainą „Ko gi nusižvengei, bėras žirgeli…“ tvarkingai su vėliavomis priešakyje nužygiuota į šventovę.
Šv. Mišias už tėvynę Lietuvą, jos gynėjus, pokario partizanus aukojo vyskupas Jonas Kauneckas ir vietinis klebonas kun. Mindaugas Šakinis. Ekscelencija savo pamoksle apžvelgė Lietuvos kovų už laisvę istoriją nuo pat karaliaus Mindaugo, narsių ir išmintingų kunigaikščių, valdovo Vytauto Didžiojo laikų, prisiminė sukilimus prieš caro valdžią, garbingą knygnešių misiją, pažymėjo partizaninio judėjimo svarbą, daug kančių aukų ir laisvės stebuklą.

Vargonais grojo bei giesmes giedojo Almantas Spundzevičius, pamaldas vainikavęs istorine, Maironio žodžiais tobula Česlovo Sasnausko giesme „Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai…“.

Iš Andrioniškio smagiu dulkėtu vieškeliuku per pavasariu alsuojančius šilus nukeliavome į Niūronių kaimą. Pagrindinė šventės vieta – etnografinės Arklio muziejaus sodybos, nuo gamtos negandų pastogę teikiantis erdvus senovinis klojimas, pervežtas iš žuvusio partizano Juozo Gražio – Viesulo tėviškės sodybos kaimyniniame Ramaškonių kaime. Žmonių prigužėjo daugybė, gal net du šimtai, niekas tiksliai nesuskaičiavo.

Nuskambėjus Lietuvos himnui ir įžanginiam žodžiui bei minute tylios maldos pagerbus už tėvynės laisvę žuvusius, jauniesiems šauliams ir Antano Baranausko pagrindinės mokyklos mokinukams suteikta garbė uždegti žvakutes ant Niūronių kaimo kapinaitėse palaidotų partizanų kapų. Sveikinimo žodį, pamokantį ir įkvepiantį poetiška vilties dvasia, ypač išryškindamas lietuvių motinų pasiaukojimą, tarė legendinis Algimanto apygardos partizanas Jonas Kadžionis-Bėda – ko ne vienintelis šios dienos sulaukęs, nors ketvirtį amžiaus sovietiniuose kalėjimuose vargęs, bet vis dar šviesaus proto, jau 96 metus begyvenantis Aukštaitijos partizanas. Dar kartą į susirinkusius prabilo vyskupas J. Kauneckas, prisiminė tikinčiųjų persekiojimus sovietų laikais, dėl jo veiklos kankintą ir žalotą seserį, pabrėžė, kad stebuklingai per amžius išlikusi, Dievo globojama lietuvių tauta gyvuotų net ir atominio karo ugnyje. Žodį tarė, susirinkusius sveikino, tremtyje, Širokij Log kaime, Krasnojarsko krašte gimęs Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadas, partizano Stepono Šukio-Gaidžio iš Butėnų kaimo sūnėnas Gvidas Rutkauskas.

Vienas kitą papildančių pokario istorijos tyrinėtojų duetas – Gintaras Vaičiūnas ir Raimondas Guobis – išmaniai, pasitelkę ant didelio ekrano rodomus partizaninių kovų akimirkų vaizdus, trumpai apžvelgė partizaninio judėjimo mūsų krašte istoriją nuo 1944 metų vasaros iki įsimintino 1953 m. birželio, kuomet agentų smogikų nukautas Anykščių rajono teritorijoje žuvo ko ne paskutinis partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis. Prisiminta tarpukario Lietuva, to meto dvasia, pasididžiavimas garbinga tautos praeitimi, tėvynę mylinčius ir net gyvybę už jos laisvę pasiryžusius paaukoti piliečius formavusi mokykla, okupacija, Antrasis pasaulinis karas, birželio sukilimas ir sovietų sugrįžimas bei partizaninio judėjimo pradžia.

Ypač pasigėrėta sėkmingais partizanų žygiais – kautynėmis Černaučyznoje, Antano Starkaus-Montės ir keliolikos partizanų surengta pasala prie vieškelio Šimonių girioje, prisiminti Ramuldavos, jis įamžintas partizaniška daina „Augino Šventoji didvyrius“, Juodgirio, Trakinių, Pasusienio, kiti svarbūs mūšiai, netektys, 1949 metų lapkričio Algimanto apygardos tragedija, partizaninės spaudos leidėjas Jurgis Urbonas-Lakštutis, kiti narsūs vyrai bei dėl tėvynės pasiaukojusios moterys.
Į pasakojimus savo liudijimais, išgyvenimais įsiterpė Niūronių krašto partizanų vado Jono Biliūno-Žolyno dukra Julė Kaminskienė, Albino Pajarsko-Bebo brolis Vladas Pajarskas, kuris jau dešimtus metus organizuoja pagarbaus atminimo bėgimo festivalį „Algimanto apygardos partizanų kovų keliais“, sesių Valevičiūčių sūnėnas, politinio kalinio sūnus Gintas Valevičius, Stasio Gimbučio-Rūko sūnėnas Valdas Gimbutis, Jono Meškausko-Caro sūnėnas Algimantas Baronas dar pagrojo gitara, padainavo savo kūrybos dainų, skirtų partizanams.

Paskaitytas stebuklu lemiamame mūšyje išlikusio partizano Jono Kemeklio-Roko sukurtas eilėraštis Viesulo būrio vyrams, kalbėjo Alberto Nakučio-Viesulo sūnus Petras Grucė, kuris pasigėrėjo šia prasminga švente, papasakojo tėčio žūties ir palaidojimo istoriją, pasidžiaugė, kad žinąs jo kapą ir nuolat aplankantis Kunigiškių sodžiaus kapinėse.

Jautriai apie savo tėvelį, net šimtą metų išgyvenusį Didžiosios kovos apygardos partizaną Joną Svilainį-Liūtą kalbėjo jo dukros. Susibūrimu džiaugėsi ir buvusi pasipriešinimo dalyvė bei politinė kalinė Prima Petrylienė. Sąskrydyje dalyvavo Alberto Pakenio-Jūreivio sesuo Genė Pankevičienė, narsių partizanų ryšininkių Mieliauskaičių sesuo Genė Žarskienė, Šimonių girios partizano Juozo Kriaučiūno-Liutauro sūnus Rimantas Kriaučiūnas, Liudos Kaminskaitės-Kuosos sūnėnas Raimundas Kaminskas, Mykolo Namejūno-Rimanto sūnėnas Albinas Namejūnas ir dar nemažas būrys laisvės kovotojų giminaičių. Buvo prisimintas ir paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, žuvęs 1965 metų kovo 18 dieną.

Istorinę valandą užsklendė šių dienų partizaninio karo atminties akcijų prisiminimai bei minėjimų, jaunimo žygių vaizdai, ypač pabrėžiant Kraštų šilo brolijos veiklą Svėdasų krašte. O pačioje istorinės valandos pabaigoje sugiedota tėvynės meilėje vienijanti giesmė „Lietuva brangi“.
Gretimos Legų sodybos ūkiniame pastate atverta partizanų slėptuvė. Pirmasis jos ieškoti ėmėsi ir pasitelkęs kriminalinio seklio patirtį surado meras K. Tubis, o po to ir dar keletas ieškojime dalyvauti panorusių.

Įdomu, kad slėptuvė įrengta remiantis režisieriaus Vytauto V. Landsbergio vaidybine juosta „Poetas“ – filmuojant paimtos naudotos bunkerio sienų dekoracijos. Slėptuvė neįprastai erdvi, iš dviejų nemažų, neįprastai aukštų patalpų, tačiau suteikia šių laikų žmogui įspūdį apie pokario metų gyvenimą bei pasipriešinimą okupantams. Pažymėtina, kad pokario kovas primenančioms edukacinėms programoms „Ir tada buvo Žalgiris“ muziejininkai beveik dešimtmetį naudojo šile prie kapinaičių įrengtą požeminį bunkerį. Naujasis partizaninį karą menantis objektas, tikėtina, tarnaus kelis dešimtmečius, o gal ir visą šimtą metų.
Pabaigoje pasistiprinta gardžia kareiviška grikių koše, išvirta Krašto apsaugos Anykščių pėstininkų kuopos savanorės Sonatos Veršelienės kartu su jai patalkinti mielai sutikusioms žaviomis bičiulėmis. Jaukiai pabendrauta ir atsisveikinta iki naujų istorinių susitikimų.