„Anykšta“ kalbėjosi su buvusiu Anykščių kriminalistų vadu, trisdešimt metų milicijoje dirbusiu ir 1991-aisiais į pensiją papulkininkiu išėjusiu Arvydu Paškevičiumi. Jis nekritikavo nei tarybinės, nei dabartinės teisėsauginės sistemos – skirtingi laikai buvę, skirtinga technika, įranga ir teisinė bazė.
-Turbūt tarybiniais metais tekdavo bausti ir gaudyti tuos, kas dabar yra laikoma normaliu verslu?
– Na, ne. Su socialistinio turto grobstytojais tada dirbo atskiras padalinys – BKS, o mes kriminalistai, gaudėme kriminalinius nusikaltėlius. Tiesa, kartais padėdavome kolegoms sučiupti kokį prekiautoją alkoholiu. Buvo draužiama milicininkams specialiai siųsti žmogų į „tašką“ nusipirkti nelegaliai parduodamo alkoholio, kitaip tariant „pakišinėti“, bet kaip kitaip pagausi. Kitas keistas dalykas buvo automobilių vagių gaudymas – greitai pagautas vagis būdavo švelniai baudžiamas, nes tai skaitėsi automobilio nuvarymas. Jei vagį pagauni po kelių dienų – tada jau traktuojama kaip vagystė.
-Kalbama, kad tarybiniais metais buvo mažiau nusikaltimų nei dabar…
– Buvo laikas, kai turėdavom laukti nusikaltimų, būdavo per metus tik 40. Vėliau padėtis ėmė prastėti. Per metus Anykščių rajone būdavo 10-12 nužudymų. Tačiau, buvo reikalaujama „geros“ statistikos, todėl reikėjo ne tik banditą susekti, bet ir žinoti kada nusikaltimą forminti, kad neužsitrauktum valdžios nemalonės dėl sugadintos statistikos.
-Milicijai į nugarą kvėpavo KGB. Ypatingame archyve esu radęs Anykščių KGB poskyrio raštą, kur nurodoma, kad jie kontroliuoja Jūsų susirašinėjimą su užsienyje gyvenančia giminaite. Ar dirbti netrukdė „kolegų“ dėmesys?
-Su jais aš atvirai šnekėjau. Įsidarbindamas, aišku nesigyriau, bet paskui neslėpiau, kad turiu giminių Kanadoje, jie buvo paprasti žmonės, atrodė, kad nėra čia ką slėpti. Kai pradėjau dirbti milicijoje Anykščių KGB poskyryje buvo 6 etatiniai darbuotojai, tad, manau, kad jie raštus apie mane rašė iš neturėjimo ką veikti – kažką juk jie dirbti turėjo…
-Dirbote be mobilių telefonų, kompiuterių ir kitų dabartiniams laikams įprastų priemonių. O kokias automobiliais darbo reikalais naudojotės?
– Milicija turėjo 3 automobilius, apylinkių inspektoriai – po arklį. Pamenu, kaip ir pats tirdamas nusikaltimus turėjau vykti arkliu į Surdegį, Svedasus. Pamenu ir bortinį sunkvežimį GAZ-51, kurio priekaboje turėjai vežti „žulikus“. Paskui buvo ir vadinamų „viliukų“. Visai įprastas dalykas buvo milicijai prašyti automobilio iš įmonių ar įstaigų, kitaip tariant pasiskolinti transporto priemonę…
-Ar nejautėte baimės, kad su Jumis koks „žulikas“ keršydamas susidoros?
-Yra iškeikę net turguje ir visai neseniai. Bet šiaip turiu ir gerų prisiminimų – vienas atsėdėjęs 15 metų už žmogžudystę, grįžęs kvietė į restoraną, sakė, kad nori padėkoti, nes kalėjime jam buvo geriau. Esu gavęs dovanų iš buvusių mano pasodintų kalinių, pavyzdžiui jų darbo peilių. „Žulikai“ turi savas taisykles ir jeigu jis pasodinamas už tai ką padarė, paprastai pareigūnui nekeršija. Kita vertus ir pagal darbo specifiką – kriminalistui prieš įtariamąjį nedera demonstruoti savo galios. Be asmeninio kontakto – nieko nepadarysi, jėga gali tik kokį bailiuką įveikti. Todėl sulaikytiesiems iš namų esu ir valgyt nešęs.
