Pasvajokim apie reprezentacinį Slaugos skyrių

Buvo sausio mėnuo – būtent tas laikas, kai Slaugos skyriai maksimaliai užpildyti ligoniais. Vienam pažįstamam senoliui, po jo kritimo ir patirtų lūžių, prireikė paslaugų Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje, bet, pasirodo, Ukmergėje vietų nėra, dar du ligoniai jau laukia vietų – kol kas guli gretimame skyriuje, nors turėtų būti slaugomi Slaugos skyriuje. Skambinau į Anykščių ligoninės Slaugos skyrių – maniau, jei yra ten vietų, pirksim Ukmergės ligoninėje ligonio pervežimo paslaugą, ir senolį gabensim į Anykščius. Kur tau! Situacija beveik identiška – vietų nėra, trys ligoniai irgi guli šalia esančiame, rodos, Vidaus ligų skyriuje, ir laukia, kol atsilaisvins vietos. Skambinau net į Utenos ligoninę. Visur tokių ligonių perviršis! Ir nieko stebėtino – visuomenė senėja, ligų daugėja. O į burbulines plėvėles pagarbaus amžiaus senolių juk nesusuksim… Jie griūva, krenta, susilaužo kaulus…

Ukmergės Slaugos skyriuje teko girdėti slaugytojas kalbant, kad yra nemažai senukų, kurie visą žiemą ir praleidžia Slaugos skyriuose. Matyt, tokia praktika tikrai yra – tradiciškai „atbūna“ ligoniai tų priklausančių 120 dienų per metus Slaugos skyriuose, nes ir jų vaikams taip ramiau, ir nereikia kokio seno pečiuko namuose kūrenti. Jei priklauso, tai ir prabūna visą tą laiką. Girdėjau, anksčiau kai kurie tai net taip darydavo: atsiguldavo pacientai į slaugą rugsėjo mėnesį, kad ištisai prabūtų 120 dienų, plius dar 120 dienų kitų prasidėjusių metų – ištisus aštuonis mėnesius Slaugos skyriuje.

Kita vertus, valstybė elgiasi neteisingai, per metus skirdama tiktai 120 dienų Slaugos skyriuje – nes būna visaip: kartais tų 120 dienų neužtenka, kartais lūžių įvyksta ir antrą, ir trečią kartą per metus, o kartais tų lūžių nebūna kelerius metus. Valstybė yra išvedusi tam tikrus vidurkius, surašyta bendra tvarka visiems, bet gyvenimas neretai nepaiso tų vidurkių, o ir kiekvienas atvejis – individualus. O ką daryti, jei 120 dienų senolio jau išnaudota, o tais pačiais metais vėl – lūžis? Darbingo amžiaus artimajam išeiti iš darbo, samdyti žmogų, kad slaugytų, ar atiduoti ant patalo gulintį senolį į Senelių namus? Beje, ne taip viskas paprasta ir dėl Senelių namų – kainos kosminės, o kai kur irgi eilės!.. Kaip sakė Senelių namų darbuotoja: „Rašykitės į eilę, bet dar penki-šeši toje eilėje jau laukia…“

Ogi tuo metu, kai ne vienas žmogus sprendžia tokius klausimus, nuo kurių priklauso jų (slaugomų) ir artimųjų gyvenimas, buriamas Anykščių miesto savivaldybės reprezentacinis choras! Iš pradžių kalbėta, kad net 60 000 eurų per metus Anykščių rajono savivaldybė skirs šiam chorui išlaikyti (trijų etatų algoms ir kitoms choro išlaidoms), vėliau minėta šiek tiek mažesnė suma – 50 000 eurų metams tam chorui planuota atseikėti. Bet ar nevertėtų kurti Anykščiuose reprezentacinį Slaugos skyrių? Na, gerai – bent jau vieną papildomą, erdvią slaugos palatą įrengti… Patalpų juk tikrai yra, ir tą nesunku įgyvendinti. Na, o dar kitas variantas – bent vienam gydytojui Anykščiuose darbo vietą apmokėti. Tokios sumos – 50 000 – pakaktų visus metus geram specialistui algą mokėti, ir tikrai solidžią.
Jei tai būtų visiškai naujas, dar tik besikuriantis miestas, be Kultūros centro ir daugybės skyrių (ir daugybės etatų per visus tuos skyrius), sakyčiau, valio, reikia skambių dainų ir vienybės, bet kai Anykščiai – sparčiai senstantis miestas…

Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu, su tokiu pačiu lūžiu vienu metu į skirtingas ligonines – Anykščių ir Ukmergės – pateko du labai panašaus amžiaus pacientai. Turbūt nereikia sakyti, kuris pacientas jau vaikšto su vaikštyne, o kuriam – Amžinąjį atilsį. Net ir sutikta mano bičiulė, išgirdusi, kad skubu aplankyti senolio Ukmergėje, taip sakė: „Kur guli? Ukmergėje, ne Anykščiuose? A, tai tada, žiūrėk, dar ir pasveiks, ir atsistos ant kojų“.
Ir vis dėlto Slaugos skyriaus medikams – padėka už tikrai sunkų darbą, prisiderinant pagal esamas galimybes. Kaip tu tą žmogų gerai slaugysi, „bacilas“ vėdinsi, jei Anykščių ligoninės Slaugos skyriuje langai neatsidaro (langų rėmai seni), jei ligoninei seniai reikia didelio remonto ir investicijų. Ir negalime dėl šitos darbo aplinkos kaltinti ten dirbančių gydytojų ir slaugytojų – jie gydo ir slaugo ligonius tokiomis sąlygomis, kokias šiuo metu turi. Slaugytojos dirba paromis su labai sunkiais ligoniais: tarp jų ir demencija sergantys, ir tie, kam paskirta paliatyvioji slauga, kai mato, kad prižiūrimų ligonių likusios dienos suskaičiuotos, kai aimanos nesibaigia. Sunkus tai skyrius, sunkūs ligoniai ir labai sunkus čia darbas.

Girdėjau ir aš, kad patekusių į Slaugos skyrių artimiesiems vos ne užuojauta iš anksto reiškiama: „Labai gaila, kad jums taip nutiko ir kad ten patekot“, nes jau galvoja, kad atvejis beveik beviltiškas. Tiesa, kartais iš tos padėties ir išeinama – būna, kad ligoniai pasveiksta.
Tik niekada nepamiršiu, kaip, tik iš lifto žengę į mums reikalingą Ukmergės Slaugos skyriaus aukštą, su vaikais perskaitėme užrašą ant vienų durų: MIRUSIŲJŲ PATALPA. Štai taip, didžiosiomis raidėmis buvo parašyta…

Tuo metu naujasis, profesionaliu vadinamas choras jau startavo ir nemažai repeticijų turėjo. Beje, ir chorų, kaip ir ligoninių, negalima matuoti pagal vieną „kurpalį“. Nebent – pagal jau seniai nusistovėjusius reikalavimus chorams, kuriuos atitiko Anykščių moterų choras, perėjęs atranką ir 2024-aisiais vykęs į šimtmetį mininčią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“, be jokio etatinio vadybininko, ir be algos choro vadovei.
Tas naujasis Anykščių reprezentacinis choras, kai Lietuvoje turime tokią visuomenės senėjimo problemą, yra kaip tie muzikantai, groję, kuomet laivas Titanikas jau skendo…
Kažin, ar daugelis anykštėnų senolių išgirs choristų dainas?.. Bažnyčios varpus tai dažnai girdime aidint.