Naujienų portalas „Delfi” spausdina buvusio anykštėno, dabar Amerikoje gyvenančio buvusio mūsų rajono mero Alvydo Gervinsko atstovo spaudai Mykolo Gudelio pastebėjimus apie Lietuvą.
„Jei Amerikoje gyvenate Niujorke, Bostone, Čikagoje, Los Andžele ar kitame dideliame mieste, Lietuvoje venkite nuklysti nuo didmiesčių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos) daugiau kaip 15 km. Nors ir susidaro įspūdis, kad laisvoji rinka pasitarnavo sparčiai Lietuvos modernizacijai, deja, šis įspūdis apgaulingas. Belankant gimines Anykščiuose, buvau nustebęs miestelio „progresu“: čia be „Maximos“ per paskutinius keletą metų išdygo net trys „Norfos“ – tikrai nemažas „pasiekimas“ maždaug vienuolika tūkstančių gyventojų turinčiam miestui. Vos ne kaip Aukštaitijos Vilnius? Visgi skirtumas yra”
Būdamas lietuvis nuo Lietuvos nepabėgsi. Nesvarbu, kokioje šaly bebūtum
ir ką ten beveiktum. Ypač, jei gyveni JAV. Praėjusius keletą mėnesių
JAV netrūko lietuviškų renginių: Joninių šventės (tradiciškai su
Veronika Povilioniene), Lietuvių tautinių šokių šventė Los Andžele
(skandalingai pagarsėjusi dar prieš pusmetį, organizaciniui komitetui
atsisakius į šokių programą įtraukti jidiš šokių kolektyvą), agitacinio
LGAVO organizacijos „Sugrįžus“ karavano kelionė per lietuvių
bendruomenes (daugeliui šios organizacijos apsilankymo tikslas taip ir
liko nesuprastas) ir daugelis kitų.
O
kur dar nesibaigiantys debatai išeivijos spaudoje dėl dvigubos
pilietybės įstatymo projekto, prezidento veto, Argentinos lietuvių, iš
džiaugsmo betrinančių rankas pagal seną lietuvišką prinicpą: nei sau,
nei kitiems… Žodžiu, Lietuva, kur tik nepasisuksi. O kas gali būti
geriau, kaip tokiu metu lankytis pačioje Lietuvoje?
Turisto pozicija
Paskutinį kartą Lietuvoje lankiausi prieš
dvejus metus, todėl kelionė namo šiais metais man atrodė būtina.
Juolab, kad norėjosi savo paties akimis pamatyti, kaip dabar atrodo ta
Lietuva, į kurią daugelis šiandieną esame skatinami sugrįžti, ir į
kurią neva jau „masiškai“ grįžta kažkada iš jos emigravę.
Stengdamasis
susidaryti kuo objektyvesnę nuomonę, prieš išvažiuodamas nusprendžiau
užsiimti bešališką turisto poziciją. Sako, nedėk daug vilčių ir nebus
kuo nusivilti. Taip ir aš. Nusprendžiau nieko per daug neklausyti ir
nesusidaryti jokios išankstinės nuomonės tam, kad nekiltų pagunda
subjektyviai kritikuoti. Todėl pats sau nusprenžiau apsimesti turistu,
dviem savaitėm važiuojančiu pasižvalgyti po Lietuvą. Maniau, būsiu kaip
švarus popieriaus lapas, kuris savaime prisipildys Lietuvoje patirtais
įspūdžiais.
Pirmoji pamoka: atleiskite, mums už tai arbatpinigių nemoka
Vilniaus oro uoste mane pasitikęs draugas
taikliai paklausė, ar po kelionės nenorėčiau užkąsti. O kas gali būti
geriau už porciją didžkukulių saulėtą vasaros dieną lauko kavinėje
Vilniaus centre po ilgos kelionės? Netrukus jau sėdejome prie restorano
„Čili kaimas“ staliuko Vokiečių gatvėje, šalia Rotušės aikštės. Žmonių
buvo nedaug, o ir tie patys, atrodė, niekur neskubėjo. Mes taip pat
neskubėdami, besišnekučiuodami laukėmė padavėjos.
Maždaug po pusvalandžio, surūkius po keturias
cigaretes, ėmėme nerimauti dėl savo išvaizdos, mat padavėja sąmoningai
mūsų vengė, vis apsimesdama, kad mūsų nepastebi. Galiausiai ją
prisikvietus ėmėme abejoti, ar tikrai verta ką nors užsisakinėti. Jos
veido išraiška akivaizdžiai bylojo, kad išdrįsus ką nors užsisakyti,
mums geruoju nesibaigs.
Paprašėme meniu, kurį gana greitai atidėjome
į šalį, supratę, jog padavėja prie mūsų turbūt niekada nebegrįš.
Maždaug dar po pusvalandžio, aktyviai mojuodamas rankomis ir visaip
kitaip besiskeryčiodamas mano draugas sugebėjo atkreipti piktosios
padavėjos dėmesį. Supratęs, kad užsisakinėti maisto neverta, nes jo
nesulauksime, jis mandagiai paklausė, ar virtuvės darbuotojai negalėtų
pašildyti vaikišką mišinuką jo dviejų metų sūnui, kuris muistėsi čia
pat šalia stovinčiame vaikiškame vežimėlyje.
Netrukus grįžusi padavėja tokiu pačiu
perkreiptu veidu pasakė, kad virėjai yra labai užsiėmę ir vaikiško
maistelio nešildys. Supratome, kad daugiau tikėtis nėra ko, todėl
pakilome nuo stalo tikrąją ta žodžio prasme nieko nekandę. Nueinant
paklausiau padavėjos, kodėl ji tokia pikta, kodėl negalėtų būti
malonesnė klientams, o ji atsakė: „Aš dirbu už minimumą, tai kaip galiu
šypsotis? Man už šypseną niekas arbatpinigių nemoka“. Nueidamas
stebėjausi, kaip išmintingai ir kiek daug buvo pasakyta viename piktos
padavėjos sakinyje.
Antroji pamoka: neuždavinėk kvailų klausimų
Taip
po truputėlį Lietuvoje mokiausi čionykščių elgesio taisyklių, kultūros
ir lietuviškumo pamokų. Apsipratęs su aptarnavimo sferos darbuotojais
perkreiptais piktais veidais ir šiaip ne taip nugalėjęs sąžinės
graužimą dėl to, kad už šypsenas jiems niekas nemoka arbatpinigių,
buvau pamokytas dar vieno dalyko: neuždavinėti kvailų klausimų.
Aplankęs
gimines Šiauliuose, autobusu vykau atgal į Vilnių. Buvau maloniai
nustebintas didelio, gražaus, dviaukščio, transporto įmonei „Toks“
priklausančio autobuso. Net neabejojau, kad tokiame autobuse,
važiuojančiame iki Vilniaus keturias valandas, veiks ir tualetas.
Tačiau klydau. Po pusvalandžio kelionės, priėjus prie vairuotojo
padėjėjo ir paklausus, ar veikia tualetas, gavau tokį atsakymą: „Tu ką?
Neuždavinėk kvailų klausimų. Tu gal mažas vaikas? Juokauji, ar ką?
Nepradėsim gi dabar žaisti šitų vaikiškų žaidimų! Pusę valandos
stovėjai prie autobuso Šiauliuose, kodėl tada nenuėjai? Dabar laikyk
dar dvi valandas iki Panevėžio“
Supratau, kad kvailų (niekaip nesuprantu,
kodėl mano klausimas jam pasirodė kvailas) klausimų Lietuvoje
uždavinėti neverta. O tam, kad šito nepamirščiau, teko su ašaromis
akyse dvi valandas „laikyti“ iki Panevėžio… Išlipus Panevėžyje į
autobuso pusę negalėjau nė pasižiūrėti. Kelionę iki Vilniaus teko
baigti „mikriuku“.
Trečioji pamoka: nenuklyskite toli nuo didmiesčių
Jei Amerikoje gyvenate Niujorke, Bostone,
Čikagoje, Los Andžele ar kitame dideliame mieste, Lietuvoje venkite
nuklysti nuo didmiesčių (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos) daugiau kaip 15
km. Nors ir susidaro įspūdis, kad laisvoji rinka pasitarnavo sparčiai
Lietuvos modernizacijai, deja, šis įspūdis apgaulingas. Belankant
gimines Anykščiuose, buvau nustebęs miestelio „progresu“: čia be
„Maximos“ per paskutinius keletą metų išdygo net trys „Norfos“ – tikrai
nemažas „pasiekimas“ maždaug vienuolika tūkstančių gyventojų turinčiam
miestui. Vos ne kaip Aukštaitijos Vilnius? Visgi skirtumas yra.
Norėdamas įsigyti akinius, apsilankiau
prekybos centre įsikūrusioje optikoje. Tačiau greitai supratau, kad
akinių įsigyti nepavyks, mat tam reikalingas receptas, o akių gydytojas
(panašiai, kaip senais Smetonos laikais) atvyksta į Anykščius iš
Panevėžio tiktai vieną kartą per savaitę, trečiadieniais. O kadangi
vasara – atostogų metas, o gydytojai irgi atostogauja, man buvo
pasiūlyta užsirašyti į eilę po trijų svaičių.
Deja, šio pasiūlymo teko atsisakyti, o
mintyse galvojau, įdomu, ar ištikus nelaimei ir skubiai prireikus
gydytojo pagalbos, taip pat reiktų laukti atvykstant iš Panevėžio? O
gal geriau kreiptis tiesiai į kunigą, kuris gyvena čia pat,
Anykščiuose, ir, skirtingai nei gydytojai, į Angliją ar Airiją dar
neemigravo?
Ketvirtoji pamoka: venkite televizoriaus
Jei nusprendėte Lietuvoje paatostogauti ir
pailsėti, venkite televizoriaus. Kam gadinti atostogas? Dabar, prieš
rinkimus, televizija knibždėte knibžda reportažų ir reportažėlių apie
su politikais ir partijomis susijusius skandalus, skandalėlius, aferas
ir machinacijas. Žiūrėk, vienas paėmė tiek kyšio, kitas paėmė dvigubai
daugiau, kažkas gavo nemažą pavedimą iš Maskvos, kažkas gavo dar
didesnį iš Lietuvos verslininkų, kažkurio politiko sodyba nelegaliai
pastatyta ant ežero kranto, ar kažkieno pliaže, ant Baltijos jūros
kranto ir t.t., ir t.t.
Prieš rinkimus visos partijos „dirbo“ net
išsijuosusios, pildamos pamazgas vienos ant kitų. Būtų gražu, jei jos
tiek pat energijos dėtų dirbdamos šalies ir jos žmonių gerovei. Stebint
šias politines „šunų pjautynes“, nejučiom galvoje kyla klausimas: kas
iš tikrųjų valdo valstybę? Kas atlieka darbą? Dar „nuostabiau“ atrodo
optimistiška premjero G. Kirkilo pozicija. Į ekonomistų pastabas dėl
didėjančios infliacijos (prognuozuojama, kad ji kils net iki 12%) ir
mažėjančių investicijų Lietuvoje (šiais metais lyginant su praeitais
jos sumažėjo 40%; daugelis užsienio investuotojų traukiasi iš Lietuvos
dėl korupcijos, o lietuvių verslininkai investuoja ne Lietuvoje), 50%
padidėjusių šildymo kainų bei nepakankamai didėjančių atlyginimų G.
Kirkilas „įsistatęs kiaulės akis“ ir su nuostaba veide kartoja, kad
Lietuvoje situacija yra gera, jokia krizė šaliai ir jos ekonomikai
negresia, o ekonomistai, pasak jo, ne iš to galo skaičiuoja ir klaidina
žmones. Tokie pasisakymai primena Rusijos krizės laikotarpį, kada
tuometinė Lietuvos valdžia net apsiputojusi bandė įtikinti žmonės, kad
Rusijos krizė Lietuvai jokios įtakos neturės. Tokių kalbų klausytis
tūlam, keliom savaitėm į Lietuvą atvykusiam lietuviui, vargu, ar
užtektų kantrybės.
Na, jei vis dėlto keletą vakarų iš eilės teko
pažiūrėti žinias ir nuotaika subjuro, nenusiminkite. Kioskelyje
nusipirkite vieną iš lietuviškų žurnalų. Nuotaika kaip mat pasitaisys.
Iš žurnalų puslapių į jus žvelgs lietuviškos supermoterys, sugebančios
valdyti įmones, daryti verslą, auginti vaikus ir tuo pat metu
neprarasti figūros ir nuostabiai atrodyti, susispažinsite su šių metų
Vienos pokylio dalyviais bei jų svečiais, paskaitysite interviu su
nuostabiais lietuvių menininkais ir nesenstančiais muzikantais,
važinėjančiais ne tik po Lietuvą, bet ir po visą pasaulį, susipažinsite
su klestinčiais jaunais verslininkais ir t.t.
Kaipmat pakils nuotaika ir greitai suprasite,
kad gyvenimas Lietuvoje yra puikus, kad tai – jaunų, nuostabių,
perspektyvių žmonių šalis, kurioje sudarytos visos sąlygos klestėti
darbščiai ir kūrybingai asmenybei. Tik, gink Dieve, grįžę namo
nejunkite televizoriaus!
Penktoji pamoka: nebijokite atrodyti amerikietis
Sako, kur gyveni, toks ir tampi. Ne kartą per
dvi savaites Lietuvoje iš vietinių teko išgirsti priekaištų, neva
„suamerikonėjau“. Jei ir jums taip atsitiks, neapsigaukite. Tai
nereiškia, kad lietuviai nemėgsta amerikiečių. Greičiau, atvirkščiai,
amerikiečius jie mėgsta ir juos kopijuoja. Dvejus metus gyvenu
Brukline, o, pasirodo, niekada nežinojau, kur jis yra. Bruklinas yra
Šiauliuose! 2007 metais Šiauliuose atidarytas prekybos centras
pavadinimu „Bruklinas“. Puiku. Kam važiuoti į Ameriką, jei Amerika
atvažiuoja į Lietuvą?
Pasidomėjus
sužinojau, kad „Bruklinas“ – tai ne šiaip dar vienas prekybos centras,
o būsimasis pramogų ir verslo miestas, kur su laiku bus pastatytas
viešbutis, verslo centras, nuomojami biurai ir t.t. Nuostabu. Vadinasi,
į Šiaulius atvykę niujorkiečiai turėtų jaustis kaip namie. Neabejoju,
kad ir būsimo pramogų centro siūlomos pramogos greitai pralenks ir
Disneilendą ir Hershees bei Six Flags Amerikos pramogų parkus.
Susidaro
įspūdis, kad lietuvių tauta yra laiminga. Čia, Lietuvoje, Europos
Sąjungos provincijoje, žmonės, turėdami dvigubai daugiau oficialių
išeiginių dienų nei amerikiečiai, gyvena neskubėdami, atostogų ritmu,
ir, turėdami daug laisvo laiko, leidžia jį prekybos centruose ir
pramogų parkuose, jokio vargo nematydami….Tai gal teisus buvo G.
Kirkilas? Jokios krizės Lietuvai negresia?
Šeštoji pamoka: naudokite iPod’ą
Keisčiausia buvo vaikščioti Vilniaus
gatvėmis. Vilnius jau nebepanašus į save, bet veikiau primena
amerikietišką vestuvių tortą su plastmasinėmis dekoracijomis. Per porą
metų iš niekur (tikrąją šia žodžio prasme) išaugę Valdovų rūmai – viena
iš jų. O kur dar „išlaižytas“ Senamiestis, nutinkuotos bažnyčios ir
neva „autentiškos“ plastmasinės stogų čerpės ar langų rėmai. Nepaisant
UNESCO „apsaugos“, daugelis Senamiesčio stogų „puošiasi“ dvidešimt
pirmojo amžiaus stoglangiais, o naujesni pastatai – net ir reklaminiais
skydais. O kur dar nauji viešbučiai, pastatyti dabar jau
nebeegzistuojančių parkų ir žalių zonų vietose. Ne Vilnius, bet turistų
rojus.
Tačiau labiausiai mane nustebino tyla. Tokios
tylos Lietuvos sostinėje niekada nesu patyręs. Nors galima būtų
ginčytis, neva vasara – atostogų metas ir daugelis yra išvažiavę
atostogauti (turbūt į Turkiją, Egiptą, Kroatiją, Prancūziją ar
Ispaniją), aš, gimęs ir beveik visą gyvenimą pragyvenęs Vilniuje, tuo
patikėti negalėjau. Neatsimenu, kada taip buvo, kad Vokiečių gatvė,
pačių vilniečių praminta „Brodvėjumi“, penktadienį, dešimtą vakaro būtų
visiškai tuščia. Vilniuje akivaizdžiai jaučiasi sumažėjęs gyventojų
skaičius (nepatikslintais duomenimis, per paskutinius 12 metų gyventojų
skaičius Vilniuje sumažėjo beveik 40 tūkstančių).
Susidarė įspūdis, kad dabartiniai
„vilniečiai“ tai – 17-19 metų jaunimas, iš rajonų atvažiavęs į sostinę
studijuoti. Kol ši tendencija nėra joks naujas fenomenas, ir toks
procesas yra visiškai normalus, visgi akis pasigedo pagrindinės darbo
jėgos: jaunų, 25–40 metų žmonių. Jei vaikščiojant tyliomis,
ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis jums pasidarytų nejauku (kaip tai
atsitiko man), siūlau pasinaudoti ausinuku arba iPod’u, ir,
besiklausant trankios muzikos, lengviau įsivaizduoti, jog vaikščiojate
tikrosios sostinės gatvėmis.
Paskutinioji pamoka – būkite optimistai
Vis dėlto nedera nusivilti. Jei jau
nusprendėte grįžti ir gyventi Lietuvoje, būkite optimistai! Na ir kas,
kad Vilniuje sumažėjo žmonių, juk kitais metais Vilnius – Europos
kultūros sostinė! Turbūt Vilniuje lankysis daug turistų, kurie ir
užpildys miesto gatves, o jei ne, tai jas užpildys patys įvairių
kultūrinių programų dalyviai. Na ir kas, kad lietuvių meninkai nėra
pakankamai vertinami. Kam jų reikia? Geriau susipažinkite su pasaulio
menu. Netrukus Vilniuje puikuosis Guggenheimo muziejus. Na ir kas, kad
valdžia tarpusavyje pjaunasi ir niekas nesirūpina valstybe, užtai
smagu. Nemokamas cirkas.
Tokiomis pramogomis susigundė net pats
Lietuvos pramogų verslo „krikštatėvis“ A. Valinskas, įkurdamas naują
partiją bei pasiimdamas į kompaniją tuntą dainininkų, „rokenrolistų“ ir
humoristų. (V.Leninas yra pasakęs: „Valstybę gali valdyti bet kas“).
Tai kas, kad padavėjos vaikšto perkreiptais veidais, autobusuose
neveikia tualetai, šalyje mažėja darbo jėga, emigruoja vis daugiau
specialistų, didėja infliacija, nepakankamai auga atlyginimai, vis dar
egzistuoja korupcija ir t.t. Niekis! „Always look at the bright side of
life!“. Juk praėjo tiktai septyniolika metų. Alus Lietuvoje, atrodo,
nepabrango, o gerokai įkaušus, gyvenimas atrodo ne toks jau ir blogas.
Turėkite vilties ir, duok Dieve, jums kantrybės.
