Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorę Ligitą KULIEŠAITĘ kalbinome apie darbą, planus ir santykius su kolektyvu.
Nuo 2019-ųjų gegužės mėnesio Anykščių savivaldybės administracijai vadovaujanti 33-ejų L.Kuliešaitė darbinės karjeros pradžioje yra dirbusi mūsų savivaldybės teisininke, o vėliau ji kelerius metus buvo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje tarnybos darbuotoja.
– Aštuonis mėnesius vadovaujate Anykščių rajono savivaldybės administracijai. Ar jūsų išankstiniai lūkesčiai nesiskiria nuo realybės? Administracijos direktoriaus pareigos yra smagesnės nei tikėjotės, o gal atvirkščiai, kiekvieną rytą kartojate – „velnias mane nešė į tą galerą…“?
– Minčių visokių būna. Priklauso nuo situacijos, nuo dienos, nes visi mes žmonės. Bet viską susumavus negalvoju, kad „kas mane nešė į šią galerą“. Iššūkių tikėjausi. Nemaniau, kad bus lengva, aš tai įvertinau. Apskritai, esu žmogus, kuris paprastai būna pasiruošęs ir blogesniam scenarijui…
– Taigi bėgti iš savivaldybės nesinori?
– Nesinori ir nesiruošiu bėgti. Iššūkių daug, bet kartu yra ir įdomu. Matau, kaip galėtų ir turėtų būti. Stimulą teikia ir sunkumai, nors ne visuomet viską pavyksta padaryti taip, kaip norėtųsi ar įsivaizduoji. Bet tai yra darbas.
– Susipažinote su situacija rajone, apėjote savivaldybei pavaldžias įstaigas?
– Ne visas. Bet su vadovais esu bendravusi. Daugelyje įstaigų lankiausi.
– Kur nebuvote? Kur Jums galima pasiūlyti ekskursiją?
– Nesu fiziškai buvusi bendrovėse.
– Anykščių rajono valdžia yra pasiskirsčiusi sferomis – A atsakingas už darbo vietų kūrimą, B – už švietimą, C – už sveikatos apsaugą? Už ką atsakinga esate Jūs?
– Daugiau mažiau pasiskirstę. Pradedant nuo mero patarėjų, tai jie vienareikšmiškai turi konkrečias sritis, taip pat administracijos direktorės pavaduotoja. Tačiau paprastai visi sprendžiame kartu. Mano vaidmuo kaip vykdomosios institucijos, tad praktiškai visas sprendimų įgyvendinimas iki manęs ateina, o aš turiu perskirstyti administracijos darbuotojams darbus, koordinuoti, kaip viskas vyksta, kontroliuoti, kas darosi konkrečioje srityje. Mano darbas praktiškai užtikrinti visą priimtų sprendimų įgyvendinimą. Ne strategiją sugalvoti, mes dėl to tariamės, bet kad vykdymas vyktų sklandžiai.
– Tada Jums tenka ir atsakomybė už rezultatus…
– Žiūrint pagal teisės aktus, taip ir yra… Bent jau už sprendimų įgyvendinimą. Praktiškai visur yra direktoriaus parašai. Biudžetą formuojame kartu, bet kam teks didžiausia atsakomybė? Direktoriui, nes jis teikia biudžeto projektą Tarybai tvirtinti. Apginti biudžetą taip pat turės direktorius.
– Stebint iš šalies atrodo, kad Anykščių rajono valdžia bei administracija vis dar matuojasi. Kas aukštesnis, stipresnis, svarbesnis…
– Negaliu paneigti. Jeigu taip matot iš šono… Tas matavimasis, matyt, dar yra, administracijos direktorius turi turėti nubrėžtas gaires ir užtikrinti sklandų judėjimą tų gairių link. Klausimas, kiek tos gairės aiškiai nubrėžtos? Vykdomajai institucijai siekti tikslų yra paprasčiau, kai tu aiškiai žinai politinę kryptį.
– Esate teisininkė. Iš esmės teisininkus galima skirstyti į du tipus – prokurorus, kurie ieško pagrindo, kodėl negalima daryti, ir advokatus, kurie bando rasti būdus, kaip padaryti. Kuriam tipui save priskirtumėte?
– Kai esu susidūrusi praktiškai, tai dar kitaip matyčiau. Žmonės, kurie yra iš baudžiamosios teisės sferos, labai griežtai nubrėžia ribas – nedarys kažko daugiau negu galima, nes turi aiškias procedūras, nereikia kažkokių spragų ieškoti. Tokie teisininkai matys aiškesnį pasidalinimą: nurodymai ir vykdymai. Jų labai tiesus kelias, kūrybos mažiau. Yra kiti teisininkai, civilinės teisės specialistai, kurie ieškos būdų tam tikrai situacijai pritraukti prie teisės aktų, kūrybiškų sprendimų. Greičiau būčiau advokato tipažas, negu prokuroro.
– Kaip keitėsi savivaldybės administracijos darbuotojų skaičius per aštuonis Jūsų darbo mėnesius?
– Apytiksliai nuo 150 iki 160. Kiek pasipildė, tai didžiąja dalimi pasipildė per konkursus, kurie prieš tai ilgą laiką apskritai neįvykdavo.
– Kodėl savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo konkursas vis nėra skelbiamas? Juk kultūra yra Anykščių rajono prioritetas.
– Norėjau pažiūrėti, kas vyksta tame skyriuje. Darbuotojų mes skyriuje turime, potencialo, manau, turime. Bent jau aš taip mačiau… Sausio viduryje turi būti visi darbuotojų vertinimai iki manęs atėję ir tada matysiu, ar vis dar yra potencialo pačiame skyriuje, pasikalbėsiu su darbuotojais. Galbūt galima iš tų pačių darbuotojų kažką skirti vedėju… Galbūt.
– Valdančioji koalicija kadencijos pradžioje daug kalbėjo apie „netvarkingą“ 2019-ųjų biudžetą, neva biudžete žiojėjo milijoninės skylės. Baigiantis 2019-iesiems meras Sigutis Obelevičius per rajono tarybos posėdį pranešė, kad administracija situaciją suvaldė, biudžeto pinigų užteko ir dar liko 200 tūkst. eurų. Kokiais būdais subalansavote biudžetą?
– Pirmas darbas buvo peržiūrėti, kur didžiausi biudžeto trūkumai. Kai pamatai realią situaciją, tada gali „išsiryškinti“, ką toliau daryti. Kiekvieną savaitę mums buvo teikiamas gautų sąskaitų sąrašas, kiek mes turime pinigų tam tikrose eilutėse. Visą laiką buvo budėjimo ir taupymo rėžimas. Skaičiavome, galbūt reikia atsisakyti kažkokių kompiuterių pirkimo, dar kažkokių smulkesnių išlaidų. Atsisakėme visko, ko buvo galima atsisakyti. Negaliu slėpti, iš dalies buvo sutaupyta dėl to, kad kai kurie projektai, kurie su trūkumais, buvo taisomi. 2019-aisiais ne visi projektai buvo pradėti įgyvendinti, nemaža jų dalis persikėlė į 2020-uosius metus.
– Projektų perkėlimas, regis, nėra pagrindas džiaugsmui. Išeitų, kad 2020-aisiais su rajono biudžetu taip pat bus striuka?
– Na taip, bet matydamas situaciją, gali bandyti balansuoti nuo pat pradžios. O kai atėjęs randi daugumą sutarčių jau pasirašytų… Ir paskola buvo imta, nes jos grąžinimas biudžete automatiškai nebuvo numatytas praėjusiais metais. Tad žiūrėjome – galbūt galima kažko atsisakyti. Bet sutarčių negali nutraukti, turėsi mokėti netesybas. Bet ir tai vedėme derybas, buvo šalių susitarimu nutrauktos kai kurios sutartys. Daug naudos davė pakeltas žemės mokestis, dėl to sugeneruotos papildomos pajamos. Šiais metais norėtųsi nebetęsti paskolos perskolinimo, nes vėl šiais metais reikės dalį grąžinti.
– Planuojamas 2020-ųjų biudžetas aritmetiškai bus didesnis nei 2019-ųjų?
– Aritmetiškai didesnis. Tačiau daug „suvalgys“ darbo užmokesčio pakeitimai, kurie privalomi pagal teisės aktus.
Pernai metų pradžioje patvirtintas biudžetas (tiek pajamos, tiek išlaidos) buvo 27 196 600 Eur, metų pabaigoje – 32 308 400 Eur (dėl papildomų valstybės dotacijų, grąžinimų iš ES fondų, t.y. lėšos, turinčios tikslinę paskirtį).
Šiemet biudžetas turėtų didėti apie 1 200 000 Eur (kaip ir minėjau, biudžetą dar dėliojame).
Tiek pernai, tiek ir šiemet didelės dalies biudžeto pareikalaus socialinė sritis (socialinės pašalpos, paslaugos ir pan.). Bet tai yra būtinos išlaidos, o pati sritis tikrai jautri, tad jos sąskaita taupyti nereikėtų. Beveik 300 000 Eur reikalauja pavėžėjimo vietinio susisiekimo maršrutais kompensavimas. Pernai biudžeto lėšų pareikalavo didelis savivaldybės prisidėjimas prie kelių projektų. Šiemet vieni didesnių projektų yra Tilto g. komplekso rekonstrukcijos darbai (jeigu galiausiai pavyks pasirašyti rangos sutartį) bei Anykščių A. Vienuolio progimnazijos modernizavimas. Sumas dar tiksliname.
– Buvęs Jūsų vadovas, Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje Imantas Umbražiūnas „Anykštai“ Jus apibūdino kaip neįtikėtinai inteligentišką asmenybę. Iš potekstės supratau, kad terpė, kurioje dabar dirbate, Jums gali būti ne visai priimtina. Nesulaukiat chamiško valdininkų elgesio?
– Chamiško – ne. Galbūt kartais ne tokio, kokio būčiau tikėjusis. Visko yra buvę… Bet tai irgi savotiška patirtis, augimas. Žmonių yra visokių, tad tenka ieškoti ir priėjimo, ir tarpusavio supratimo. Paskutiniu metu dirbau mažame kolektyve, kuriame mes labai puikiai sutarėme. Tiek darbine prasme, tiek žmogiškąja prasme. Grįžau į kur kas didesnį kolektyvą, vadovaujančias pareigas. Visiems geras nebūsi. Kartais turi pasakyti ir griežtesnį žodį, ir priimti ne patį palankiausią darbuotojui sprendimą. Bet reikia susitaikyti, kad vadovas visų mylimas būti negali..
– Išbandymų, patikrinimų, „koks tavo, mergaite, tvirtumas“ buvo?
– Tikrai buvo. Žmogiški dalykai. Ir amžius lemia, ir, deja, lytis. Nenuslėpsi… Ribas tikrino, ką tu žinai, ko nežinai, ką išmanai, ko neišmanai, ką sugebi, ko nesugebi. Ir kalbu jau ne apie darbuotojus.
– Rajono valdžios santykis su verslu puiki terpė spekuliacijoms – jeigu ateina investuotojai, tai rajono vadovai juos pritraukia, jei įmonės bankrutuoja – mes „čia prie ko“?. Ar turite žinių, kaip pasikeitė verslo aplinka pasikeitus rajono valdžiai? Atėjo naujos įmonės? Kūrėsi darbo vietos?
– Apie verslo pritraukimą tikrai kalbamės. Ir pati tuo klausimu dirbu. Bet kol kas nieko konkretaus nėra, o jei ir bus, nesakysiu, kad tai aš atvedžiau. Verslui gali parodyti perspektyvą, papasakoti, sudominti. Manau, kad mes turime parodyti potencialą, o ne kažkam vienam sudaryti išskirtines sąlygas, nes tai gali būti suprasta ir net laikoma korupcija. Kažkas per praėjusį pusmetį iš esmės nesikeitė, neatėjo ir neįsikūrė. Bet ta kryptimi dirbama ir perspektyvoje turėtų atsirasti. Šiemet peržiūrėsim smulkaus verslo rėmimo programą, įtrauksim ir politikus. Bus kryptingesnė veikla, kad pasijaustų nauda rajonui.
– Ar savivalda, kurios vienas iš veiklos principų yra skaidrumas, ateityje ketina turėti sutarčių su UAB „Atvirai“, kurios veikla pripažinta neskaidria ir klaidinančia? „Anykšta“ rašė, kad po mūsų skundo Kultūros ministerijai buvo atliktas šiai bendrovei priklausančio laikraščio „Šilelis“ tiražo patikrinimas, per kurį nustatyta, kad 3000 egzempliorių tiražą deklaravęs laikraštis spaudžiamas vos 1000 egzempliorių tiražu. Anykščių rajono savivaldybė turi informacijos viešinimo sutartį su „Šileliu“, taigi jūsų partneriais toliau lieka nesąžiningo verslo atstovai. Ar savivaldybė, sudarydama sutartis, vertina tik pačių sutarčių turinį? Ar savivaldybei svarbu, jog jos partneriai būtų skaidrios ir sąžiningos įmonės? Priminsiu, jog net privatūs prekybos centrai atsisakė „Grigeo“ produkcijos po to, kai paaiškėjo, kad ši bendrovė nuodija Kuršių marias. Eterio teršimas, vargu, ar mažesnė blogybė nei marių teršimas…
– Be abejonės, paprasčiausiu keliu neturėtų būti nueinama. Bet viskas prasideda nuo informacijos viešųjų pirkimų konkursų. Kokius tu keli kvalifikacinius reikalavimus ir ko tikiesi iš paslaugos tiekėjo? Mes nesame privatus sektorius, tad turime laikytis tam tikrų privalomų taisyklių. Nemanau, kad pirkimo išskaidymas į du, žvelgiant iš teisinės pusės, buvo blogas sprendimas, bet matyti, kad jis praktiškai nepasiteisino. Apsunkino sprendžiant, kur kokią informaciją skelbti, reikalauta daugiau žmogiškųjų resursų. Reikės persižiūrėti ateityje konkursų sąlygas ir šitai (tiražo klastojimo faktą – autoriaus past.) turėsime omenyje. Konkurse, kurį laimėjo laikraštis „Šilelis“, tiražas nebuvo vertinamas, tad nėra pagrindo su jais nutraukti sutartį. Buvę konkursai bus mums pamoka ateičiai.
– Ir Jūs, ir visi kiti buvę administracijos vadovai sakydavo – aš ne politikas. Teoriškai – ne politikas, tačiau praktiškai administracijos vadovas yra politikų skiriamas ir politikams atskaitingas. Kaip sugebėti išsaugoti savo poziciją, stuburą ir tuo pačiu įtikti valdančiajai politinei daugumai? Ar Jūsų stuburas jau automatiškai yra pasmerktas?
– Manau, kad ne, bet tam tikras „apsitrinimas“ turi egzistuoti. Kompromisai turi būti. Nori nenori – tai vis tiek yra politika. Turiu savo vertybes, savo stuburą, tačiau laviravimas yra neišvengiamas. Bet tikrai žinau, ko nedaryčiau. Jeigu tikrai žinosiu, kad tai yra neteisinga, nepagrįsta, turės daug blogesnių pasekmių – nedarysiu. Ir dabar aš visada savo nuomonę pasakau.
– Tad dėl posto savo esybės neketinate prarasti…
– Jei iš esmės išsiskirs požiūriai, faktas, kad aš negalėsiu dirbti. Tarybos dauguma administracijos direktoriaus kandidatūrą tvirtina ir, jeigu mano požiūris visiškai prasilenktų su valdančiosios daugumos požiūriu, tiesiog tektų atsisveikinti. Pačiai net reikėtų susiprasti, kad nebepakeliui.
– Anykščių rajono valdančioji dauguma yra perteklinė. Ar plati koalicija netrukdo darbui?
– Kol kas tikrai ne. Bent trinčių iki šiol nebuvo.
– Trinčių nebuvimas nebūtinai yra pozityvu. Tai gali reikšti, kad visi stengiasi išsaugoti savo pozicijas valdžioje, todėl nedrįsta priešintis dominuojančių jėgų sprendimams.
– Negaliu ginčytis, taip gali būti… Kiekvienas koalicijos partneris ėjo į rinkimus su savo programomis ir savo tikslais. Kažkada tuos tikslus labai aiškiai reikia išreikšti – mums reikėjo to ir to, o to nėra, tas nedaroma. Bet norai ir tikslai turi būti išreikšti. Galų gale yra bendra koalicijos programa
– Ar per aštuonis darbo mėnesius Jūs pasikeitėte kaip žmogus? Gal tapote nuožmesnė, kategoriškesnė? O gal atvirkščiai, dabar jau atlaidesnė kvailystėms?
– Pasikeičiau. Mažiau imu tam tikrus dalykus į galvą ir mažiau kontroliuoju smulkmenas. Esu idealistė. Čia ir geroji mano savybė, ir blogoji. Ilgą laiką buvau atsakinga už savo darbą ir galėjau paaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip kažką padariau. Ir klaidą pataisydavau, jeigu ją padarydavau. Dabar esu atsakinga už didelį ratą žmonių, už 160. Vienokia ar kitokia forma už visų jų veiklą esu atsakinga. Reikia atsitraukti nuo smulkmenų, pradėti žiūrėti į bendrą vaizdą, išsiryškinti prioritetus. Nori nenori teko išmokti nekreipti dėmesio į tam tikrus galbūt mažiau svarbius dalykus. Pasiieškoti kompromisų, nebūti stipriai kategoriška.
– Ar sudėtinga išeiti iš teisininko amplua? Prieš vizuodama dokumentus juos neišvengiamai revizuojate ir kaip teisininkė?
– Devynis metus dirbau teisininke. Negali to darbo paleisti ir nelabai noriu jo paleisti. Bet smulkmenų nebesistengiu taisyti, ką dariau pačioje darbo pradžioje. Turi pasitikėti darbuotojais, kitaip darbo nebus. Į esmę daugiau dabar gilinuosi.
– Turite žmonių „iš šalies“, su kuriais galėtumėte pasikalbėti apie tai, kas vyksta Anykščių rajone?
– Turiu. Jie nevietiniai. Kartais reikia požiūrio iš šono, pasikalbėjimo. Reikia, kad kas nors pasakytų tu gerai mastai ar ne? Gal kažko neįvertini… Dar neseniai mintyse pasidžiaugiau, kad turiu kas išklausytų, pasakytų objektyvų, žmogaus, kuris neverda šiose sultyse, požiūrį.
– Ar yra žmonių, kurie Jus, pradėjusią vadovauti administracijai, nustebino, nudžiugino?
– Negaliu išskirti. Gal išskirčiau vėliau atsiradusius žmones, kurių atėjimas stipriai pasijautė. Pasijuto skirtumas. Jauti idėjas. Turinčių idėjų žmonių apskritai nėra daug. Pagal teoriją, darbuotojai gali būti skirstomi į tipus: vieni tik atliks darbą, kiti nori tik valandas atsėdėti, ir galiausiai iniciatyvūs, kurie nori patys daryti, kurie yra varikliai. Tokie žmonės ypač vertingi ir projektus rašant, ir idėjas generuojant. Gali būti koks nori vadovas, bet tau reikia žmonių, su kuriais gali tartis idėjiniame lygmenyje.
– Kaip ilsitės? Turite stebuklingų relaksacijos būdų?
– Kartais nuovargis pasijaučia. Poilsis dabar pasidarė aktualus, nesinori prabusti naktį ir galvoti „o velnias, kažko nepadariau“. Taip yra buvę. Labai padeda vairavimas. Gal dėl, to, kad dar nesu labai įgudusi vairuotoja, tad kai sėdu už vairo, turiu koncentruotis ir galvoti, kad tik kur neįvažiavus. Galvoje nebelieka vietos niekam kitam, tik vairavimui. Dar mėgstu medituoti. Negaliu sakyti, kad jau esu to puikiai išmokusi, bet mokausi. Stresą tai padeda suvaldyti.
