
Po snieguoto Šv.Velykų ryto siurprizo balandžio paskutinis dešimtadienis – pavasario įsibėgėjimo laikas. Lietuvoje jau sužaliavo žiemkenčiai ir pievos, o miškuose – įvairiaspalvis gėlių kilimas.
Dar tebežydi dalis pavasario efemeroidų, skleidžia žiedus kiti – pavasariniai pelėžirniai, vilnotieji ir kašubiniai vėdrynai, šlaitinės, pašepėlės, puošniosios, miškinės našlaitės, saugomi meškiniai česnakai, bet mišrieji miškai jau ima dažytis žalia spalva; lapus skleidžia paparčiai, suveši garšvų ir dilgėlių sąžalynai. Brinksta medžių pumpurai, nedrąsiai lapus skleidžia berželiai, ievos. Iš lazdynų, žalčialunkių bei alksnių žydėjimo estafetę perėmė kiti medžiai ir krūmai. Iš pradžių blindės, karklai ir gluosniai, po to drebulės, beržai, uosialapiai klevai, guobos, vinkšnos… Jiems visiems (išskyrus gluosnių „kačiukus“) bendra tai, kad jų žiedai paprastai dvilyčiai, apdulkinami vėjo. Vyriškieji paprastai žirginėlių pavidalo, laisvai maskatuojantys ant šakelių, barsto žiedadulkes, o pavasarinis vėjas, švilpaudamas tarp šakų, nešioja jas, kol žiedadulkės patenka ant neišvaizdžių moteriškų žiedelių ir duoda pradžią sėklytei – naujai gyvybei. Vėjo paslaugomis naudojasi ir žoliniai augalai: daugiamečiai laiškeniai, pirštuotosios, makštinės bei miškinės viksvos, kiškiagrikiai, miglinių šeimos žolės: nusvirusiosios striepsnės, sorokės ir kt.
Pievose, pabaliuose žydi purienos. Tik ilgiau šaltį išlaikančiose aukšapelkėse dar ramu, vien tik švyliai skleidžia nepastebimus žiedus. Pastebimi jie taps po mėnesio – dviejų, kai subrandins baltas pūkuotas vaisių galvutes.
Gėlynuose, juolab Traupio botanikos sode, žydinčių augalų kasdien vis daugiau ir daugiau. Žydi japoniniai puošmedžiai, hiacintai, stebina narcizų ir raktažolių veislių įvairovė, žiedus skleidžia pirmosios ankstyvųjų tulpių rūšys ir veislės.
Dar savaitė, dvi ir Lietuvos laukai nusidažys geltona kiaulpienių jūra, baltu nuometu pasidabins sodai.