Penkis vaikus užauginusi gydytojos šeima meile dalijosi dar su dviem (Aukštaitiškas formatas, Nr. 91)

Anykštėnė, ilgametė vidaus ligų gydytoja Audrilė Laurinavičienė visą gyvenimą rūpinosi žmonių sveikata ir didele savo šeima. Nuo mažens žinojusi, kad nori turėti ne vieną atžalą, moteris planą įgyvendino su kaupu: užaugino penkis savo vaikus, vieną globotinį bei finansiškai rėmė mergaitę iš Ruandos, Centrinės Afrikos.

Šiemet A. Laurinavičienei prezidentas Gitanas Nausėda Motinos dienos proga įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

Visada norėjo didelės šeimos

Prezidentas valstybės apdovanojimus už nuopelnus motinystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą bei įkvepiantį pavyzdį bendruomenei ir visiems Lietuvos žmonėms gegužės 9 dieną įteikė 40-iai mamų ir 8-ioms globėjoms iš visos Lietuvos. Tarp jų buvo ir A. Laurinavičienė. Paklausta, ką jai reiškia šis įvertinimas, pašnekovė sakė : „Aišku, kad jokių apdovanojimų nesitikėjau. Niekas niekada manęs nebuvo apdovanojęs, tai iš tiesų man buvo labai didelė staigmena. Ką jis reiškia, net nežinau, sunku pasakyti. Malonus jausmas, kad žmonės pastebėjo, įvertino. Bet apdovanojimo labai nesureikšminu.“

A. Laurinavičienė per Motinos dieną buvo apdovanota ne šiaip sau: ji drauge su vyru Edmundu užaugino penkis savus vaikus, globotinį, o dar vieną rėmė finansiškai.

Moteris teigė, kad jai visada norėjosi turėti gausią šeimą: „Man buvo labai gražu, kai šeimoje daug vaikų, ir visada vaikus mylėjau. Todėl tikrai galvojau, kad noriu turėti gausią šeimą, o kai sutikau savo vyrą, jis tam neprieštaravo (juokiasi). Aš pati esu iš trijų vaikų šeimos, bet mano mama – iš šešių, tai man būdavo labai gražu, kai susirinkdavo visi: ir vaikai, ir anūkai. Atsimenu, kaip jie dainuodavo „Pjaus broliukai žalioj lankoj baltus dobilėlius“. Man tai paliko labai didelį įspūdį, būdavo taip gražu, kad tokia didelė šeima, tiek susirenka ir taip visi draugiškai bendrauja“, – kalbėjo buvusi ilgametė gydytoja.

Savą vaiką pabarti lengviau nei globojamą

A. Laurinavičienės svajonė apie gausią šeimą išsipildė su kaupu – jųdviejų su vyru meilės pakako net šešiems vaikams, o atjautos ir finansų – ir septintam.

Visiškai neplanuotai ir netikėtai Laurinavičių šeimą papildė berniukas, tik šis – ne biologinis jų vaikas.

„Kartą važiavome pro Ukmergės internatą, buvo vasara. Ir mes kažkaip susitikom berniuką. Jis buvo vienas, dauguma vaikų išvykę kas kur. Kai mes jį pamatėm, jis ką tik buvo grįžęs iš savo motinos. Ji – alkoholikė, visiškai smukęs žmogus. Jis pas ją pabuvo kelias dienas ir grįžo į internatą, o tada taip atsitiko, kad užvažiavome mes ir jį pasiėmėm. Jis buvo labai nusiminęs, nes jam nepavyko bendrauti su motina. Vaiko pasidarė gaila ir su vyru nusprendėm jį pasiimti vasarai. Vasara praėjo, prie vaiko prisirišome. Geras berniukas buvo, todėl pasitarėm su vyru ir nusprendėm pasiimti jį globoti. Nuo tada jis pas mus ir gyveno – kai jis atėjo į mūsų šeimą, rodos, buvo šeštokas“, – apie tai, kaip į gausią šeimą įsiliejo dar vienas vaikas, pasakojo moteris.

„Visada stengėmės, kad jis nebūtų išskirtas. Savi vaikai yra savi – juos kitaip ir pabarti gali, ir nubausti. O svetimo, žinokit, neišeina. O dėl ko? Nes tokie vaikai daug jautriau į viską reaguoja. Savam pasakei – tuoj užmiršo. O šis vaikas į kiekvieną žodį reaguoja. Arba jei duodi kokį darbelį padaryti – savas daro ar nedaro, eina ar neina. Tokiam vaikui gali atrodyti, kad jis galbūt išnaudojamas, kad kažkas yra ne taip. Tad vis dėlto yra labai didelis skirtumas tarp savo ir priimto vaiko, – atviravo daugiavaikė mama. – Kai šeimoje yra nesavas vaikas, reikia pagalvoti, ką sakai, nesinori jo užgauti, norisi, kad jis jaustųsi gerai. Jei savų vaikų nebūtų, o tik vienas globojamas ar įvaikintas, galbūt tokių problemų ir nebūtų, bet kai yra ir tokių, ir tokių vaikų, skirtumas yra jaučiamas.“

O ar jautė protestų iš globotinio? Ar nebuvo išgirdusi žodžių – „Tu man – ne mama!“?

„Ne, niekada. Jis ir dabar mane mama vadina, visada su Motinos diena pasveikina, visada prisimena”, – teigė A. Laurinavičienė.

Papasakoti vaikui apie jo šaknis būtina

Paklausus, ar, jos nuomone, įsivaikinus mažylį ar priėmus jį globoti į savo šeimą, reikėtų jam pasakoti apie jo šaknis, A. Laurinavičienė neabejojo: „Kol vaikas mažas, kol dar nesupranta, manau, kad nereikia pasakoti apie tai, kad nesi tikroji mama. Nes jis tuos tėvus, kurie įsivaikino, priima kaip savo. Bet paskui, atėjus tam tikram laikui, be abejo, kad reikia pasakyti, nes vaikas turi žinoti, iš kur yra kilęs. Kai jis pradeda sąmoningai galvoti, reikia tuos dalykus paaiškinti, nes jei išgirs kažkur iš pašalės, bus tik blogiau. Bet drauge jam reikia ir paaiškinti, kad esi mūsų vaikas ir mes tave mylim.“

Šios problemos A. ir E. Laurinavičių šeimai pavyko išvengti, nes vaikas, atėjęs į jų namus, apie savo šaknis jau žinojo. „Aš jo šeimos nepažinau, bet jis turėjo motiną, gyvenusią Jonavoje. Jis turi seserų, su viena iš jų bendrauja. Sesuo buvo pas jį atvykusi, mes irgi ją matėm. Ji turi savo šeimą, susikūrusi normalų gyvenimą“, – sakė A. Laurinavičienė.

Teko sutikti ir piktų žmonių

Daugiavaikės mamos, globėjos, teiravomės, ar galėtų duoti patarimą šeimoms, kurios norėtų globoti, įsivaikinti, bet svarsto, nedrįsta?

„Visų pirma reikia labai gerai pagalvoti, ar tikrai nori įsivaikinti, globoti. Nes turėsi mylėti šitą vaiką. Ypač – jei jau turi savų vaikų, tuomet į širdį priimti svetimą yra gana sunku. Tai yra labai atsakingas dalykas ir reikia viską gerai apsvarstyti. Nes vaikas – tai ne kačiukas ar šuniukas, kurį palaikęs gali atiduoti. Jei vaiką priėmei į savo namus, jis turi būti tavo. Nepaisant savų vaikų, tas liūdnas berniukas yra mano vaikas“, – apie atsakingą žingsnį kalbėjo moteris ir teigė, kad nedideliame mieste dažnai tekdavo išgirsti ne tik palaikymo žodžių, bet ir skaudžių replikų.

„Susidūriau su tokiu požiūriu, kad, jei šeimoje jau yra keturi vaikai, vadinasi, kažkas su tavim negerai. Esu net girdėjusi, kad tiek vaikų turi, negi negali „susitvarkyti“, kad jų nebūtų?! Bet man niekada nebuvo jokios minties apie tai. Man gyvybė yra šventa, aš jos niekaip negalėčiau atsikratyti ar atsisakyti, jei jau ta gyvybė atsirado, vadinasi, ji turi būti.

Pamenu, kai aš buvau nėščia ketvirtą kartą, mano sūnus jau buvo paauglys. Mes kartu ėjome per miestą, aš – su didžiausiu pilvu. Galvojau, jis gėdysis su manim eiti, bet ne – jis šalia ėjo visai patenkintas, net lyg didžiuodamasis. Man pačiai nauja gyvybė yra stebuklas, galbūt ir vaikams dėl to – taip pat“, – didele šeima didžiavosi moteris.

„Kai buvau studentė, man labai patiko ginekologija. Bet supratau, kad svajonių darbo dirbti negalėsiu, nes reikėjo išmokti daryti abortus.  Todėl likau vidaus ligų gydytoja“, – pasakojo A. Laurinavičienė.

Daugiavaikė mama mano, kad prie teigiamo nuomonės formavimo apie daugiavaikes šeimas labiau prisidėti galėtų ir žiniasklaida: „Manau, kad žurnalistams reiktų daugiau teigiamai rašyti apie daugiavaikes šeimas. Dabar dažniausiai parodoma ta tamsioji pusė: jei daugiavaikiai, tai asocialūs. Tokie straipsniai formuoja neigiamą žmonių nuomonę. O daugiavaikės šeimos tikrai nebūtinai tokios, dauguma yra puikūs žmonės.

Kai dirbau Šeimos centre, važiuodavom į Šventąją – ten vykdavo Šeimos centrų stovyklos. Atvažiuodavo ir nemažai daugiavaikių šeimų – tai šaunūs, įdomūs žmonės. Šventojoje mums būdavo paskaitos, kvalifikacijos kėlimas, o vaikams – pramogos“.

Didelei šeimynai nebuvo didelių sunkumų drauge išvykti: A. ir E. Laurinavičiai turėjo namelį ant ratų.

„Dažnai važiuodavom ir stovyklauti į Molėtus, prie ežerų, pas tėvus, kol mokytojavo – į Panoterius“, – prisiminė moteris.

Pagelbėjo mama

Nepaisydama visokių kalbų, A. Laurinavičienė buvo laiminga augindama būrį vaikų. Nebuvusi ir viena – sulaukdavusi pagalbos ir palaikymo iš artimiausio žmogaus – savo mamos.

„Man labai padėjo mama. Ji netoli gyveno, tai arba pati ateidavo, arba aš nuveždavau vaikus pas ją. Būdavo, kad po budėjimo iš karto einu į darbą, net negrįždavau namo, o vyrui taip pat į darbą reikia – jis dirbo veterinarijos gydytoju“, – prisiminė.

Paklausta, ar mama pritarė jos šeimos apsisprendimui globoti svetimą vaiką, ponia Audrilė sakė: „Ji man, tiesą sakant, visiškai nieko nesakė. Mano tėvai abu buvo pedagogai, mama – pradinių klasių mokytoja. Jie labai mylėjo vaikus. Kiek aš prisimenu, kada mama dirbo, pas ją nebuvo nė vieno vaiko, kuris būtų išskirtas kaip blogesnis ar geresnis. Visi vaikai buvo vienodi. Mano mama apskritai buvo labai geras žmogus. Todėl ir mūsų globojamą berniuką tėvai priėmė be jokių problemų, jie man niekada nėra jokio priekaišto dėl to pasakę.

Prisimenu, kada buvo Panoterių mokyklos, kurią ir pati baigiau, 90-metis, mano tėvai Jonas ir Elena Kazanavičiai, jau sunkiai vaikščiojantys, buvo pakviesti į šventę.  Ir kai jie įėjo į tą salę, visi atsistojo. Man tai buvo toks įspūdis! Jie jau daug metų nebedirbo, bet iš pagarbos jiems visi stovėjo.“

Globojo mergaitę iš Afrikos

Dar viena šeimos nare A. Laurinavičienė laiko ir mergaitę, gyvenančią Afrikoje, Ruandoje. Nors gyvai jos niekada neteko matyti, tačiau moteris sako, kad, galima sakyti, buvo jos globėja per nuotolį.

„Elizabet aš neauginau, ją remdavau finansiškai – kas mėnesį siųsdavau finansinę pagalbą. Ji taip pat atsitiktinai atsirado mūsų gyvenime: kartą per radiją išgirdau kalbant kunigą Hermaną Joną Šulcą. Jis buvo neseniai parvykęs iš Ruandos ir pasakojo apie ten vykdomą genocidą. Kalbėjo, kad ten globoja daug vaikų, kurių tėvai yra žuvę. Jis pasakė, kad jei tik norite, galite pasirinkti vieną vaiką ir jį globoti, remti finansiškai. Ilgai negalvojusi aš su juo susisiekiau ir man davė mergaitę, vardu Elizabet. Nuo to laiko aš jai kiekvieną mėnesį siųsdavau pinigėlių. Mums kunigas H. J. Šulcas sakė, kad tai įvaikinimas per atstumą. Mes ją ėmėme globoti, kai ji buvo vaikas. Šiuo metu ji suaugusi, o rėmėme ją apie dešimt metų“, – apie mergaitę iš kito pasaulio krašto pasakojo gydytoja ir pridūrė, kad, nors „nuotolinės“ globotinės niekada nėra sutikusi, iš jos gaudavusi ir nuotraukų, ir „ataskaitų“, kaip jai ten, Afrikoje, sekasi.

„Ji man atsiųsdavo nuotraukų, žinojo, kad ją remiu, kiekvienais metais gaudavau „ataskaitą“, kaip jai sekasi mokslai, gaudavau ir laiškų, kuriuose pasakodavo, kaip ji gyvena. Neseniai sužinojome, kad vis dėlto atsirado jos motina ir brolis – matyt, jie buvo pasimetę per genocidą. Tad paskutinėse nuotraukose, kurias gavau, ji – jau su broliu ir mama. Ji jau baigusi mokslus, įgijusi specialybę. Tai džiugina.“ Paklausta, ar globotinė žinojo, kur toji Lietuva, A. Laurinavičienė teigė mananti, jog taip: „Manau, kad ji įsivaizdavo, kur mes gyvename, nes kunigas Šulcas atsiveždavo iš Ruandos savo globotinių į Lietuvą, ir manau, kad jie vieni kitiems pasipasakodavo.“

Darbas atimdavo laiką su vaikais

„Visokių tų sunkumų pasitaikydavo. Su vaikais visada visko būdavo – tai liga, tai laiko trūkumas. Man pats didžiausias sunkumas buvo, kad reikėdavo naktimis budėti, o vaikai likdavo namuose. Žinoma, dažniausiai jie likdavo su tėvu, ir mama labai padėjo. Bet bendravimas su vaikais nukentėdavo, nes niekas dėl jų nuo budėjimo manęs neatleisdavo, o dirbti juk reikėjo… Tai  tikriausiai pats didžiausias sunkumas, kurį pamenu“, – laiką, kai augino vaikus, prisiminė gydytoja.

Paklausta, ar kaltės jausmo nebandydavo atpirkti dovanomis, moteris nusijuokė: „Oi ne, niekada jokiais pirkiniais ir dovanom nesistengdavau kompensuoti nebuvimo su vaikais – nei tada, nei dabar, kai jau turiu anūkų. Aš jų nelepinu jokiais pirkiniais – jie turi manęs laukti, o ne saldainių! Tai mano principas, tad dovanomis vaikų nepapirkinėju. Savo anūkus palepinu pasakomis – jie labai jas mėgsta. Jiems labai įdomu, kad aš pasakas ne iš knygutės seku, o iš galvos. Kaip čia dabar – močiutė neskaito knygutės, o pasaka yra?“

Nėra blogų vaikų

Didelė šeima – daug skirtingų asmenybių. Paklausta, koks yra darnios šeimos receptas, ponia Audrilė sakė, jog tokio nėra: „Tiesiog reikia vaikus mylėti. Svarbiausia – nė vieno vaiko negalima išskirti, kuris geresnis ar kuris  blogesnis. Niekada vaikui negalima kito vaiko rodyti kaip pavyzdžio –  žiūrėk, brolis koks geras, ir tu toks būk. Niekada, nes tuomet tam „geresniam“ vaikui „blogesnis“ jaus negerus jausmus. Visada sakydavau, kad tu esi štai toks ir aš tave tokį myliu. Jei pasielgei blogai, dėl to nesi blogas – tik tavo poelgis netinkamas. Ir jei vieną kartą blogai pasielgei, kitą kartą gali pasielgti gerai. Niekada negalima sakyti vaikui – „tu blogas“. Visi vaikai yra geri, tik kartais jiems išeina pasielgti ne taip“, – apie vaikų auklėjimo subtilybes pasakojo A. Laurinavičienė ir pridūrė, kad, nors jiedu su vyru yra gana skirtingi, šeimoje buvo vienodai griežti ar nuolaidūs.

Taip pat tiek didelėje šeimoje, tiek, matyt, ir mažesnėje, pasak pašnekovės, yra labai svarbus savarankiškumas.

„Aš, kitaip nei dauguma mamų, niekada vaikams nepadėdavau daryti namų darbų: jie tai darydavo savarankiškai. Rytais, kai poliklinika dirbdavo nuo 7 ryto, aš iš namų į darbą turėdavau išeiti gerokai prieš septynias. Vaikai tik keldavosi, kai aš išeidavau. Jie patys pavalgydavo, susiruošdavo, vieni kitiems padėdavo. Paauglystėje ir į diskoteką nuveždavom, ir parveždavom. Būdavo, paskambina iš miesto taksofono, kad jau diskoteka pasibaigė, mama, atvažiuok. Mes už miesto gyvenome, nesaugu paaugliui, ypač mergaitei, eiti miškeliu. Ir veždavau, važinėdavau, kur tik reikia. Vaikais pasitikėjau, išleisdavau. Jie buvo supratingi, aš jiems ne drausdavau, o aiškindavau.“

Dėl šio savarankiškumo, matyt, ir namuose nebūdavę chaoso: „Būdavo, pavalgei – išsiplovei savo. Vaikai turėjo savo kambarius, patys juos ir tvarkydavosi. Na, tik valgyti gamindavau aš pati. Vyresnieji vaikai savo brolių ir sesių neaugino, jų jiems „neužkraudavau“. Jei tekdavo trumpai kažkur išbėgti – tuomet taip, pažiūrėdavo vieni kitus, bet jei ilgesniam laikui – niekada vienų nepalikdavau“, – prisiminusi buitį, juokėsi A. Laurinavičienė.

Dukra ir anūkė – bendraklasės

Tarp vyriausio A. Laurinavičienės sūnaus ir jauniausios dukters – net 19 metų skirtumas. Paklausus, ar skiriasi jauna ir brandi motinystė, moteris neslėpė – taip.

„Yra skirtumas. Sakyčiau, gal net ir didelis. Kai jaunas augini vaiką, daug ko nežinai, daug ko nesupranti, bet kad ir klaidų padarai, auginti yra nesunku. Lengviau ir naktį atsikelti, ir darbus nudirbti. Bet kai gimdžiau būdama 43-ejų, tada jau buvo daug sunkiau, greičiau pavargdavau. Kai vaikai gimė man esant tarp 30-40 metų, dar nieko, bet  vyresnei vaikelį prižiūrėti buvo sunkiau. Bet aš visuomet, gimus vaikui, imdavau atostogas iki 3-jų metų ir su jais namuose būdavau. Norėjau juos auginti pati, nebėgdavau iš karto į darbą“ ,– sakė A. Laurinavičienė ir džiaugėsi, kad vyriausias ir jauniausia jau turi bendros kalbos.

„Jie bendrauja, nors mano jauniausia dukra yra tokio pat amžiaus, kaip sūnaus vyriausia mergaitė. Jos abi į tą pačią klasę ėjo. Pamenu ir kuriozišką linksmą nutikimą: mano sūnaus dukra pradėjo eiti į mokyklą, bet ji buvo dar per jauna, todėl grįžo į darželį. Maniškė buvo puse metų jaunesnė, į mokyklą jos dar neleidau. Vieną sykį dingo mano vaikas iš darželio grupės. O ji nuėjo į šalia esančią mokyklą pas direktorę, nes žinojo, kur jos kabinetas, ir pasakė: „Mano teta Elzytė kitais metais lankys pirmą klasę. Aš noriu būti kartu su ja.“ Pasirūpino į mokyklą užrašyti savo tetą“, – juokėsi pašnekovė.

Džiaugiasi puikiais santykiais

Pati A. Laurinavičienė buvo ne tik vidaus ligų gydytoja, bet ir ilgametė Anykščių rajono Šeimos centro vadovė, aktyvi Anykščių bažnyčios parapijos narė, giedojo bažnyčios chore „Salve cantus“.

A. Laurinavičienės šaknys – anykštėniškos, jos tėtis – anykštėnas. Aš pati ir mano brolis gimėme Balninkuose (Molėtų r.) – tuomet mano tėveliai ten mokytojavo. Ten jie ir susipažino. Vienu metu tėvelis Balninkų mokykloje direktoriavo. Vėliau tėvai persikėlė į tuometiniame Ukmergės (dabar – Jonavos) rajone esančius Panoterius. Ten aš baigiau vidurinę mokyklą, ten praėjo mano vaikystė. O vasaros – pas senelius, Kurklelių kaime. Tėvai ir liko palaidoti Kurkliuose.

O aš, kai baigiau institutą, dirbti buvau paskirta į Uteną. Ten gimė mano pirmieji du vaikai. Paskui kažkiek laiko gyvenome Baisogaloje, o trečias ir kiti vaikai jau gimė Anykščiuose“, – apie savo gyvenimą pasakojo moteris.

Paklausta, ar vaikai taip pat nusekė tėvų pėdomis ir turi dideles šeimas, A. Laurinavičienė sakė: „Aš turiu 16 anūkų ir vieną proanūkę. Sūnus turi penkis vaikus, o kiti – po tris arba du. Džiaugiuosi, kad vaikai draugiški, gerai sutaria, dažnai susitinkam. Bendraujame ir su globotiniu, mūsų santykiai geri.“

Programuotojo specialybę įgijęs  sūnus Andrius Laurinavičius šiuo metu gyvena ir dirba statybų srityje Belgijoje, dukros – Jūratė Maslauskienė ūkininkauja, Asta Dahshleiger yra gimdymo meno edukatorė, Elzbieta Krasauskienė yra menininkė, o Irma Smalskienė – kultūros vadybininkė, Anykščių rajono tarybos narė, Anykščių naujų vėjų bendruomenės pirmininkė. A. Laurinavičienės globotinis Hernoldas Povilaitis, įgijęs statybininko kvalifikaciją, šiuo metu dirba pardavėju-konsultantu, o ruandietė Elizabeth Nyiransabimana yra įgijusi programuotojos specialybę.