Meteorologė Audronė Galvonaitė per vieną savaitę turėjo išgyventi dvejas laidotuves – tragiškai žuvusio brolio Vytauto Galvono ir iš gyvenimo išėjusios mamos Stasės Galvonienės.
Vos prieš pusmetį sukrėtė žinia: aviakatastrofoje žuvo kraštietis verslininkas, politikas Vytautas Galvonas. Kai kam jis buvo tiesiog anykštėnas, kai kam – politikas, kažkam – draugas. Tačiau jis buvo ir vienintelis tėvas, vyras, brolis…
Dar ir šiandien sunkiai tramdydama ašaras meteorologė, jo sesuo Audronė Galvonaitė teigė, kad brolio žūtis – grynas atsitiktinumas, šios mirties būti neturėjo.
Pašnekovė prisipažino, kad vos per dvejus metus į kapus atgulė net aštuoni patys artimiausi žmonės…
Telieka susitaikyti
Kaip išgyventi šitiek netekčių? Kaip nepalūžti, kaip apskritai toliau gyventi?
„Netektis išgyventi labai sunku. Bet kai nieko kita nelieka, tenka susitaikyti ir pasitelkti tokią filosofiją, kad jie niekur nedingo. Kol juos prisimeni, jie visada su tavim. O gal jie ir iš tikrųjų su tavim… Tokia filosofija tik ir padeda. Pakeisti nieko negali, laiko grąžinti negali. Tenka susitaikyti…“, – mąstė A.Galvonaitė.
Tačiau, pasak moters, iki galo su netektimi susitaikyti neįmanoma. „Ypač – mano atveju, kada per dvejus metus palaidojau aštuonis man brangius, labai artimus žmones. Po tėčio išėjimo paskui jį išėjo dar tiek žmonių – dėdės, tetos, kurie buvo mano gyvenimas. Likau iš tos šeimos absoliučiai viena. Neliko ir namų. Per metus netekau praktiškai visko… Net galima sakyti, ne per metus, o per savaitę, kada viskas, ką turėjau, pasibaigė… Antras dalykas – yra sakoma, kad žmogus netenka vaikystės, kuomet netenka tėvų. Niekas nebepavadins tavęs vaiku, dukra. Šiais metais teko suaugti… Netekau ir mamos. Tėčio – šiek tiek anksčiau. O dar ir brolio…“, – sunkiai žodžius rinko V.Galvono sesuo.
Galėtų būti mygtukas, išjungiantis sąmonę…
Po tokios netekčių lavinos, pasak A.Galvonaitės, iš tiesų galima išprotėti, nueiti lengviausiu keliu. „Kažkas nusigeria, kažkas į depresijas puola. Reikia pasitelkti išmintingą filosofiją – susitaikyti su tuo, kas yra nesugrąžinama. Galiu pasakyti, kad tokiais atvejais labai padeda aplinka. Žmonės, draugai, likę giminės, kurie stengiasi kažkaip prablaškyti, padėti, būti šalia. O ką daugiau daryti? Galbūt tai ir charakterio stiprybė. Galbūt. Tačiau sunkiausios yra naktys. Gaila, kad naktimis pasąmonė neišsijungia ir tu tada lieki vienas su savo skausmu…“.
Ar laikas gydo žaizdas? „Ne, ne ir dar kartą ne. Gal kažkiek prislopina. Ir galbūt užsimiršti tada, kada nebūni ten, prie jų. Kapuose. Bet kada nuvažiuoji, vėl viskas sugrįžta… Kapai – tai ir nusiraminimas, nes savotiškai su artimaisiais pabendrauji, nors žinoma, su jais bendrauji ištisas dienas. Nes viskas dar labai šviežia ir kiekvienas daiktas, numatytas darbas, susijęs su tam tikru asmeniu, labai viską primena. Kitas dalykas – žinoma, vėl sugrįžti. Sugrįžti į tą skausmą, kuris nepalieka…“, – išgyvenimais dalijos A.Galvonaitė.
Saugo ir išėję
Ar tikite pomirtiniu gyvenimu? „Tikiu, kad kažkas kažkur yra. Ir kad mane kažkas saugo visą gyvenimą. Esu daug keliaujanti, važinėjanti. Žinau, kad yra dalykų, kurie mane apsaugo. Nežinau, kas tai yra. Ar tai – išėję mano seneliai, ar mano sesė, išėjusi dar maža, gal dar kažkas. Negaliu tikėti ar netikėti, nes nesusidūriau su tuo. Galbūt. Labai norisi tikėti, kad mes susitiksime. Nes mano artimųjų ten jau yra daugiau nei čia“.
Artimuosius ji pajunta šalia, kai reikia kažkokio sprendimo. „Kai nežinau, ką daryti, savaime atsiranda sprendimas. Lyg kažkas už tavo nugaros jį pasufleruoja: ar pasiunčia kažkokį žmogų, ar skambutį. Tada pradedi galvoti, kad ten kažkas tavim rūpinasi. Kad esi nuolat prižiūrima“, – kalbėjo moteris.
Artimųjų A.Galvonaitė sakė nesapnuojanti: sakoma, jei nesapnuoji, jiems ten gerai, arba kad padarei viską, kas nuo tavęs priklauso. „Kažkada kelis kartus esu susapnavusi savo senelį, kuris mane perspėdavo. Perspėdavo apie šeimos nelaimes. Ir toji nelaimė įvykdavo. Prieš brolio žūtį neturėjau absoliučiai jokios nuojautos. Su juo iš ryto šnekėjausi, kaip visada, pasakiau, kad jis pagaliau nustotų šitą daryti. Ir nustojo. Bet kad nuojauta… Nei man, nei jam tokios nebuvo. Galbūt būtų galima suvesti kažkaip kažką, nes iš vakaro jis visur lakstė ir vos ne su visais atsisveikino. Buvo kai kurie netradiciniai sprendimai. Bet, manau, kad nebuvo tos nuojautos. Nors aš ją labai dažnai turiu. Močiutės išėjimą nujaučiau labai tiksliai – nubudau tą valandą, kurią ji išėjo. Atsisėdusi supratau, kad išėjo. O su broliu nebuvo nieko… Yra sakoma, kad jei neturėjo to įvykti, tada nejauti nieko. Tai buvo atsitiktinumas, aplinkybių susikaupimas“, – tuo, kas įvyko, sesuo vis dar negali patikėti.
„Aš sakydavau broliui, kad nustotų skraidyti, jis man atsakydavo, kad ant šaligatvio dar ne tiek užsimuša, kad lovose miršta. Didžiausia rizika yra gyventi. Gimei ir nežinai, kada išeisi, kada viskas baigsis. Gal būtų gerai, kad žinotume, kada pabaigsi, o gal ir ne – gal tada tik ir lauktum tos dienos… Vytautas gyveno, turėjo savo džiaugsmą ir su savo džiaugsmu išėjo. Tik jis kovojo iki paskutinės minutės, negalvodamas, kad jis išeina. Jis net lėktuvo kabiną buvo atsidaręs, dirbo, darė tai, ką privalo daryti, bet nebespėjo… Taip susidėjo aplinkybės…, – kalbėjo A.Galvonaitė, – man Vytautas buvo ne politikas, ne verslininkas, jis buvo mano brolis. Jis buvo vienintelis mano brolis, daugiau nieko“.
Apkabinkite ir patylėkite
Ar prisiminimai aplanko dažnai? „Jie yra nuolat. Jis buvo veiklus žmogus, mūsų namuose – pas mamą ir tėtį – nuolat lankydavosi ir jo draugai, ir mano draugai, namai būdavo pilni žmonių. Kadangi Vyto visur buvo pilna. Ir dabar, kur nueini – ten jis. Čia kažką darėm, čia – kažką galvojom daryti, o čia jis kažką nuveikė. Visą laiką su tuo susiduri. Mane gatvėje žmonės atpažįsta, dar ir dabar ateina, pareiškia užuojautą, o tai dar labiau skaudina. Ypač baisu yra per laidotuves, kai kiekvienas klausia, kaip jautiesi. Arba sako: „Laikykis“. Užduodavau vienintelį klausimą – už ko? Man atrodo, reiškiant užuojautą, geriausia yra patylėti. Apkabinti ir patylėti“…
Kad ir kaip sunku bebūtų, nereikia pulti į isterijas – taip nepadėsi nei sau, nei kitam. „Turi save mobilizuoti ir eiti per „negaliu“. Niekada nereikia gailėtis savęs. Reikia dirbti ir reikia toliau gyventi. Gyvas į žemę nesulįsi. Galų gale, turi tęsti ir užbaigti tai, kas pradėta. Man teko ir namus iškraustyti, nes negyvenami namai irgi miršta. Turi galvoti, ką padaryti, kad namas nenumirtų. Jį reikia sutvarkyti, perleisti kažkam kitam – ir su tuo reikia susitaikyti. Iš kitos pusės – gal ir gerai, kad užbraukėme tam tikrą etapą, nes kiekvienas grįžimas namo labai skausmingas… Galų gale, jis be gyventojų tampa šaltas, jis nebeatlieka namų jaukumo funkcijos. Reikia susitaikyti, ką darysi…“, – apie sunkiai ištveriamas netektis kalbėjo A.Galvonaitė.
