Per šventes svarbiausia galvoti apie tuos, kuriuos mylim

Baigiantis Advento laikotarpiui ir artėjant šventoms Kalėdoms, kviečiame prisiminti, o gal ir sužinoti apie senąsias šio laikotarpio lietuvių tradicijas. Koks būdavo Adventas, kokios – Kūčios bei Kalėdos, kas būdavo ir tebėra svarbu kiekvienam iš mūsų, „Anykštos“ skaitytojams pasakojo etnologė, tautosakininkė bei žurnalistė Gražina Kadžytė.

Per Adventą svarbiausia – baigti darbus

Adventas – tai keturių savaičių metas, kada krikščionys ruošiasi Jėzaus gimimo paminėjimui – Šv. Kalėdoms. Atitinkamai – artėja ir žiemos saulėgrįža.
„Žmonės per Adventą suskubdavo padaryti daugelį darbų. Reikėdavo sutvarkyti ir paruošti žiemai visą sodybos aplinką, namus susitvarkyti. Skubėdavo visas skolas atiduoti, nes jei žmogus yra pasiskolinęs ir iki Kalėdų skolų nesugeba atiduoti, tai jis niekada ir neprasigyvens, niekada nebus savo padėties šeimininkas, jam visada kažko trūks, reikės nuolat skolintis, – apie Adventą pasakojo G. Kadžytė. – Žmonės taip susiplanuodavo keturias Advento savaites, kad didieji metų darbai būtų pabaigti – nesvarbu, ar tai ūkio, ar kad ir rašto darbai: jei esi įsipareigojęs, tarkim, knygą parašyti – turi tai padaryti. Jei nebaigi iki Kalėdų, viskas ir tempiasi ištisus metus“.

Šv. Kūčių esmė – padėka vieni kitiems

Kokios būdavo Šv. Kūčių tradicijos? Kokios jos yra šiandien? Kiek svarbi yra toji eglutė, ar turime iš po staltiesės traukti šiaudą, norėdami sužinoti, koks gyvenimas laukia?
„Ta eglutė yra švenčių dekoracija, o šiaudo traukimas – jokia tradicija, – teigė etnologė. – Vakarienei pasibaigus, dažniausiai vyksta toks pažaidimas. Žaidimai ir spėjimai nėra tradicija. Būtų labai liūdna, jei Lietuvoje užaugę žmonės nesuprastų, kad pagrindinė Kūčių tradicija yra didžioji metų Padėkos diena. Šeima susirenka aplink stalą, dėkoja už praėjusius metus, už visa, kas gera buvo tuose metuose. Ant Kūčių stalo dedami paprasti, kasdieniški valgiai – tai, ką mes valgėm per visus metus ir kuo sotinome gyvenimą. Tuos valgius sudedam ant stalo ir padėkojam už tą derlių, kurį žemė išaugino, kurį žmonės savo rankomis pasėjo, augino, nuėmė, pasidalijo vieni su kitais. Tai yra Kūčių prasmė. Juk ir giminės kitur gyvenantiems saviesiems siunčia kalėdaičių, ruginės duonos. Tai – mūsų būties pamatas. O jei ištrauksi šiaudą – prasmės jokios nebus nei Kūčių, nei šiokią dieną“.
Paklausta, ką mano apie šiuolaikinį šios dienos šventimą, kai ant Kūčių stalo vis dažniau atsiranda ir sušių, ir maisto iš kavinės, G. Kadžytė sakė: „Išmintingas žmogus jaučia pagarbą savo šeimos, giminės papročiams, laikosi bendrosios tradicijos. Jis apeigas kuria taip, kad gyvenimą padarytų prasmingą. Kiekvieno neišmokysi, visais laikais nebuvo šimtaprocentinės protingų, išmintingų žmonių visuomenės. Visokių yra, visokių reikia – primena patarlė. Jei kas nuolatos kemša sušius, tai jo valia. Galima ir „nestovėti prie puodų“ per Kūčias, galima apskritai neturėti Kūčių: jei susėdat, pavalgot ir jokios apeigos neatliekat – tai nebuvo nei Kūčių, nei Kalėdų. Žmogus gali ir visai nesirūpinti savo gyvenimu, jį vis tiek nugyvens. Manyčiau, jog dalis žmonių, kurie viešai skalambija, kad yra kitokie, kad laužo mitus, daro kitaip nei kiti, savyje jaučia kažkokią tuštumą. Juk sakoma, kad tuščias puodas garsiau skamba. Kurie daro viską pagal papročius, iš tėvų ir senelių perėmę, savo vaikams perduodami, tiems ir skelbtis nereikia. Kūčios nėra visaliaudinis festivalis. Tai – šeimos šventė, kiekvienas daro tai, ko jiems šeimoje reikia, ir taip, kad širdyse būtų ramu. Ramybė kyla iš to, kad esi tikras, jog teisingai darai tai, kas tavo gyvenime vertinga, gražu, prasminga“.

Kalėdos – žingsnis į naują gyvenimo ratą

Na, o Kalėdos, pasak G. Kadžytės – didžioji metinė šventė, vienas iš metų atramos taškų. „Pirmiausia turi būti skirtas laikas pasiruošti šventei: tam yra keturios Advento savaitės iki Kūčių ir Kalėdų. Šventė turi prasidėti pačia švenčiausia, prasmingiausia apeiga: Kūčių vakariene, kuomet, sužibus pirmajai žvaigždei, visa šeimyna, sugrįžusi iš kur tik kas galėjo, sudėję visas gėrybes ant stalo, sustoja, meldžiasi, dalijasi Kalėdaičiu. Kiekvienas kiekvienam dėkoja už gerus darbus, kuriuos iš jo patyrė per praėjusius metus. Linki, kad išsipildytų tie troškimai, kurie gyvenimą padarytų gražų ir prasmingą. Ta apeiga ir vakarojimas tęsiasi iki išnaktų, iki vidurnakčio. Po to išaušta džiaugsmo rytas: pasiruošėm, padarėm, kas yra svarbiausia mūsų gyvenimui – džiaukimės. Kas nors iš šeimos anksti važiuodavo į Bernelių mišias. Kai grįždavo, namiškiai jau būdavo sutvarkę Kūčių stalą (nes per naktį palikdavo protėvių vėlėms), sudėjusi Kalėdų vaišes“, – pasakojo etnologė ir teigė, kad Kalėdų valgiams, kitaip nei Kūčių, tinka visos inovacijos, atsivežtiniai skanumynai, nes Kalėdos – pirmas žingsnis į naują, dar neišbandytą metinį gyvenimo ratą.
„Sugrįžę iš bažnyčios parveždavo kokį saldainį, skanėstą iš mugės ar miestelio krautuvės. Giedodavo kalėdines giesmes. Anksčiau žmonės daug giedodavo, per Adventą vienos giesmės būdavo, per Kalėdas – kitos. Eidavo lankyti vieni kitus, keisdavosi linkėjimais, vaišindavosi. Būdavo netgi tokios eisenos – kalėdautojai, arba blukvilkiai, kurie vilkdavo kaladę, taip surinkdami praeitų metų bėdas. Tą kaladę sudegindavo, linkėdami, kad visa, kas buvo bloga, nepasikartotų. Kalėdų šventvakariai tęsdavosi net iki Trijų Karalių“, – sakė G. Kadžytė ir priminė, kad būtent Kalėdos ir yra tikrieji Naujieji metai ir žmonių, ir Visatos, gamtos gyvenime: „Juk ne nuo sausio pirmosios saulė pradeda ilginti dieną, o būtent nuo gruodžio 25-osios. Kalėdos yra tikroji saulėgrįža, nuo kurios prasideda žingsnis į ateitį. Naujųjų metų šventė buvo labiau iškelta ateizmo metais, kada buvo drausta švęsti Kalėdas, Velykas ir viską, kas susiję su krikščioniškuoju tikėjimu. Tai norėta išbraukti iš gyvenimo, įteigti, kad žmogus pats sau yra dievas. Bet štai ima stabai ir sugriūna…“, – kalbėjo ponia Gražina.

Eglutę puošdavo per Kūčias

Šventinis laikotarpis pastaruoju metu tapo beprotišku dovanų pirkimo maratonu. Tačiau anksčiau svarbiausia buvo ne tai. Pasak G. Kadžytės, dovanėlės po egle atsirado tik dvidešimtame amžiuje. „Žmonės anksčiau turėdavo tik tiek, kiek jiems reikia, tai ir būdavo dovanojami būtiniausi dalykai. Jei reikėdavo šilto drabužio, tai jį pirkdavo ir apvilkdavo savo vaiką ar artimąjį. Turtingesni, be abejo, galėjo ir ką nors puošnesnio padovanoti“, – sakė etnologė.
Eglutė į mūsų namus taip pat atkeliavo ne taip seniai: „Pas mus ji atėjo iš germanų kraštų. Dvaruose, miestuose buvo eglutės puošiamos kiek anksčiau, o kaimuose jos atsirado vėlai. Dažniau būdavo šiaudiniai papuošimai, kokia šakelė, nes žmonės, būdami arčiau gamtos, pagailėdavo tų eglučių“, – apie tradiciją puošti eglę pasakojo G. Kadžytė ir priminė skaitytojams, kad 2022-ieji paskelbti rašytojos Ievos Simonaitytės metais: „Bus progų prisiminti jos kūrinius, tarp kurių yra autobiografinė trilogija „O buvo taip“. Ten labai vaizdžiai aprašyta, kaip pusseserė Anė, kuri mokėsi vokiškoje mokykloje, sumanė namuose degti Kalėdų eglaitę, iš sutaupytų pinigų pirko „angelų plaukų“ (blizgučių „lietutis“) ir ją puošė. Buvo šalta. Ir mama, ir kaimynai mergaitę atkalbinėjo: kam važiuoti žiūrėti nukirstos, netikrais blizgučiais apkarstytos eglės, kai turime tiek daug Dievulio papuoštų medžių? – rodė apšarmojusį, apsnigtą pušyną“.
Dabar daugelyje namų kalėdinė eglė atsiranda gerokai prieš šventes. Tačiau net iki XX amžiaus pabaigos lietuviai žaliaskarę puošdavo būtent Kūčių dieną: „Kai ateidavo ta eglutė, tai ji ateidavo tiesiai į šventes. Dabar tokia skuba primena sovietmečio recidyvą, kuomet vykdavo socialistinis lenktyniavimas: įvykdyti septynmetį per penkerius metus, penkmetį – per trejus, taip ir šventės švenčiamos pirma laiko. Tik po Kalėdų mažiau šventės turėsim, nes jei eglutė tikra, tai spygliai nubyrės. Na, o jei dirbtinė, tai galima jos ir apskritai nenupuošti – tegu stovi, nereiks vargti prieš kitas Kalėdas“, – juokavo G. Kadžytė.

Svarbiausia – galvoti, ką gera padaryti dėl artimiausiųjų

Kasmet miestai, miesteliai, net kaimai vis labiau konkuruoja, kas gražiau papuoš, kuris didingesnę, įspūdingesnę ir brangesnę eglutę pasistatys, kuri dažnu atveju net nėra eglė – tiesiog šviesų instaliacija. Kokia etnologės nuomonė apie tokias varžybas?
„Jos man paprasčiausiai nerūpi. Čia kaip toj pasakėlėj – kas šaukia, tegu šaukia, o mes, bobute, važiuojam savo keliu. Kaip žmonės nori ką nors įtvirtinti save gyvenime, taip ir daro. Kas žino, ką daro, tam ir nereikia tokių reginių, o kas pasiklydęs gyvenime, vienišas, tas palakstys, iliuminacijų pasižiūrės. Tie visi žiburėliai, girliandos, šviesos, taip, tai yra vaikučių džiaugsmas, bet jei tai daroma dėl vaikų, manau, kad su jų pasaulio samprata nedera gigantomanija. Labiausiai suprantama turbūt šiųmetinė mažoji Klaipėdos eglutė – ji priimtina ir jauki, atitinka ir vaikų ūgį, ir pasaulio matymą. Jei žmonės galvotų ne apie tai, kaip turi pasirodyti, bet apie tai, ką gali gero ir gražaus padaryti dėl savo artimiausių žmonių, kad mums kartu būtų jauku, šilta, gera, – sumąstytų ir padarytų tai, kas teisingiausia. Tiek nedaug reikia: tiktai galvoti apie tuos, kuriuos mylim“, – savo nuomone pasidalijo G. Kadžytė.

Reikia sutarti ir gyventi broliškai

Kalėdos – viena didžiausių krikščioniškųjų švenčių ir būtent šių švenčių išvakarėse Seimas pritarė senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ suteikti pripažinimą.
O juk krikščionybė ir pagonybė, ko gero, visais laikais buvo priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu. Ar nesikerta senasis lietuvių tikėjimas su krikščioniškuoju?
„Mano nuomone, žmonės turi būti geranoriški vieni kitiems, tuomet daugelis dalykų tikrai nesikirstų. Netgi šiose mūsų apkalbėtose šventėse yra greta ir labai senų apeigų atšvaitai, ir krikščioniškoji samprata, ir visa tai telpa po vienu stogu. Visi gyvename toje pačioje žemėje, visi maitinamės tos pačios žemės vaisiais, taigi, galime gyventi kartu, turėdami kiekvienas kažką savo gero ir gražaus. Nesvarbu, kas tu būsi – romuvis ar katalikas, pravoslavas ar judėjas, islamo išpažinėjas ar budistas, sintoistas – visi gali gyvuoti vieni šalia kitų, elgdamiesi pagarbiai, neprikaišiodami, nesmerkdami, nesipykdami. Jei nebus tampymo kiekvienam į savo pusę, visiems vietos pakaks. Juolab kokie mes bebūtume, vis tiek visi žinom, kad yra viena Aukščiausioji jėga, Dievas Kūrėjas, dovanojęs mums šį pasaulį, įspaudęs mumyse tobulo grožio, gėrio, laimės, taikos troškimus, kad ir kiek beklystume ieškodami. Šventajame Rašte skaitome, kad Dievo namuose yra daug buveinių, ir kas žino – galbūt vieni pas Jį nueis vienais keliais, kiti kitais, bet visiems būtų gera susitikti amžinajame džiaugsme. Linkiu geranoriškumo: galime juo dalytis, neužimdami vieni kitų namų“, – kalbėjo etnologė Gražina Kadžytė.