Per vėją, darganą ir žvarbą didvyrių keliais…

Šeštadienį jaunieji Anykščių Dariaus ir Girėno kuopos šauliai bei keli svečiai iš Ukmergės, Taujėnų bei Utenos, jų vadovai respublikiniu pagarbios atminties žygiu prisiminė 1920 m. lapkričio 22 – ąją kautynėse su lenkų kariuomene Troškūnuose žuvusius Troškūnų šaulius.

Tylu Vidugiriuos ir Vašuokėnuos

Žygį pradėjome tyliuose, ankstyvo ryto ūkuose snaudžiančiuose Vidugiriuose, prie memorialinės sodybos prisiminėme prieš 110 metų šiame sodžiuje gimusį tėvynės patriotą, poetą, Sibiro kankinį Kazį Inčiūrą (1906 – 1974), kuris savo raštuose ir Troškūnuose žuvusius šaulius minėjo. Paskaitėme ištraukų iš jo „Nelaisvės psalmių“ – apie kančią, tikėjimą, pasitikėjimą Viešpačiu ir neblėstančią viltį. „… Galybių Tėve malonus, – / globoki žvaigždynus, planetas, / Globoki žemėje tautas. / Turi gyvenimo raktus – / Tiesiais keliais vedžioki mus. / Tu ir mirties raktus nešies – / apgink nuo amžinos mirties, / Atsiųsk teisybę mūsų žemėn. / Nuo pikto mus išgelbėk. Amen. „

Valandėlė žygio smagiu nuo kaimo keliūtės ties kryžiumi suktelėjus dešinėn – vieškeliu. Smarkaus vėjo bangų ištemptos, didingai plazdančios vėliavos ir pirmasis stabtelėjimas trijų kryžių kryžkelėje bei istoriją apie pokarį, nedorą tautietį stribą Petrauską, kuris paniekinęs Viešpatį – šaudęs į kryžių, greitai ir pats tapo auka – mirtina kulka pataikė į tą pačią vietą jo kūne, kur buvo kryžiaus kančią kliudęs. Vašuokėnų dvaras pribloškė buvusios didybės griuvėsiais. Ponų Mackevičių, Komarų, versliojo Broniaus Brazdžio, čia 1914 – 1915 m. veikusios Žemaičių kunigų seminarijos, jos rektoriaus, tautos dainiaus Maironio atmintis, net du kartus šventimų klierikams teikti atvykusio vyskupo Pranciškaus Karevičiaus, būsimo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko atmintis. Čia sukurtos poemos „Mūsų vargai“ antrosios dalies posmai apie nenuoramą, karštuolį, tėvynės patriotą Brazdą… Raudonojo bokšto mistika, baltamūriai griuvėsiai, dvi vienišos kolonos, žemyn per apirusį tiltelį smingantis keliukas, parko senmedžiai ir rudens miglose snaudžiantis ežeras. Kažkur čia 1863 m. gegužės 31-ąją su caro kariuomene kovėsi Kasparo Maleckio vadovaujamas sukilėlių būrys, tuokart šeši mūsiškiai žuvo.

Gudelių kovotojai

Raudona istorinė vėliava, plazdanti ant aukšto aukšto stiebo Vašuokėnų medžiotojų būrelio būstinėje, ir mintis, kodėl medžiotojai nedalyvauja Šaulių sąjungos veikloje? Ar vėliava jiems patriotinė išraiška, ar tiesiog gražus papuošalas? Dar paaiškės. Po kojomis tamsus plentas, pralekiančių automobilių pasveikinimo signalai ir iš trobos išsmukusios džiugios moters garsus pastebėjimas, palydėtas šypsena: „Kaip gražiai jūs visi atrodot…“ Gudelių senkaimis, medžiai, senojo ąžuolo ir kryžiaus ilgesys – jų jau nėra. Didžiulė margomis durimis Bubinų troba, stabtelėjimas ir atmintis kažkur čia gimusio Petro Liktoro, kuris buvo pats jauniausias iš penkių 1920 m. rudenį Troškūnuose žuvusių šaulių, vos septyniolikos. Prisiminimas iš šio sodžiaus kilusios 1905 m. tautinės revoliucijos veikėjos Kotrynos Jonelytės, Troškūnų demokratinės kuopelės aktyvystitės, dalyvavusios daugybėje mitingų, garsioje Rubikių ežero Didžiosios salos gegužinėje ir net Vilniaus Seime. Tuo metu devyniolikmetės, kuri narsiai už savo idėjas Ukmergės ir Kauno kalėjimuose kentėjo ir gal net mirti už savo įsitikinimus būtų nepabijojusi… Siaurojo geležinkelio pervaža, neįprastai vingri kryžkelė, prasmingas iškrypimas iš tiesiausio kelio – Umėnų kapinių mistika, grakštus, tuoj po 1935 m. pastatytos baltamūrės koplyčios siluetas, mauzoliejaus rūsyje – metaliniai vainikai ir kapavietes žyminčios lentutės. Pirmasis čia atgulė jau minėtas B. Brazdys pakirstas tais laikais mažai dar girdėto vėžio, sovietmečiu jo balzamuotas ir dviejuose vienas į kitą įdėtuose karstuose buvęs kūnas nuolat nedorėlių užkabinėjamas, tad teko palaidoti po grindimis. Jau mūsų laikais čia palaidoti iš Amerikos pargabenti jo sūnaus Antano bei marčios Leokadijos palaikai. Nakonys, kelio lankstas kryžkelėje, kurioje kadaise buvusi labai pelninga žydo Abraomo karčema. Tokioje darganoje visai nieko būtų ten valandėlei sustoti. Žinoma, tik šilumos ir arbatos. Tiesiog stabtelim, o po to jau tiesus plentas, dar valandėlė ir maršu įžengėm į Troškūnų miestą.

Po bernardinų vienuolyno skliautais

Atokvėpio valandėlė, arbata ir užkandis jaukiame židinio kambaryje, senojo bernardinų vienuolyno pastogėje, kur mus sutiko Meilė Giraitienė bei Laima Balčiūnienė – naujai atsikūrusios vietinės Kolpingo šeimos narės. Guvus pokalbis apie Troškūnų miesto istoriją, klausiančiųjų dėmesys bei šauliški reikalai – prisiminimai ir ateities įžvalgos kartu su jaunųjų šaulių vadais anykštėne Rūta Meliūniene bei daugeliui žinomu, buvusiu rajono meru, nūnai Mykolo Romerio universiteto docentu Sauliumi Nefu, vietiniais šauliais – veteranais Vidmantu Tunkevičiumi ir Vytautu Medišausku. Vėl jaunųjų šauklių rikiuotė, maršas, pagarbos valandėlė stabtelėjus prie paminklo Algimanto apygardos partizanams. Vėliavų pagausėjimas, svečių ir vietinių piliečių pulkelis, didžioji atminties valanda prie senosios gimnazijos, Šaulių sodelyje, bičiuliškai susispietus Vilniaus ąžuolo ūksmėje. Evangelinis „mažosios kaimenės“ atspindys. Prisiminiau 1918 m. vasario 16 – ąją, Didžiojo karo pabaigą ir mūsų tautiečių ryžtą kurti savą, nepriklausomą, demokratinę valstybę. Apie kovas už nepriklausomybę, Suvalkų sutartį ir lenkų klastą, įsiveržimą į mūsų šalį, brangiausios sostinės Vilniaus netektį. Lenkų raitelių siautėjimą krašto gilumoje ir kautynes Troškūnuose bei jose žuvusius visai jaunus ūkininkaičius, mūsų šaulius Petrą Tunkevičių, Petrą Liktorą, Joną Budrevičių, Antaną Miškeliūną ir Antaną Žarskų. Jų atminimą, memorialą ir jo naikinimą sovietmečiu, tarpukario ir dabarties tradicijas šį taip svarbų istorinį įvykį prisimenant. Tai šventas žygdarbis, šventa vieta ir kada gi visi tai troškūniečiai ir tolimesnių apylinkių gyventojai suvoks, kada ims didžiuotis savo kariais, sava istorija, sava valstybe, kada netingės nors į paminėjimą apeiti?..

Žodį tarė Anykščių tremtinių – politkalinių skyriaus pirmininkė Prima Petrylienė bei buriamos Taujėnų jaunųjų šaulių kuopos vadas S. Nefas. Jaunieji šauliai paskaitė ir šiems laikams tinkančių ištraukų iš Šaulių sąjungos kūrėjo Vlado Putvinskio raštų – apie tautos svarbą, jos garbę ir pilietinę pareigą. „Kas yra brangiausias tautos turtas? – Tautos garbė… Siek visur ir visada vien tautos garbės, nepaisydamas savosios. Nebijok. Tuo keliu eidamas ir baloj nesusitepsi. Nebijok. savąją garbės dalį gausingai atrasi tautos garbėje, nors tau tuo kart savoji svarbos ir nebeturės.” …Gerbk save ir neleisk savęs skriausti bei niekinti. Jei tave skriaudžia ar niekina valdininkas ar kitas – esi pats kaltas, kam leidi jam tai daryti. Elkis su kitu piliečiu taip, kaip kad nori, kad su tavim elgtųsi…

Šaulių ir visų žuvusių už tėvynės laisvę bei teisingumą atmintis pagerbta tautine, Lietuvos istorinėmis, Troškūnų bei Anykščių miestų, Andrioniškio miestelio, tremtinių – politkalinių sąjungos ir Kolpingo draugijos vėliavomis. Skambėjo Maironio giesmės, o pilietinę valandą vainikavo svarbiausioji – „Lietuva brangi…“