Anykštėnės, bionergetikė Sveta Smertjeva ir kultūrinių renginių studijos „Anykščių vaivorykštė” vadovė Renata Latvėnienė, pėsčiomis perėjo Ispaniją. Moterys per penkias savaites nužygiavo visą 800 kilometrų ilgio šv.Jokūbo piligrimų kelią.
Anykštėnės, bionergetikė Sveta Smertjeva ir kultūrinių renginių studijos „Anykščių vaivorykštė” vadovė Renata Latvėnienė, pėsčiomis perėjo Ispaniją. Moterys per penkias savaites nužygiavo visą 800 kilometrų ilgio šv.Jokūbo piligrimų kelią.
Nakvynės namai – tik piligrimams
Anykštėnės žygį pradėjo iš Prancūzijos pakraščio. Kasdien pėsčiomis jos nueidavo 20-30 kilometrų. Piligrimų kelias driekiasi per visą Šiaurės Ispaniją iki pat netoli Atlanto vandenyno esančio Santiago de Compostela miesto. Trasa eina per kalnus, laukus, senus miestelius. Link Santiago de Compostela nuolat juda nenutrūkstantis piligrimų srautas, o ispanai stengiasi, jog keliautojams žygis būtų kuo patogesnis. Kas kelis kilometrus įrengti geriamo vandens čiaupai (vienoje vietoje iš čiaupo netgi vynas bėgo), tik piligrimams skirti nakvynės namai, restoranėliai. Netgi yra žmonės, teikiantys kuprinių pavežimo paslaugas…. Jeigu tarp miestelių didesni atstumai, pakelėje įrengti nemokami maitinimo punktai, kuriuose piligrimai gali užkąsti. Tiesa, žodis „nemokamas” vartotinas sąlyginai, pavalgius neaukoti yra nelabai korektiška.
Į nakvynės namus įleidžiami tik piligrimo pasą turintys asmenys. Pasas – linksmas dokumentas, į kurį antspaudus deda nakvynės namų budintys. Visur tie antspaudai skirtingi. Antspaudą gali terkštelėti ir restoranėlių barmenai, tačiau tuo nereikia piktnaudžiauti, nes iki kelionės pabaigos vietos pase neliks…
Kai kuriuose nakvynės namuose vienoje patalpoje miega iki 80 žmonių. Daugelyje miestelių nakvynės namai įkurti vienuolynų pastatuose. Beje, viename iš internetinių dienoraščių skaičiau, patarimą asmenims, susiruošusiems į piligriminę kelionę pasiimti ausų kištukus – kai didžiulėje patalpoje miega būrys žmonių, kas nors iš miegančiųjų būtinai knarkia.
Milžiniškas smilkytuvas „užmuša” prakaito kvapą
Smulkutė Sveta Smertjeva šypsojosi, jog jos kuprinė vis lengvėjo ir lengvėjo, o žygio pabaigoje svėrė vos kelis kilogramus. Apie piligriminę kelionę Sveta kalbėjo: „Tas kelias panašus į gyvenimą. Kai man pasiūlė važiuoti, klausiau savęs, kam man to reikia. Pagalvojau, jog norėčiau susitikti su savimi. Piligriminis kelias – „įmelstas”, ėjimas juo žadina norą melstis, atgailauti. Socialinis gyvenimas vejasi, bet kelias padeda pabėgti, pajausti savo vidinį ritmą”.
Sveta dėstė, jog nemažą dalį trasos jį ėjo vienui viena, nesikalbėdama, būdama tik pati su savimi. Nepakeliamo fizinio nuovargio, nors kai kur teko eiti kalnų takais, anykštėnė dėstė nejutusi. O kai iki Santiago de Compostela liko šimtas kilometrų, piligrimams darėsi graudu, jog kelionė baigiasi.
Paskui piligrimus neseka įkyrūs prekeiviai, o sutikti vietiniai senoliai keliaujančius svetimšalius laimina. Pabendrauti su vietiniais – sudėtinga, dauguma jų kalba tik savo kalba.
Santiago de Compostela katedroje, kuri yra kelionės tikslas, skelbiama, kiek, iš kurios šalies žmonių tą dieną baigė piligriminį žygį. Kiekvieną vidurdienį katedroje vyksta mišios už piligrimus. Santiago de Compostela katedros įžymybė – didžiausias pasaulyje smilkytuvas. Beje, pasakojama, kad didžiulio smilkytuvo atsiradimo priežastis labai jau proziška – viduramžiais piligrimai neturėjo sąlygų praustis ir dūmai buvo reikalingi norint nors kiek „permušti” jų prakaito kvapą.
Nebūtina eiti keliais…
Piligriminis žygis nebūtinai turi būti aplaistytas ašaromis ir sklidinas maldų. Kiekvienas žmogus renkasi, ko eina, kaip eina ir kiek eina. Nėra ir sauso įstatymo – vakarais keliautojai dažnai sėda prie vyno butelio ir kalbasi nebūtinai apie Dievą.
Pasak S.Smertjevos, piligrimai gerbia vieni kitus ir nelenda į svetimą erdvę, juntama keliautojų vienybė ir vientisumas. „Daug bendravau su vokiečiais. Jaučiasi, kad mes skirtingi, tačiau jaučiasi, jog yra ir kažkas, kas mus visus vienija. Kelionėje kito žmogaus išgrynintą širdį gali pajusti taip kaip savąją”, – kalbėjo S.Smerjeva.
Apie Šv.Jokūbą
Santiago de Compostela katedroje, palaidotas Šv.Jokūbas. Šventasis buvo nužudytas dar prieš mūsų erą, Jeruzalėje. Šv.Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną, įdėjo jį į laivą, kuris neturėdamas nei burių, nei irklų, nei jurininkų perplaukė Viduržiemio jūrą, per Gibraltaro sąsiaurį išplaukė į Atlanto vandenyną ir pasiekė Šiaurės Vakarų Ispanijos krantus. Šv.Jokūbo mokiniai ilgai ieškojo vietos palaidoti jo palaikus. Galų gale jie paprašė tos teritorijos, kurioje jie buvo apsistoję, karalienę vardu Lupa. Ši surengė keletą išbandymų mokiniams ir šie stebuklingai juos atlaikė. Tada karalienė pažadėjo, kad jie galės palaidoti apaštalo kūną jos žemėje, jei mokiniai sugebės pakinkyti du laukinius jaučius. Jaučiai mokiniams pakluso, ir Jokūbo kūnas buvo palaidotas ant kalvos. Daugiau nei 800 metų Šv.Jokūbo kūnas išgulėjo žemėje. Apie 813 metus vienuolis atsiskyrėlis Pelajo išgirdo muziką ir virš mažos olos miške ant Libredon kalno, esančio apie 17 km nuo Iria Flavia uosto, vyskupo Teodomiro buveinės, pamatė šviesas. Toje vietoje jis ėmė kasti žemę ir rado palaikus ir pergamentą. Pelajo pasikvietė vyskupą į tą vietą ir šis patvirtino, kad kaulai yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių – Atanasio ir Teodoro. Netrukus į tą vietą pradėjo traukti piligrimai. Nedidukė koplyčia, kurioje buvo laikomi palaikai tapo vyskupystės centru.
Apie piligrimus
XI-XII amžiuje Santiago de Compostela kasmet aplankydavo apie pusė milijono piligrimų. Kai kam piligriminė kelionė būdavo skiriama kaip bausme, kiti keliaudavo šv.Jokūbo prašyti sveikatos, pagalbos nuo gamtos stichijų ir pan.
Šiais laikais kiekvienais metais šv.Jokūbo piligrimų kelią praeina nuo keliasdešimt iki kelių šimtų tūkstančių žmonių, tarp jų būna ir keliasdešimt lietuvių. Piligrimai gali rinktis, kokią dalį iš 800 km. trasos jie įveiks. Piligriminis žygis užskaitomas, jei žmogus neina bent 100 kilometrų.
Kainos
Nakvynė piligrimų namuose kainuoja 5-8 eurus, dienos pietūs restorane – 5-8 eurus.
