Nuostabioji, vis dar pasauliu besižavinti Filimona Vazulienė su proanūke Dovile.
Ta diena, kai visa didybe išsiskleidžia rugpjūčio gražumas, kai laukai, pievos miškai jau artėjančio rudens pranašėmis – aukso, sidabro, ir nenusakomomis didžiojo ilgesio spalvomis spindi, kai krinta lietumi žvaigždės, kai po didžiųjų karščių nusekusioje upėje taip mirguoja pulkeliais linksmuolės žuvys, į tamsiai melsvas gelmes nužaibuoja marguolis lydys. Tuomet tad ponų Jaugelių valdomo Jononių dvaro bažnyčioje, pačioje XVIII amžiaus pabaigoje pastatytoje, vykdavo Šv. Lauryno atlaidai. Kadaise daugiau negu šimtu sodiečių gyvo kaimo gyvastį nūnai vos dvi dešimtys žmogelių išlaiko, kapinėse šio ir kelių aplinkinių kaimų žmonės laidojami, o gyvųjų pastangomis čia palengva atgimsta Šv. Lauryno tradicija.
Šv. Lauryno atlaiduose
O kad taip gyvenęs bučiau prieš šimtą metų, tai tikrai šį karštą sekmadienį sėdėčiau vidurdienio vėsoje Jononių dvaro bažnytėlėje, o gal griežtai vyrų pusėje stovėčiau kiek prisišliejęs prie pušinės kolonos, nuoširdžiai, visus rūpesčius ir pasaulio tuštybes primiršęs dalyvaučiau pamaldose. Skambėtų giesmė šventa, gailiai fisharmonija pritariant, kažkur visai prie Dievo stalo sėdėtų ponas Jaugelis, spindėtų ant jo piršto masyvus aukso žiedas, šalia kiek palinkusi pamaldžioji jo ponia, dukros, iš mokslų gimnazijoje grįžęs atostogų sūnus.
Žilagalvis kunigas, keldamas aukštyn spindinčią monstranciją, kryžiaus ženklu laimintų. Klauptųsi visi susirinkusieji – ne tik pilnutėlėje bažnyčioje bet ir šventoriuje, žegnotųsi, dėkotų Viešpačiui.
Baltos moteriškų skaros, šviesūs veidai, proga ką nors širdžiai mielą sutikti ar bent jau pamatyti. Pulkeliai čia pat po beržais besišnekučiuojančių ir į smuklę žengiančių. Paslaptinga prieblanda ir barzdotas, kiek žilstelėjęs, nuolankus, bet gudrus žydas vikriai kam kvortą, kam puskvortę įpilantis. Tuomet įgėrę vyrai dainuoti imdavo, kad ir gerai įgėrę, bet namo pareidavo ar arkliu parvažiuodavo – policija tuomet už tokias linksmybes negriebdavo.
Kalno dvasia
Nebėra čia nei bažnyčios, nei netoli smuklės stovėjusios. Anksčiau, kai dar laukus ardavo, toje vietoje plytgaliais su patamsėjusiomis žemėmis išvirsdavo – kultūrinis sluoksnis buvo. Tik kapinių kryžiai po šlamančiais beržų kupolais tyliai rymo.
Vadinsiu tą vietą Šv. Lauryno kalnu dar ir todėl, kad Lauryno diena kadaise buvusi svarbiausia mūsų galingojo dievo Perkūno garbinimo diena. Žinoma, kai jis debesyse baltais žirgais pakinkytu vežimu dardėdavo, ne tik dangus, bet ir visa žemė dundėdavo. O kai plieniniu botagu mojuodavo – žaibai į žemę krisdavo. Sako, kad jis taip velnią vaikydavosi, o pasitaikydavo ir tą nelabąjį į požemius nublokšdavo ar visai nutrenkdavo. Sakoma, kad ten, danguose, jis kartais dundėdavo akmens girnomis žirnius maldamas.
Priešais už upės, jau Butėnuose, stūkso Bobakalnis, kurio gelmėse dažniausiai nakties tylumoje galima išgirsti kažką girnomis malant. Bene ten Perkūnas darbuojasi. O Šventojoje nardydami lydžiai, tarsi dievaitį garbindami, spindinčiais šonais žaibuoja.
Tomis dienomis iš padangių meteorai spiečiais krinta ir šitą stebuklingą regimybę Šv. Lauryno lietumi vadina. Kur, jei ne ant Jononių Šv. Lauryno kalno, šiais stebuklais gėrėtis? Tai ir buvau ne kartą ten stebuklingąją naktį. Ir tikrai žvaigždės krito, viena po kitos ypač tuoj po vidurnakčio Šv. Lauryno lietumi.
Senmotės pasakos
Aplankyk didžiųjų atlaidų dieną šio krašto seniausius išmintingiausius, jų žinojimą pagerbk, paklausyk, ką pasakys tau, žemės klajūnui. Kuomet vėl sugrįžau ir giliau pažvelgiau į savo tėvelio vaikystės kaimą, dvarą, kurio paskutinioji gyventoja buvo mano močiutė Konstancija, man ypatingai prabilo paupės vienkiemio gyventoja, jau devintą dešimtį persiritusi Filimona Vazulienė. Bylojo apie čia kadaise buvusį patį nuostabiausią, dabar tarsi nunykusį, apsnūdusį ar apmirusį pasaulį, kalbėjo apie tai, kas čia buvo ir ko čia nebėra.
Klausiausi ir likimui dėkojau, juk pažinimas nepaprastas, kuomet girdi apie didžiąją Valintos smuklę, klaidžius kelius, pro čia praūžusius karus, paprastą ir tiek žavesio kupiną sodžiaus gyvenimą.
Senojoje sodyboje buvo jos dukra Julė, viešėjo ir jos proanūkė Dovilė. Jos bičiuliškumas, tyli ramybė, piešiniai popieriuje ir ant sienų – tarsi tolimi ateities pasauliai. Taip tinkantis to meto mano būsenai vardas, juk pažįstu dabar jau ne vieną tokiu vardu šaukiamą, tuomet, kai tos tikrosios tarsi ir nebėra, tarsi ji už debesynų nuo manęs pasislėpė, iš ten, matyt, su gardžiausiu ragaišiu neišviliosiu…
Žemės dvasia
Saulė tik patekėjo. Aplankė prisiminimas einant rasota pieva apie žebenkšties pusryčius tokį pat svaigų rytą daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Pjovėme tuomet su dėde Stanislovu paupės pievą ir staiga tarp pradalgio krintančio skambėjimo išgirdome gailų cypimą. Žebenkštis ne ką už save mažesnę pelytę pusryčiams pjovė. Kai žengtelėjom arčiau, pasibaidžiusi pasislėpė, iš vos vos pastebimos žaizdelės lašėjo kraujas, bet gaila jai buvo šviežieną palikti – tik kiek pasitraukėme ir iš po akmenų išlindusi plėšrūnė pasižvalgiusi grakščiai liuoktelėjo porą šuoliukų, sugriebė pelytę ir slėptuvėje dingo. Įstrigo tas tolimas vaizdas, jį teberegiu ryškiausiai.
Bet pasiklausykime, ką kalba žemė, ką sako upė. Kaip tauro ragas atskamba, aidų aidais šilais vienišas karvės maurojimas, kažkur padangėse surėkia suopis, sušlama ties Akmenyne srovė, tamsiu šešėliu juodai žalsvon gelmėn iš šviesios seklumėlės neria šapalas…
Pasakos atšvaitai
Močiutės namų ramybė, taip gera ten užsidarius palaimingoje vienatvėje tūnoti karštą vasaros popietę. Lentynėlėje visada buvo knygų. Esti jų ten ir dabar, tik jau kitokios, ne pokarinės ar „smetoniškos“, bet dabarties kokybės. Elgiuosi kaip sodietis, Evangeliją skaitantis, atsiverčiu bet kurią vietą ir pataikau, skaitau pasakaitę. Tarsi ir netinka ji man… Užverčiu knygą ir prisimenu Petro Armino Trupinėlio pamokymą apie mažos žuvelės laimę. Juk mažesniu visur būti gerokai geriau, negu dėtis didžiu. Juk geriau būti paprastu žmogeliu negu ponu. Kaip ir tai mažai žuvelei, kuri krimtosi, kad negali didelio, viliojančio jauko praryti, tačiau kuomet pamatė kaip tą gėrį nugurkusi didžuvė buvo žvejo sugauta, gyvybės neteko, džiūgavo, kad ji labai maža…
