„Drįstu teigti, kad visi Lietuvoje gyvenantys Buterlevičiai yra giminės“, – sako Anykščiuose kukliame daugiabučio bute gyvenantis bajoras, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Anykščių posto stebėtojas, juvelyras Petras Buterlevičius. Jis trejus metus rausėsi archyvuose, kad įrodytų savo bajorišką kilmę, apie kurią vaikystėje girdėjo iš Anapilin iškeliaujančio tėvo…
Kilmingų senelių nebuvo
lemta pažinti
„Kai 1961–aisiais mirė tėtis, man tebuvo aštuoneri, – prisimena vienas iš šešių našlaičiais likusių vaikų, kuriuos užaugino viena mama, P. Buterlevičius. – Tuomet bajoriška kilmė grėsė dideliais nemalonumais, tačiau tėtis prieš mirtį mums, vaikams, prasitarė, kad esame mėlyno kraujo. Prisimenate, sovietmečiu bajorus vadino išnaudotojais, žemvaldžiais, nors pusė jų išvis žemės neturėjo, lėbautojais, išvis nutylėdami šio sluoksnio indėlį į tautinius ir kultūrinius valstybės pasiekimus. Laikas bėgo, tačiau dėl sovietmečio, kasdieninių darbų ir rūpesčių vis nebuvo laiko rimčiau pasidomėti savo giminės istorija, nors iš pasakojimų jau žinojau, kad seneliai ir proseneliai buvo kilmingi, jų likimai susipynę su žinomais gretimų valstybių asmenimis“.
Mano 1868 metais gimęs senelis Teodoras Valentinas Buterlevičius vedė 11 metų jaunesnę Sofiją Vainickąją, Vilniuje gyvenusio slaptojo gubernatoriaus patarėjo dukrą, – pasakojo P. Buterlevičius. – Jie buvo išvykę gyventi į Velykije Luky, tačiau bėgdami nuo Spalio revoliucijos vėl sugrįžo į Vilnių. Beje, Vainickajos sesuo ištekėjo už Rusijoje garsių kunigaikščių Stroganovų palikuonio. Vainickai irgi buvę labai turtingi, turėję žemių Aukštaitijoje. Observatorija ir Etnokosmologijos centras ant jų žemės pastatyti. Vestuvių proga Vainickai mano seneliams ir padovanojo 82 hektarus žemės Medinų kaime, Kuktiškių valsčiuje (dabar Utenos r.). Ten 1908 m. gimė ir kartu su 4 broliais ir seserim augo mano tėtis Edvardas, kuris 1945 metais vedė anykštėnę Sofiją Vanagaitę, su ja susilaukė 6 vaikų, kurių 3, taip pat ir aš, gyvename Anykščiuose“. Pasiteiravus, ar S. Vanagaitė kartais ne iš rašytojo Rimanto Vanago giminės, S. Buterlevičius sakė, kad taip.
Tiek ir dar daugiau Sofijos ir Edvardo vaikai žinojo iš mamos pasakojimų, nes senelio glamonių jiems nebuvo lemta pažinti. S. ir T. V. Buterlevičius 1948 metų gegužės 23 dieną sovietai ištrėmė į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Senelis ten ištvėrė 25 dienas ir mirė, o senelė Anapilin iškeliavo 1954–ųjų pavasarį.
Nėrė į giminės istorijos gelmes
P. Buterlevičius teigia, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atsivėrė didesnės galimybės prieiti prie archyvų, savo giminės šaknų ieškoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Atsirado padėti tokiems žmonėms norinčių istorikų. „Aš trejus metus knisausi archyvuose, kol savo giminės šaknis aptikau XVI-XVII amžiuose, – sakė P. Buterlevičius. – Buterlevičių giminė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XVI amžiaus. 1820 metų rugpjūčio 30 dieną Vilniaus Gubernijos bajorų deputatų susirinkimas savo dekretu eilei šios šeimos narių patvirtino bajorų titulą, nes šeimų pateikti dokumentai liudijo, kad jų protėviai nuo senų senovės valdė iš protėvių paveldėtus dvarus su pavaldiniais. Juose minima, kad Stepono Buterlevičiaus sūnus Kazimieras Buterlevičius, Beržų dvaro tėvūnas (1712 m.), naudojosi visom paveldėtom bajorų teisėm ir privilegijom. Turėjo 2 sūnus – Jurgį, buvusį Petyhorų pulko karužu, ir Mateušą. Buterlevičiai pagal l795 ir 1816 metų gyventojų surašymus nefigūravo nei pagalvės mokesčių mokėtojų, nei vienkiemininkų sąrašuose. Paskutinis bajorystės dokumentas Nr. 3078 mano proseneliams buvo išduotas 1877 metais kovo 21 dieną Kauno gubernijos deputatų susirinkimo. Šis dokumentas patvirtino mano senelio Teodoro Valentino Buterlevičiaus bajorystę“.
Po Pilavos herbu
P. Buterlevičiui istorikams padedant pavyko surasti ir bajorų Buterlevičių giminės – Pilavos – herbą. Pasak istorikės Sigitos Gasparavičienės, herbai yra viduramžių kultūros padarinys, paveldimas asmens, šeimos, luomo, pareigybės, korporacijos, miesto bei valstybės skiriamasis ženklas, sudarytas pagal heraldikos taisykles, o senas Pilavos herbas, rašytiniuose šaltiniuose minimas 1387, 1388 ir 1389 metais, priskirtinas prie tokių, kurie buvo pavadinti asmens vardu arba pravarde. „Pilavos herbo žydrame herbiniame skyde – sidabro spalvos triskart perkryžiuotas kryžius su nepilna apatine kryžme, – pastebėjo istorikė. – Tokios formos kryžius nėra žinomas Vakarų Europos heraldikoje. Todėl manoma, kad jis yra lenkiškos kilmės, galbūt atsiradęs suheraldinus nuosavybės ženklą. Horodlės unijos aktuose Pilavos herbas nėra minimas. Todėl tikėtina, kad buvo atneštas į Lietuvą lenkų riterių jau po 1419 m. Nežinoma, kas pirmas atnešė šį herbą, taip pat nėra nustatyta, kada ir už ką šis herbas buvo suteiktas bajorams Buterlevičiams. Esu linkusi manyti, kad Buterlevičių palikuonis atvyko į Lietuvą iš Lenkijos žemių jau su šiuo herbu. Galbūt giminės šaknų reikėtų ieškoti ne Lietuvoje. Pavardės panašumas sietų juos su Butleriais. Bet Butleriai žymėjosi kitokiu herbu. Tėvoninis Buterlevičių dvaras pagal jų konfirmacijos dokumentus yra Beržai, netoli Dotnuvos. XIX amžiuje bajorai Buterlevičiai jau tik nuomojo dvarelius Ukmergės ir Švenčionių apskrityse“. Beje, vėliava su Pilavos herbu 1410 m. dalyvavo Žalgirio mūšyje. P. Buterlevičius didžiuojasi Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos 2008 m. jam išduotu bajorystės pripažinimo aktu, liudijančiu jo bajorišką kilmę ir suteikiančiu teisę vadintis Buterlevičių giminės, turinčios herbą Pilava, bajoru.
Giminė pasklido po pasaulį
P. Buterlevičius teigia sudaręs savo giminės medį, kuriame yra gerokai per šimtą asmenų, gyvenusių užpraeitame ir praeitame šimtmečiuose, dabar plačiai pasklidusių po pasaulį. „Kaip išsiaiškinau valstybiniuose archyvuose, praeityje daug mano giminės atstovų buvo kariškiai, tad didelių turtų neturėjo ir nesusikrovė, – pastebėjo P. Buterlevičius. – Toli gražu ne visų likimus žinau, jie slepiasi už sausų gimimo ir mirties datų. Galėčiau vardinti ir vardinti jų pasiekimus, tačiau paminėsiu keletą – „Lietuvos ryto“ krepšinio komandoje žaidusį Simą Buterlevičių ir Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiąjį baletmeisterį Vytautą Buterlevičių, kuris irgi didžiuojasi esąs Pilavos herbo bajoru. Būtent jis atrado, kad prieš 400 metų mūsų proprosenelis Steponas įkūrė Beržų dvarą, kuriame tarybų valdžia buvo įrengusi pačią garsiausią to meto kiaulių fermą…. Jis, kaip ir aš, svajojame suorganizuoti plačios mūsų giminės susitikimą“.
Paveldėjo iš tėvo
Pernelyg anksti Anapilin iškeliavęs P. Buterlevičiaus tėvas Edvardas jam paliko savo auksakalystės bei kitus įrankius bei darbą. „Buvo nagingas, kaip sakoma, auksinių rankų žmogus, dirbo hidrometeorologijos posto stebėtoju, – prisiminė P. Buterlevičius. – Po jo mirties dirbo mama, po jos – aš.“ Bajoras yra ir parodose dalyvaujantis Tautodailininkų sąjungos narys, juvelyras, gimęs su menininko gyslele, amato ir kantrybės gaminti papuošalus išmokęs.
646992 848748really good post, i surely genuinely like this exceptional site, continue it 534640