Jauni žmonės dažnai mano, kad pilietiškumas – tik balsavimas rinkimuose, vėliavos iškėlimas per šventes. Tačiau kas, jei pilietiškumas yra daug arčiau nei įsivaizduojame? Kas, jei jis slypi daug mažesniuose dalykuose nei mums atrodo? Būtent apie tai jau ketvirtus metus kalba Jaunųjų maltiečių iniciatyva „Savanorystė = Pilietiškumas = Lietuva“. Vasario 16 – osios proga Indrė Altanaitė, Jaunųjų maltiečių vadovė, dalijasi savo mintimis apie pilietiškumo ir savanorystės svarbą.
Indre, esi Jaunųjų maltiečių vadovė. Papasakok, kas tai per bendruomenė, kokios veiklos vyrauja.
Jaunieji maltiečiai – tai Maltos ordino pagalbos tarnybos dalis, burianti 14 – 29 metų amžiaus savanorius visoje Lietuvoje. Mūsų jaunimo bendruomenė siekia ugdyti jauną žmogų per savanorišką veiklą – tai yra Jaunųjų maltiečių pagrindas. Čia jaunuoliai senoliams neša karštos sriubos dubenėlius, dovanoja jiems draugystę, lankosi vaikų dienos centruose ir įvairiausiomis veiklomis prisideda prie savo krašto bendruomenės gerovės kūrimo.
Tiesa, kaip atsispindi ir tiksle, mūsų jaunimo bendruomenė stipriai orientuojasi į jaunuolių ugdymą. Jaunieji maltiečiai nuolatos rengia mokymus grupėms, suteikia savanoriams galimybę įgauti naujų patirčių ir kompetencijų stovyklose bei kituose renginiuose. Turime net visą Jaunųjų paramedikų programą, kuri yra orientuota į mokinių pirmosios pagalbos žinių mokymą.
Bendrai, Jaunieji maltiečiai yra platų veiklos spektrą turinti bendruomenė – čia susitinka savanoriška veikla, pagalba kitiems ir galimybė nuolatos tobulėti. Būtent ši saugi ir priimanti erdvė padeda ugdyti pilietišką bei veikti nusiteikusį jaunimą.
Tikriausiai, dirbant su savanoriais nuolatos tenka bendrauti ir su dvejojančiais. Kokie yra dažniausi mitai apie savanorystę ir kaip juos paneigtum?
Oi, mitų yra begalės. Kiekvieną dieną su jais susitinku socialiniuose tinkluose, bendraudama su žmonėmis, kurie turi mažiau patirties savanorystėje. Dažniausiai girdžiu, kad vieno žmogaus veiksmas nieko nepakeis. Liūdna išgirdus tokias mintis – juk turime daug tam prieštaraujančių pavyzdžių. Vien Jaunųjų maltiečių tarpe turime savanorių, kurių veiksmai visiškai pakeitė situaciją. Pavyzdžiui, prieš kelis metus savanorė iš Prienų Luka pamokų metu nepasimetė ir išgelbėjo parkritusį draugą – jeigu ji būtų dvejojusi, galvojusi, kad vienas žmogus nieko nepakeis, ko gero, situacijos baigti būtų buvusi liūdnesnė. Savanorės dėka bendraklasis išvengė sunkesnių sužalojimų. Apskritai – niekada nesame vieni, dažniau tiesiog pirmi. Pirmi reaguojame į situaciją, pirmi ateiname savanoriauti.
Kitas dažnas mitas – savanoriauti gali tik patirties, žinių turintys. Tikrai ne! Savanoriauti gali kiekvienas. Organizacijos dažnai paruošia savanorius, jei tai yra reikalinga savanoriškai veiklai. Pavyzdžiui, Jaunieji maltiečiai visada rengia mokymus naujai besikuriančioms grupėms. Tokių grupių savanoriai dažnai nepažįsta bendruomenės, jiems viskas yra svetima, tad mokymų vadovai atvyksta, įveda juos į maltiečių šeimą, supažindina su vertybėmis, tikslais, galimomis veiklomis. Drąsiai galima savanoriauti net neturint žinių, patirties ar specialių įgūdžių, nebent kalbame apie labai specifišką, profesinę savanorystę. Visais kitais atvejais organizacijos ir bendruomenės stengiasi užtikrinti, kad savanorystės pradžia turėtų kuo mažiau nesklandumų ir iššūkių.
O su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria jauni žmonės, norintys savanoriauti? Kaip juos įveikti?
Iššūkių, kaip ir mitų, taip pat yra daug. Pavyzdžiui, visuomenėje susiformavęs požiūris, jog norint ką nors pasiekti, privalai tam skirti daug laiko. Tačiau net kelios valandos per mėnesį yra be galo svarbios, reikšmingos. Savanorystės pradžioje, ir iki jos, koją kiša baimės. Pastarosios gali būti įvairios, labai asmeninės. Jaunuoliai bijo, kad nepajėgs, bus nepriimti, nesugebės įgyvendinti vienokių ar kitokių užduočių. Organizacijoms labai svarbu prisitaikyti prie jauno žmogaus ir atliepti jo poreikius, o ne reikalauti, kad jis atlieptų jų.
Prie iššūkių galima išskirti palaikymo trūkumą – pastarasis gali būti tiek artimos aplinkos, draugų, tiek priimančios organizacijos. Paaugliams itin svarbus jų artimas ratas, jie siekia prisitaikyti prie savo draugų grupės. Jei laiku nepasiekiame tokių jaunuolių, išauga rizika, kad jie atsidurs žalingoje aplinkoje. Tačiau laiku sudominus jauną žmogų savanoryste galime kurti palaikančią aplinką, kuri ir toliau skatins užsiimti šia veikla. Tad organizacijoms gali būti svarbu ne tik atrasti ir pritraukti jaunuolius, tačiau juos besąlygiškai priimti ir motyvuoti.
Galiausiai, jauni žmonės tiesiog nežino, kur galėtų savanoriauti. Retai savanoriai patys atsiranda organizacijoje, dažniau juos „suvilioja“ kitų patirtys, pamatytos reklamos, noras atliepti savo poreikius. Jei organizacija matoma, jaunuolis žino, kur gali ateiti, girdi iš kitų, kodėl verta savanoriauti būtent čia. Jei mažiau kalbame apie savanorystės galimybes, prarandame progą ugdyti pilietišką jaunimą.
Sakai, jog kartais organizacijos prarandą progą ugdyti pilietiškumą. Ar pastebi, kad jaunimui trūksta šios vertybės ar jie tiesiog ne visada supranta, kas tai yra?
Pilietiškumas tarp jaunuolių nėra trūkumo klausimas – veikiau tai neišryškinta ar kitaip suprantama vertybė. Pavyzdžiui, jaunuoliai savanorystę gali laikyti pagalba kitiems, geru darbu, tačiau nesupranta, kad tai yra pilietiškumo aktas. Ne tik jaunuoliai, apskritai nemaža visuomenės dalis. Tačiau net nesuabejočiau, kad daugumai jaunuolių labai rūpi, kas vyksta Lietuvoje ir visame pasaulyje, jie domisi naujienomis, socialinėmis problemomis ir būdais, kuriais gali padėti. Tradicinis pilietiškumo suvokimas, ko gero, apima tik pilietines pareigas – dalyvavimas rinkimuose, nacionalinės iniciatyvos, pranešimas apie nusikaltimus ir panašiai. Tuo tarpu jaunuoliai labiau aktyvūs socialinėse medijose – ten dalijasi savo mintimis, išsako savo poziciją, pasirašo peticijas, dalyvauja įvairiose kampanijose. Nepaisant to, tai vis tiek yra pilietiškumas.
Būtent dėl to Jaunieji maltiečiai ir toliau vykdo iniciatyvą „Savanorystė = Pilietiškumas = Lietuva“, kuri daugiausiai vyksta socialinėje erdvėje. Čia lengviau pasiekti jaunuolį, sudominti jį ir paskatinti veikti. Taip pat, čia galime padėti įsisąmoninti, jog savanorystė yra pilietiškumo forma.
Dažnai girdime, kad jaunimas nori pokyčių, bet kartais nežino, nuo ko pradėti. Kaip ši iniciatyva gali tapti pirmuoju žingsniu į aktyvesnį pilietiškumą?
Tai, kas vyksta dabar, galėtų būti pavadinta nematomu pilietiškumu. Atrodo, jog jaunuoliai kupini šios vertybės, nuolatos siekia prisidėti prie judėjimų, drąsiai išsako savo nuomonę, tačiau pamiršta, kad šalia to gali savanoriauti. Apskritai, atrodo, jog savanorystė laikoma tam tikru pasiaukojimu, nesąmoningu altruizmo poelgiu. Tiesa tokia, jog savanoriška veikla yra labai sąmoningas veiksmas – bet kuris žmogus pats nusprendžia daryti gera kitam, skirti savo laiką mažiau pasiturintiems, vargstantiems, liūdintiems. Tad nežinau, kiek iniciatyva skirta skatinti būti aktyvesniais pilietiškume, ji labiau skirta padėti rasti savanorystės ir šios vertybės sąlyčio taškus, suvokti, kaip jie vienas kitą papildo. Visgi, kasmet rengiama iniciatyva bando vis labiau įgalinti jaunimą – šiemet kuriamas tinklapis, buriami ambasadoriai, startuos 20 dienų iššūkis. Apibendrintai, nors „Savanorystė = Pilietiškumas = Lietuva“ ir neturi tiesioginio tikslo, kuris skatintų jaunuolių aktyvesnį įsitraukimą, tai atsispindi iniciatyvos uždaviniuose.
Minėjai 20 dienų iššūkį. Papasakok apie jį daugiau.
Šiemet Jaunieji maltiečiai visus kviečia jungtis į 20 dienų iššūkį, kuriuo siekiame parodyti, jog net mažiausi darbai – pilietiškumo išraiška. Pats iššūkis dar nestartavo, todėl daug išduoti negaliu, tačiau su komanda pabandėme sukurti kuo įdomesnes ir įvairesnes užduotis. Pavyzdžiui, aplankyti vienišą kaimyną. Gal kam tai nuskambės keistai, tačiau net ir toks veiksmas – pilietiškumas.
Šių metų iniciatyva apskritai pasižymi ne tik iššūkiu, tačiau jau ir minėtu atskiru jai skirtu tinklapiu, kuriame kiekvienas gali pasidalinti savo pilietiškumo istorijomis. Tuo siekiame parodyti patirčių įvairovę, pamatyti platesnį vaizdą. Tad kviečiame jungtis, dalintis savo mintimis ir laukti iššūkio, kuris tikrai nustebins!
Indre, ko palinkėtum Lietuvai?
Linkiu ne tik Lietuvai, tačiau ir visiems joje gyvenantiems jaunuoliams būti aktyviais, nebijoti bandyti ir atminti, kad net mažiausias geras darbas – indėlis į geresnės ateities kūrimą kitiems. Tad jei dar dvejoji – pradėk nuo mažų žingsnių. Pilietiškumas slypi ne tik dideliuose sprendimuose, bet ir kasdienėse smulkmenose.
Kol senoliai savo turta perraso