Ant Šeimyniškėlių piliakalnio taip ir nepastatyta medinė pilis, atmesta paraiška prisijungti prie UNESCO kūrybinių miestų tinklo, pradėta Anykščių ligoninės restruktūrizacija – naikinami arba sujungiami nepelningai dirbę skyriai, rajono savivaldybės administracijoje – didžiulė kadrų kaita, ištisi skyriai dirba neturėdami nuolatinių vedėjų…
Tai tik labai maža dalis įvykių, kuriuos pastebėjo ir analizavo „Anykštos“ žurnalistai. Metų tekstas, Metų šokas, Metų džiaugsmas, Metų netektis, Metų atradimas ir Metų frazė – prie aprašytų įvykių paskutiniame šių metų laikraščio numeryje grįžo „Anykštos“ žurnalistai.
Rytis KULBOKAS, žurnalistas, projektų vadovas.
Metų tekstas. Neabejotinai interviu su keliautoju, alpinistu, fotografu Vladu Vitkausku „Anykščiuose – lyg Andų priekalnėse“. Ypatingas žmogus, valdantis itin tikslų ir vaizdingą žodyną, kurio valia, energija ir tuo pačiu žmogiškas trapumas persiduoda net per tekstą. Pirmą kartą kalbėjau su žmogumi, kurį galėčiau pavadinti įrodymu, kad žmogus yra sudarytas iš valios kokiu 90-čia procentų.
Metų šokas. Jei ne atsitiktinumas, manau, visuomenės greičiausiai visai nebūtų pasiekusi informacija apie meningokokinės infekcijos atvejį Anykščiuose. Jei informacija buvo sąmoningai slepiama, galima net įžvelgti visuomenės viešojo intereso pažeidimą žinoti apie grėsmę visuomenės sveikatos saugumui keliantį įvykį.
Kitas nacionalinis šokas: po sveikatos apsaugos ministerijos reformų išnykusi galimybė skubiai įsigyti, kad ir receptinių, bet būtinų vaistų. Vaistininkai pažeidinėjo tvarką pasigailėdami ir parduodami lapelį receptinių vaistų ligoniui. Galiu tik sakyti ačiū tiems vaistininkams, kad jie nepasidavė idiotizmui, draudžiančiam padėti žmogui, kuris kenčia, ir taip iš dalies kompensuodavo ir užmaskuodavo sveikatos apsaugos sistemos spragas. Nereikia situacijų absoliutinti, kad visuomenė piktnaudžiavo vaistais, kad sugriežtinant vaistų pardavimą siekiama apsaugoti visuomenę. Jei kas norės rasti – jokie ribojimai nepadės. Dabar visuomenei duotas signalas kaupti vaistus, nes kai reikės, pas gydytoją eilėje gali tekti laukti kelias savaites. Sutinku, kad tvarka turi būti, bet ne nuo to galo pradėta.
Metų džiaugsmas. Kad policijos pareigūnai dirba vis lanksčiau ir išradingiau. Kodėl taip manau? Užtenka prisiminti situaciją, kai po Anykščius klaidžiojo avys. Pareigūnai rado sprendimą, gal šiek tiek juokingą, bet turbūt vienintelį įmanomą – suginė avis į policijos komisariato kiemą ir ėmė ieškoti jų savininko ir informacijos apie situaciją nuo visuomenės neslėpė. Manau, smulkmena, bet suteikianti pagrindo džiaugtis.
Metų netektis. Vytauto Pupeikio mirtis. Likus kokiai savaitei, gal dviems, iki jo išėjimo, susitikome automobilių stovėjimo aikštelėje, pasisveikinome, jis kažkur automobilyje buvo pametęs pirštinę… Turėjau prožektorių, pašviečiau, radom. Pasakė, kad eis į ambulatoriją. Po kelių dienų skambinau norėdamas užrašyti jo nuomonę kažkokiu klausimu, bet telefone pasigirdo, kad telefonas išjungtas. Kitą dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo žinia apie netektį. Išėjo išskirtinai kultūringas, dėmesingas pašnekovui, savo nuomonę turintis žmogus ir socialdemokratas.
Metų atradimas. Akivaizdžiai neturinti perspektyvų idėja – Anykščiai – UNESCO kūrybinių miestų tinklo narys, galėjo būti bandoma įgyvendinti finansuojant paraiškos sukūrimą. Čia jau Vasiukų lygio idėja. Dabar suprantu, kad ir Anykščių, kaip kosmodromo miestelio galimybių, studija iš tiesų nėra tokia jau nereali.
Metų posakis. Net nežinau, kuris skambėjo dažniau:
a) Kada gi pagaliau sutvarkys gatvę?
b) Pilis vis tiek bus.
