Jūs manęs dar nematėt
Bet aš jus girdėjau
Jutau stygų virpulį jūsų balsuos
Kai prigludę iš jaudulio patys virpėjot
Jūs manęs dar nematėt
Bet aš jus girdėjau
Jutau stygų virpulį jūsų balsuos
Kai prigludę iš jaudulio patys virpėjot
Vėl ir vėl bandėt dūžius širdutės išgirst
Nežinau, kas labiau
Jūs ar aš sunerimdavom
Kai kas vakarą dūkdavau jūsų delnuos
Jau tada supratau, koks didingas laukimas
Manęs – tokio mažo gležnučio žmogaus
Buvo gera žinoti, kad šios rankos
Apkabins ir stipriai priglaus
Tyrą ašarą po pirmojo riksmo
Nuo užgimusio veido nubrauks
Man drąsiau, kai šalia jūs – mano
Nes aš – jūsų
Ir tegul taip bus visados…
Tėveliams – Jonukas
