Pinigų muziejus – ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos pasididžiavimas

Kiekvienam nacionaliniam bankui turėti savo muziejų – ne tik pareiga, bet ir garbė. Vilniuje esančio Lietuvos pinigų muziejaus specialistė Nijolė Butkevičienė prasitarė, kad itin modernus ir novatoriškas Lietuvos pinigų muziejus patenka į geriausių pasaulio pinigų muziejų penketuką kartu su didžiosiomis valstybėmis – JAV, Prancūzija, Vokietija.

Nestandartinė ekspozicija

Nemokamas sostinės centre (Totorių g. ir Gedimino prospekto susikirtime) įsikūręs muziejus pasakoja pinigų, kaip išradimo, istoriją, rodo pirmuosius pasaulio pinigus (to iš muziejaus ir tikėtumeisi), interaktyviai pateikia informaciją apie daugybės šalių valiutas ir pasakoja jų istoriją.
Pirmojoje muziejaus salėje įrengta interaktyvi paroda – didžiuliame ekrane galima pamatyti duomenis apie pasirinktos šalies pinigus. Patrauki stalčiuką, pavyzdžiui, apie Australiją – pasirodo informacija apie šią šalį: Australijos plotas, valstybės valdymo tipas, valiuta, jos kursas ir pinigų pavyzdžiai. Tokiu būdu gali sužinoti informaciją beveik apie 300 šalių.
Antrojoje muziejaus salėje, esančioje cokoliniame aukšte, rodoma pinigų raida nuo seniausių jų formų – grūdų, kaurų kriauklių, kailių, gintaro – iki elektroninių pinigų. Ekspozicija suskirstyta lengvai suprantamomis ir įsimenančiomis temomis ir atsako į pagrindinius pinigų istorijos klausimus: kam reikalingi pinigai, kokie buvo pirmieji pinigai, kaip kaldinamos monetos, taip pat ir supažindina su Lietuvos banko veikla ir funkcijomis.

Ekskursijos ypatumai

Kadangi į muziejų atvykau nesusitarusi dėl pokalbio, leidausi į gidės paieškas. Muziejaus specialistė Nijolė Butkevičienė tuo metu vedė ekskursiją pradinukams, susibūrusiems į vasaros stovyklą. Pagalvojau, jog išsami ir paprastai paaiškinta informacija tikriausiai nepakenktų ir man, ir prisijungiau prie ekskursijos. Du padėjėjais išrinkti vaikinai pasisiūlė saugoti nedrausmingus vaikus nuo eksponatų apžiūrėjimo ne tik žvilgsniu, bet ir rankytėmis, o nedidelę mažylių grupę prižiūrinčioms auklėtojoms buvo pavesta už teisingus atsakymus į gidės užduodamus klausimus skaičiuoti taškus, už kuriuos vėliau išdalinti prizai su muziejaus atributika (prizų – skirtuką, pamokų tvarkaraštį (šis sukėlė vieno iš vaikinų nuostabą: ,,Aš galvojau, ji jau seniai į mokyklą nebeina..“), saldainių bei kalendoriuką gavau ir aš, tikriausiai už tai, kad atidžiai klausiausi ir rankomis stengiausi nieko nečiupinėti). Ir patikėkite, klausimai buvo ne tokie jau lengvi. Štai pats pirmasis, kaip senovėje buvo skaičiuojami galvijai, sukėlė didelį erzelį – ar uodegomis, ar kojomis, ar tešmenimis… Pasirodo, galvomis. Dėl to naminiai gyvūnai ir vadinami galvijais (žodis „pinigas“ kildinamas iš lotyniško žodžio pecunia (lot. pecus – galvijas)). Štai taip, su klausimais ir žaidimais vyksta pusantros valandos ekskursija muziejuje mažiesiems.

Pramoga ir vaikams, ir suaugusiems

Tik įžengus į muziejų suskamba prieškario Lietuvos banke naudotas telefonas. Pakėlus ragelį pasigirsta Lietuvos valdybos pirmininko balsas, kuris sveikina lankytoją, atvykusį į Pinigų muziejų, palinki jam gerų įspūdžių ir maloniai praleisti laiką.
Nusileidus į antrąją salę dėmesį atkreipia ne tik stendai ir monetų kolekcija, bet ir daugybė modernių ,,žaislų“ – norite sužinoti, kiek kainuotumėte, jei būtumėte auksinis? Tada jums tik reikia užlipti ant specialių svarstyklių, kurios kūno masę pavers aukso mase ir parodys jūsų vertę litais, doleriais, eurais ar kita pasirinkta valiuta kompiuterinio terminalo monitoriuje. Duomenis netgi galima atsispausdinti. Taip pat su muziejaus darbuotojo priežiūra galima pasidaryti štampuotą skirtuką su monetos simboliu. Kitaip tariant, muziejus teikia ne tik įprastą istorinę bei ekonominę informaciją apie pinigus, bet ir sukuria galimybę pažaisti.
Labiau suaugę lankytojai taip pat gali muziejuje pasitikrinti savo žinias – atsakyti į klausimynus apie pinigus, ekonomiką ir už tai net gauti prizų – išgirsti pasirinktą dainą (pati labai džiaugiausi išgirdusi ABBA ,,Money money“), atsispausdinti netikrą popierinį pinigą su savo nuotrauka. Be to, muziejuje yra ir labai praktiškų įrengimų – UV detektoriumi galima pasitikrinti savo turimus banknotus ir susipažinti su banknotų apsaugos sistema.

Muziejui – beveik 32 metai

Pinigų muziejaus užuomazgų galima aptikti dar 1985 metais, kai SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikinėje kontoroje (VB RK) buvo įrengtas Valstybinio banko istorijos muziejus. 1986 metais jis įregistruotas kaip vienas iš LTSR visuomeninių muziejų; jame buvo saugomi 489 pagrindinio fondo eksponatai. 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir įsteigus Lietuvos banką, SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikinis bankas ir jam pavaldžios įstaigos buvo likviduotos. Muziejaus veikla sustabdyta. 1997 metais parengta Muziejaus veiklos ir rekonstrukcijos koncepcija. 1998 metais muziejus tapo Lietuvos muziejų asociacijos asocijuotu nariu.
Naujose patalpose parengtos muziejaus ekspozicijos apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigus ir bankininkystės bei pinigų istoriją nepriklausomoje Lietuvoje buvo pristatytos visuomenei 1999 –ųjų birželio 25 dieną, minint lito įvedimo šeštąsias metines. Ši data laikoma oficialia muziejaus atidarymo data. Muziejus tapo atviras visuomenei: visi norintys galėjo jį aplankyti trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 9 iki 12 val. ir nuo 13 iki 14.30 val. Po pusmečio, 2000 metų sausio 5 dieną, muziejus sulaukė tūkstantojo lankytojo.

Muziejus pritaikytas ir neįgaliesiems

Rekonstruotose patalpose Totorių g. 2/8, Vilniuje, ekspozicija atidaryta 2010 metais. Jos plotas – 260 kv. m. Ji pritaikyta skirtingiems lankytojų poreikiams, ją patogu apžiūrėti ir turintiems negalią lankytojams – monetų stendus galima nuleisti ar pakelti, taip parodą pritaikant ir sėdintiems neįgaliojo vežimėlyje, visos ištraukiamos ekspozicijos taip pat turi specialias rankenėles, jog būtų lengvai pasiekiamos, čia įrengtas liftas. Turintiems regėjimo negalią lankytojams skirtas specialus prietaisas su sutartiniais mygtukais.

Pinigų muziejus – ne tik monetų, bet ir meno saugykla

Be daugybės monetų bei banknotų muziejuje galima pamatyti ir meno kūrinių – didžiulę instaliaciją, sukurtą iš lito banknotų, kompoziciją iš euro banknotų, skirtą paženklinti valiutos pakeitimą Lietuvoje, paveikslus, kuriuose vaizduojami pinigai, bei senovinių dirbinių su įlydytomis monetomis. Prie meno dirbinių priskirti drįsčiau ir malonų, bet tylų ,,vaikiną“ ekspozicijos apie pinigų kilmę salėje – manekeną, aprengtą kaip vieną pirmųjų monetų kalikų.

Gineso rekordą laimėjusi centų piramidė

,,Pristatau dar vieną pasaulio stebuklą“ – taip vaikams apie Lietuvos banko Pinigų muziejuje Vilniuje stovinčią didžiausią piramidę iš 1 milijono 935 centų pradėjo pasakoti gidė.
Pasaulio rekordams fiksuoti skirtoje svetainėje rašoma, kad piramidė buvo pastatyta iš lietuviškų 1 cento monetų prieš euro įvedimą pagerbiant buvusią Lietuvos valiutą litą. Projekto sumanytojai du jauni fizikai, kurie dabartinėse muziejaus patalpose statė šią milžinišką, daugiau nei 800 kg sveriančią pilnavidurę piramidę. Piramidė sudaryta iš krūvelių – po 15 monetų kiekvienoje. Apatinis piramidės sluoksnis yra kvadratas, sudarytas iš 58 x 58 tokių krūvelių. Kiekvieno aukštesnio sluoksnio kraštinė mažėja viena krūvele, kol viršūnėje lieka tik viena krūvelė.

…Įdomu..
Kaip atsirado pinigai?

Kinijoje, Mongolijoje, Tibete pirmųjų pinigų vaidmenį atliko presuota arbata, Šiaurės Amerikoje ir Okeanijoje – tabakas, Etiopijoje – druska, Meksikoje – kakavos ankštys, Islandijoje – žuvis. O mūsų kraštuose, baltų žemėse, mainams dažniausiai buvo naudojamas gintaras, kailiai, vaškas.
Mainydami vieną daiktą į kitą žmonės mokėsi sverti ir skaičiuoti, todėl pirmieji ,,pinigai“ skyrėsi savo forma – jie galėjo būti skaičiuojami vienetais kaip, pavyzdžiui, anksčiau minėtieji galvijai arba sveriami kaip druska, metalai. Seniausi piniginiai vienetai buvo grūdų svorio matai: mina, šekelis, lira.
Vystantis žemdirbystei ir plečiantis amatams, XI a. pr. Kr. šalia primityvių pinigų – kriauklių, grūdų ir audinių – atsiskaitymams pradėtos naudoti iš bronzos lietos monetos.

Pirmosios LDK monetos

Pirmosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetos, vadintos denarais, pradėtos kaldinti XIV a. pabaigoje, jos buvo gaminamos taikant primityvią technologiją – iš sidabro vielos ruošinių, todėl buvo prastos kokybės ir netaisyklingos formos. Pirmosiose lietuviškose monetose buvo kaldinami didžiųjų kunigaikščių arba jų dinastijų heraldiniai ženklai: liūtas, dvigubas kryžius, Gediminaičių stulpai, raitelis su kalaviju (vytis). Vėliau kai kurie iš jų tapo valstybės simboliais ar herbo sudedamosiomis dalimis.
Manoma, kad pirmąsias lietuviškas monetas pradėjo kaldinti Jogaila ir Vytautas.

Kas yra muštinis?

Priėmus sprendimą įvesti nacionalinę valiutą, pereita prie svarstymų, kaip ją vadinti. Po ilgų diskusijų Seime liko du pagrindiniai konkurentai: litas ir muštinis.
Nors šiandien lito pavadinimas skamba kaip Lietuvos vizitinė kortelė, jo krikštytojams taip neatrodė. Dar 1919 m. pirmieji nacionalinės valiutos šaukliai planavo ją pavadinti muštiniu. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė banknotų projektą, tačiau parengiamieji darbai buvo nutraukti. Muštinio variantą siūlė ir vyriausybės atstovai. Jis tuomet reprezentavo tautinės valstybės vertybes.
Istoriko Norberto Černiausko teigimu, Lietuvoje muštiniu vadintas XVIII a. piniginis vienetas. Būtent muštinis atstovavo tautininkų interesams, tautiškumui ir valstybingumui. Pasirinkus jį, būtų pabrėžiama Lietuvos valstybingumo tąsa.
Litas nugalėjo ne dėl tautinių, patriotinių, o dėl tarptautinių interesų. Jo skambesys buvo suvoktas kaip suprantamesnis užsieniečiams, kuriems būtų sunku ištarti muštinio pavadinimą.