Pirmosios valdžios krikštynos Anykščiuose

1918 m. lapkričio 11 d. baigėsi Pirmasis pasaulinis karas. Ši žinia jau po kelių dienų pasiekė Anykščius ir paskatino miestiečius skubiai kažko imtis: vokiečių administracinė valdžia tuoj pasitrauks, o kas toliau?..

Kas dabar bus mūsų valdžia? Tokį klausimą pirmiausiai kėlė 1918 m. lapkričio 19 dieną susirinkę miesto gyventojai, savo sambūrį pavadinę „valstiečių ir darbininkų susirinkimu“.
Nepavyko rasti archyvinių dokumentų, tiksliai fiksavusių to susirinkimo eigą ir rezultatus – gal kokie nors protokolai ir išliko, bet apie juos, deja, šiuo metu nežinome. Nėra aišku, kur tuomet galėjo vykti toks masinis renginys – gal ne Turgaus aikštėje miestelėnai ir aplinkinių kaimų žmonės rinkosi?..
Tačiau kiti šaltiniai, it veidrodžiai iš visų pusių atspindėję vėlyvo rudens įvykius Anykščiuose, vaizdžiai pasakoja, kaip anykštėnai tuomet valdžią į savo rankas ėmė, kai pirmą kartą jiems toks reikalas išpuolė.
Liudiškietis Petras Biržys, iki šiol menamas kaip pirmasis lietuvių Pupų Dėdė, 1928 metais, tai yra, vos po dešimtmečio nuo šių įvykių, parašė ir išleido pirmąją apžvalginę knygelę „Anykščiai“ Lietuvos miestų ir miestelių serijoje. Nežinia, kur jam tuo metu pavyko rasti 1918 m. lapkričio 20 d. surašytą pirmojo Anykščių valsčiaus komiteto susirinkimo protokolą, bet jį citavo tiksliai ir paraidžiui – taip, kaip buvo užrašytas, šnekamąja kalba. Iš tų žinių bei kitų fragmentiškų nuotrupų Anykščių savivaldos krikštynų vaizdas tampa aiškesnis.
Taigi, lapkričio 19-ąją susirinkę anykštėnai be jokių išankstinių kampanijų ėmė ir išrinko septynių asmenų savo valsčiaus komitetą. Tuomet pačiais pirmaisiais vietos valdžios atstovais tapo gydytojas Adomas Laskauskas, klebonas Juozapas Butėnas, verslą bepradedantis Jonas Karvelis, miesto ir priemiesčių gyventojai Antanas Rimkus, Anicetas Juodelis, Antanas Avižienis bei žydų atstovas Levinas Ruvinas.
Prie šios kompanijos iškart prisijungs tądien tiktai kandidatu išrinktas Antanas Baltronas, o į pirmąjį posėdį svečiais įsiprašys Gasparas Valiukonis iš priemiestinio Katlėrių kaimo ir anykštėnas inžinierius Kazimieras Dapkevičius.
Tame pačiame visuotiniame susirinkime anykštėnai padarė rinkliavą, kad jų išrinktoji sava valdžia turėtų pinigų savo veiklos pradžiai. Kiek žmonių ir po kiek pinigų tam tikslui davė, žinių neliko, tačiau iš viso tądien buvo surinkta 84 rubliai ir 47 kapeikos, dar pustrečio rublio atnešta kitą dieną.
Tad pirmasis savivaldybės iždas, suformuotas 1918 m. lapkričio 20-ąją, sudarė 86 rublius ir 97 kapeikas.
Į pirmą posėdį susirinkę visi viešai ir operatyviai išrinkti valdžios žmonės tuos bendrus pinigus patikėjo saugoti gydytojui A. Laskauskui, kuris 4 balsais iš 7 slaptu balsavimu išrinktas pirmuoju Anykščių savivaldos vadovu – valsčiaus komiteto pirmininku. Tris balsus gavęs A. Rimkus liko vicepirmininkas, o sekretoriumi beveik vienbalsiai, šešiais balsais, paskirtas A. Avižienis – dabar anykštėnams gerai pažįstamo profesoriaus Algirdo Antano Avižienio tėvas.
Pirmoji Anykščių valdžia buvo labai jauna: bendraamžiams A. Laskauskui ir A. Rimkui tuomet buvo tik po 31-eris, o A. Avižieniui – 24-eri metai.
Visi trys tuo metu buvo patys jauniausi pirmojo valsčiaus komiteto nariai. Be to, visi trys buvo tik ką grįžę į gimtinę iš kažkur, kur juos nubloškė karas: A. Laskauskas – iš vokiečių nelaisvės, kur pakliuvo kaip carinės Rusijos kariuomenės gydytojas, A. Rimkus – iš karinės tarnybos Maskvoje, o A. Avižienis – iš Sankt Peterburgo, kur dirbo karo pabėgėlių šalpos komitete. Gyvenimas svetur, įgytas didesnis (A. Laskauskas iki karo baigė Tartu universitetą Estijoje) ar mažesnis išsilavinimas visus tris išskyrė savamokslių anykštėnų būrelyje.
Pirmąją posėdžiavimo dieną išsirinkęs savo valdžią, paskyręs A. Rimkų atstovu ryšiams su Lietuvos Valstybės Taryba palaikyti, komitetas sprendė, kur įsikurti nuolatiniam darbui. Buvo sutarta nedelsiant kreiptis į vietinę vokiečių valdžią, kad ji pasitraukdama perduotų savo užimtas patalpas valsčiaus raštinei.
Tos patalpos, kur buvo įsikūrusi vokiečių okupacinė valdžia, – tai anykštėnės Marės Zanevskienės namai ant Šventosios kranto, vėliau A. Vienuolio pavadinti ir iki šiol žinomi „Okuličiūtės dvarelio“ vardu. Jau po kelių dienų nuo pirmojo posėdžio valsčiaus komitetas sutarė su tų namų savininke ir išsinuomojo jos namą raštinei, įsipareigodamas mokėti 35 rublių nuomą per mėnesį.
Artimiausią savaitę, iki lapkričio pabaigos, valsčiaus komitetas į posėdžius rinksis kone kasdien ir svarstys, kaip elgtis su turtu, kuris pasitraukiančių vokiečių paliekamas, kaip užtikrinti viešąją tvarką.
Tuo metu pirmieji savivaldybininkai dar nežinos, kad savo sumanymams įgyvendinti turi visai nedaug laiko – tik pusantro mėnesio, gal net mažiau…