Anykštėnė keramikė Ramūnė Prackevičiūtė sako, jog Koplyčioje eksponuojamos dėtuvės, greičiausiai, bus didesnio projekto dalis: „Dabar man patinka taip, kaip yra. Tai – lyg sustojimas vienoje stotelėje, kai pailsi ir keliauji kitos stotelės link“.
Anykščių koplyčioje galima apžiūrėti anykštėnės keramikės Ramūnės Pranckevičiūtės sukurtus darbus.
Kaip juokavo pati menininkė, Koplyčioje taip dažnai vyksta įvairūs renginiai, kad savo parodai pristatyti vos radusi laisvą tarpelį.
Sostinės šurmulį anykštėnė iškeitė į gimtąjį miestą
R. Pranckevičiūtė nuo mažens žinojo, kad jos profesija bus susijusi su menu, o konkrečiai – su moliu. „Dar šiek tiek svarsčiau, molis ar tekstilė, tačiau nugalėjo molis“ – prieš pat parodos atidarymą kalbėjo keramikė. Ji Anykščiuose baigė Kultūros rūmų dailės būrelį pas dailininkę Liudą Vyšniauskienę. O vėliau pasirinko studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo dailininkės keramikės specialybę.
Gyvendama sostinėje dirbo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Dizaino katedroje, taip pat Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokyklos vyresniąja dailės mokytoja. O nuo pernai metų ji dirba Leliūnuose (Utenos rajonas), Utenos kraštotyros muziejaus padalinio Meno centro vadove, keramikos edukacinių programų rengėja. Paklausta, ar ne per didelė prabanga iš Vilniaus važinėti dirbti į Leliūnus, keramikė paslaptingai šypsojosi ir išdavė paslaptį: „Nuo pernai vėl save galiu vadinti anykštėne, su šeima palikome sostinę ir grįžome į Anykščius“. Pokalbio metu, kuris ir vyko Anykščių koplyčioje, paskutinius parodos akcentus dėliojęs menininkės vyras Algirdas Verseckas pašnibždomis pripažino, jog dar nesijaučia anykštėnu, miestą prie Šventosios jis vis dar jaukinasi.
„Kol kas nesigailiu, kad grįžau į Anykščius. Čia galima kvėpuoti pilnais plaučiais, čia turi daugiau laiko, nereikia valandų valandas stovėti kamščiuose. Viskas ranka pasiekiama. O ir kultūrinių renginių skaičiumi Anykščiai tikrai lenkia daugelį provincijos miestų“ – sugrįžimu namo džiaugėsi keramikė.
Dėtuvės – mažoms paslaptims saugoti
Prieš šešetą metų Anykščių koplyčioje jau buvo eksponuota šios menininkės keramikos darbų paroda – joje parodos lankytojų akį džiugino keramikinės gėlės – mandalos. Dabar Koplyčioje esanti paroda, pasak R. Pranckevičiūtės, lyg ir tęsinys buvusių darbų.
„Šį kartą tai –dėtuvių paroda. Gal daugelis jas vadins dėžutėmis, daiktadėžėmis, bet man gražiausiai skamba dėtuvės. Kažkur socialiniame tinkle „Facebook“ šią parodą pavadinau „Kai baigiasi žydėjimas…“ Šį pavadinimą galima suprasti ir interpretuoti labai įvairiai… Kada gamtoj baigiasi žydėjimas, ateina žiema. Kada žmogaus gyvenime baigiasi žydėjimas, ateina tas laikas, kai turi apmąstyti, ką patyrei, ką turi, turi pradėti kaupti, tad gal tai yra talpyklos, dėtuvės ir visokie kitokie daiktai, kur tu dedi ir rūšiuoji. Galvoji, ką kur dėti, ar iš viso dėti, o svarbiausia, kai baigiasi žydėjimas, kyla klausimas – ar turi, ką dėti?“ – šypsojosi keramikė.
Dėtuvės Koplyčios erdvėje tampa meno kūriniais, tačiau, pasak R. Pranckevičiūtės, jos puikiai pritaikomos ir buityje: „Į jas gali susidėti slapčiausius, brangiausius dalykus. Tai, kas skirta tik tau vienam… Tai lyg mažos paslapčių skrynutės“. Po parodos šias dėtuvės bus galima ir įsigyti.
„Kai jautiesi tuščias, kurti negali“
Paklausta, ar ilgai tenka laukti atskrendančių mūzų, kurios „papasakotų“ būsimų kūrinių idėjas, menininkė sakė: „Šie eksponatai padaryti pakankamai greitai. Tačiau procesas, kol galvoj išnešioji tuos eskizus, – pakankamai ilgas. Ir kai jau subrandini mintį, tada jau viskas vyksta kur kas greičiau – reikia tik laiko. Sunkiausias procesas – tarp minties ir materijos, kol jau tu tikrai žinai, kad materijoj turi atrodyti šitaip, tada dažniausiai tau pasiduoda ir medžiaga“.
Įdomu – ar būna taip, jog medžiaga nepasiduoda? „Būna. Ateini į dirbtuvę, minkai molį, o pirštai riečiasi. Tada jau geriau susipakuoti ir eiti pro duris arba užsiimti kitais, paprastesniais darbais. Kai ateina tokios dienos, tai pajunta ir kiti – vaikštau tada pikta, irzli, viskas kliūva ir viskas būna blogai…“ – kalbėjo menininkė ir pridūrė, kad ir šiai parodai nebuvo lengva pasiruošti.
„Tik tiek, kad jau buvo sutartas parodos laikas, negalėjau nuvilti tiek man padėjusių, visada laukiančių Koplyčios darbuotojų. Atrodo, esi menininkas profesionalas, žinai, kaip viską turi daryti, bet žinai tik pačią techniką, tačiau technika – dar ne viskas“, – kalbėjo R. Pranckevičiūtė.
Keramikė sakė: „Reikia sulaukti laiko, kada gali kurti, kai jautiesi tuščia, tada gali tik kopijuoti save, tai, ką darei anksčiau, bet tai nėra jokie kūrybiniai judėjimai, tai greičiau toks techninis atlikimas to, ką darei anksčiau, kas tau aiškiai, gerai pasiduoda. Reikia, kad kažkas atskristų, pabadytų… Pasigautum kažkokią idėją, kad ir vaikščiodamas miške, net pamačius kankorėžį, gali gimti mintis“.
Molis sugeria pyktį
Molis, pasak keramikės, yra ne tik darbo medžiaga, bet ir būdas atsipalaiduoti.
„Jeigu ilgesnį laiką negaunu paminkyt molio ar kažkaip kūrybiškai išreikšti save, jaučiu, kad man emociškai tampa sunku. Kai ateina kūrybinis srautas, o molio šalia nėra, paimu kitas medžiagas, nes vis tiek turi kažkur viską išlieti, tada ir nuotaika bloga dingsta, ir pyktis dingsta.
Aš vedu keramikos edukacijas, keramikos dirbtuvėles, man tai yra kasdienybė. Matau, kai atvažiuoja žmonės po darbų, po savo kažkokių rūpesčių, pastebiu, kokie jie atvažiuoja ir kokie išvažiuoja. Tai du skirtingi dalykai – tai fiziškai matoma. Tai tikroji terapija tiek nuotaikai, tiek ligom gydyti. Vaikai net pradeda greičiau kalbėti, kai mažiukams duodi paminkyti, palipdyti. Motorika greičiau vystosi. Arba tie, kurie yra gyvenimo nuskriausti ir turi kažkokias negalias, jiems taip pat motorika greičiau atsistato“, – kalbėjo keramikė.
Meno darbą gali sugadinti krosnies kaprizai
Išgirdusi klausimą, ar galima Lietuvoje pragyventi iš molio, R. Pranckevičiūtė susimąsto: „Manau, kad ne. Būti menininku – brangus užsiėmimas. Technika kainuoja tiek, kiek automobilis, tada arba tu turi daryti visišką komerciją, kad atsipirktų, arba turėti papildomą darbą. O dar jeigu neturi savo dirbtuvių, tai iš viso didžiuliai pinigai. Ypač brangios medžiagos. Jų nusiperki daug, bet nežinai, ar jos bus kokybiškos, ar pasiteisins. Keramiko darbe daug ką lemia nuo menininko nepriklausančios aplinkybės. Tu net krosnimi negali pasitikėti. Tu gali būti garantuotas savo kūryba tik iki tol, kol neatidarai krosnies, nes joje gali rasti bet ką. Paskutinės minutės darbas reikalauja labai daug sveikatos, tu nesi garantuotas, gali darbas įtrūkt, suskilt, gali krosnis sugest, gali nepakelt temperatūros, gali perkelt temperatūrą, tada iš viso viskas subliūkšta…“
R. Pranckevičiūtė juokavo: „Kai mokėmės akademijoje, mes visada pavydėdavom architektams, juk jiems tereikia lentos ir pieštuko… O mums, keramikams, viską reikia padaryti kur kas anksčiau, kad liktų laiko visam techniniam procesui įgyvendinti. Jeigu, neduok Dieve, kas nors, turėtum laiko perdaryti“.
Pigus menas negali būti geras
Keramikė R. Pranckevičiūtė patvirtino tezę, kad geras menas kainuoja brangiai.
„Matematika paprasta: skaičiuojam laiką, kiek prie to kūrinio sugaištam. Tada paskaičiuojam, kiek ta valanda kainuoja, dauginam ir žiūrim, kas išeina. Be to, reikia nepamiršti, kad tai vienetiniai daiktai. Aš labai džiaugiuosi, kai savo kūrybinėse dirbtuvėlėse sulaukiu moterų, kurios ateina palipdyti. Ir kai jos tuo užsiima, labai nuoširdžiai pasako, jog daugiau turguje nesiderės, nes darbas nėra vien tik molis. Labai svarbu, kai žmonės su tuo susiduria ir pradeda vertinti meną“ – kalbėjo pašnekovė.
Anykštėnė pridūrė: „Vienu metu labai liūdnai žiūrėjau į savo meną, buvo laikas, kai visiems reikėjo „maximinių“ puodelių, visi džiaugėsi, kaip yra gerai, ir ta karta, kuri užauga ant tų puodelių, jau yra kitokia. Bet džiugu tai, kad atsiranda žmonių, kurie nori kitokių daiktų, kurie nori kitokių namų, nebūtinai tai turi būti švytinti prabanga, bet nori gyventi su šiltais daiktais, jų gali būti mažiau, jų gali būti vos keli, bet jie yra kitokie… Kai aš pati pajuntu, kad mano namuose pradeda kauptis „maximiniai“ puodeliai, ateina laikas, kai noriu atidaryti spintą ir viską išbrukti. Juk jie šalti, juose nėra gyvybės…“
R. Pranckevičiūtės keramikos darbų paroda veiks iki gruodžio 9 dienos.
