Poetę pribloškė vaizdas Anykščių miesto autobusų stoties tualete

Vilnietė, poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Ilzė Butkutė internete pasibaisėjo Anykščių miesto autobusų stoties mokamu tualetu. Kurortinis miestas, į kurio infrastruktūrą jau investuota milijonai Europos Sąjungos lėšų, autobusų stoties tualete pamatytais vaizdais viešnią nubloškė į gūdžius devyniasdešimtųjų metų laikus, o dėl higienos privertė pasijausti nejaukiai.

„Anykštos“ pakalbintas Anykščių mero pavaduotojas, savivaldybės Turizmo komisijos pirmininkas Dainius Žiogelis tegalėjo konstatuoti, kad Anykščių miesto autobusų stoties vaizdas yra „tragiškas“, o sprendžiant jos sutvarkymo klausimą, savivaldybė yra „aklavietėje“. Tuo metu Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis teisinosi, kad autobusų stoties problema jau daug metų nesprendžiama, nes apie jos sutvarkymą esą „nebuvo su kuo šnekėti“.

Sprendžiant iš teksto, po apsilankymo Anykščių autobusų stoties tualete, poetė I. Butkutė iš mūsų miesto išsivežė nepamirštamus įspūdžius. Feisbuke ji rašė:

„Lietuva. XX amžius. Europos Sąjunga. Kurortas. Įsisavinti milijonai, euroremontai su trinkelių „pilkapėliais“, keliasdešimt gatvės žibintų ten, kur kitame mieste stovėtų keli šviestuvai – žodžiu, debesys „įveiklintų“ pinigų. O štai atvykėlius, įskaitant užsieniečius, pasitinka va toks MOKAMAS tualetas. Tailando pakelės degalinės lygio, o dėl higienos man pasidaro taip nejauku, kaip sykį Uzbekistane. Nors veiksmas – turbūt viename daugiausia investicijų gaunančių kurortų – Anykščiuose.

Kad nebūtų viskas pernelyg paprasta, šios įdomios patirties autobusų stotyje, įkainotos 50 eurocentų, teks kiek palūkėti. Žinot, laukimas yra malonumo dalis. Todėl atšiauri, nemandagi, į 90-uosius nubloškianti teta už langelio suriks, kad „dabar priiminėja siuntas“, ir dings kokioms 6 minutėms, taip ir nedavusi mokamo tūliko rakto.

Jei atvykote iš toli, pūslė užspaudusi galvą ir iš akių jau sunkias geltonos ašaros, bus riesta…

Man pasisekė – aš labiau norėjau po kelionės nusiplauti rankas, man smegenų nespaudė. Todėl galėjau ramiai laukti, o paskui visokeriopai pasinerti į šį autorinį patyriminį atrakcioną turistams, ir pastebėti kiekvieną (šios pramogos organizatorių puikiai apgalvotą) detalę.

Taip, tualetą su numontuotu dangčiu Lietuvoje regėjau senokai. O aiškinimus, kad negalima kojomis lipti ant tūliko kraštų, pastarąjį sykį mačiau tikrai būtent Azijoje.

Bet Azija susikuklinusi rūko kamputyje, nes tualetuose ten nemačiau ant žemės sudėtų tūliko dangčių greta šiukšlinės dangčių, o Anykščiuose jie yra.

Spėliojau, kad gal atėjęs gali pasirinkti, kurį dangtį sau užsidėti? Pagal skonį. Nori – sėdi ant pliko kai tilviko unitazo. Nori – sėdi ant įprasto. Nori – įsitaisai kaip ponas ant prašmatnaus šiukšlinės dangčio. Patyriminis tūlikas.

Tada ateina metas plautis rankas, bet ir čia laukia siurprizai.

Ir vėl pageltę murzini įspėjimai. „Neveikia“. Kas galėjo pagalvoti? Gal ne visiems aišku ar gal ne visi lietuviškai supras (į kurortą juk atvyksta ir užsieniečiai, o kažką parašyti angliškai 90-aisiais ne visiems pavykdavo). Tai, kad būtų aiškiau, kranas apsuktas polietileniniu maišeliu. Konceptualaus meno instaliacija.

O ten – kažkieno palikti analizai?

Pagal bendrą dvasią, tikrai galėtų būti.

Bet ir tai dar ne visi patyriminiai perlai, dosniai žarstomi Anykščių autobusų stotyje.

Ar esate kur nors pasaulyje matę, kad mokamame tualete klientams rankoms valytis būtų pasiūlytas ŠIKPOPIERIS? Kuris būtų pakabintas tikrame (90-ųjų) šikpopierio laikiklyje?

Bet pakabintas taip aukštai, kad šio šikpopierinio „rankšluosčio“ jokiu būdu nepasiektų nei maži, nei augesni vaikai, nei mažesnio ūgio žmonės, nei sulinkę senukai, nei žmonės rateliuose – nes kam jiems visiems valytis rankas? Rankas nusivalyti čia gali tik sveiki, aukšti ir tiesūs!

Veikiausiai nesate to matę?

Tai atvažiuokite į Anykščius, ir pamatysite, ko nematę.

Ir tai dar ne viskas. Gal čia užsukote darganotą dieną, pritapsėjote sniego, nuo batų privarvėjo lietaus?

Nebūkite dideli ponai. Štai kibiras, šluotkotis, mazgotė – prasiplaukite po savęs. Žinote, po jūsų juk kažkas irgi norės užsukti. Jei dar čia neviešėjo. Tai rankas nusiplovus nusisausint pavyks ne visiems, bet štai grindis prasimazgoti jau tikrai visi pakankamai dideli.

Po šios unikalios patyriminės patirties, grąžindama mokamo tūliko raktą, uždaviau moteriai už langelio vienintelį klausimą:

– Atleiskit už klausimą. Dabar XX amžius. Ar Jums atrodo moralu atvykstantiems, tarp kurių yra ir užsieniečiai, rankoms valytis siūlyti ŠIKPOPIERĮ?

(Nežinau, kodėl, bet man išsprūdo būtent žodis „moralu“.)

Išsyk pradėjo ant manęs rėkti, kad už tualetą ji „neatsako“ (jeigu jos paklausite, kodėl autobusai važinėja ne tokiais laikais, kokie nurodyti internete perkant bilietus, reakcija bus ta pati – rėkimas, kad „neatsako“).

Teleportacijos portalas tiesiai į 90-uosius.

Absoliučiai autentiška patirtis vos už 50 eurocentų!“

„Anykštos“ pakalbintas Anykščių rajono mero pavaduotojas Dainius Žiogelis sakė, kad turistai į  Anykščius autobusais neatvyksta, nes į mūsų miestą kursuojančių autobusų iš didmiesčių praktiškai nebelikę, o Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis sakė, kad apie autobusų stoties sutvarkymą ikia šiol nebuvo su kuo kalbėtis.

Plačiau – laikraštyje „Anykšta“.